2011 m. rugsėjo 14 d.
Nr. 65
(1945)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Atmintis

„Aušros“ gadynės knygnešys ir literatas

Augustino Baranausko 150-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Knygnešys ir literatas
Augustinas Baranauskas

Aš norėčiau prikelti bent vieną senelį

Iš kapų milžinų.

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senųjų laikų.

Taip kažkada rašė mūsų tautos dainius J. Mačiulis-Maironis, ilgėdamasis didžios ir garbingos lietuvių tautos praeities. Iš tikrųjų labai norėtųsi rasti tą pradžių pradžią, tuos gaiviuosius mūsų tautos šaltinius, kurie mums atnešė kalbą, kultūrą, išugdė papročius.

Pastaruoju metu, kai lietuvių tauta pradeda dusti mūsų sąmonei svetimo kosmopolitizmo liūne, prisiminkime tuos, kurie sunkiais carinės priespaudos metais, Lietuvą keldami iš ilgamečio letargo miego, nešė jai šviesą. Vienas iš tokių šviesos nešėjų – knygnešys ir literatas Augustinas Baranauskas, nuo kurio gimimo prabėgo 150 metų.

A. Baranauskas gimė 1861 m. rugpjūčio 1 dieną Šiupylių bažnytkaimyje, Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių apskrityje, vargonininko šeimoje.

Negalima sakyti, kad A. Baranausko protėviai šiose vietose buvo vietiniai gyventojai. Jie į Šiupylius atvyko maro vejami iš Prūsų Lietuvos. Atklydo ir čia pasiliko kaip ir dauguma pabėgėlių, kurie, laikui bėgant, pritapo naujosiose vietose.

Kad Baranauskų šeima anuomet buvo gausi, patvirtina tai, jog Augustino senelė (tėvo motina) pagimdė 24 vaikus. Tiesa, iš gausaus vaikų būrio išaugo tik trys. Visos dukros ir dalis sūnų mirė nuo įvairiausių ligų ir epidemijų. Motina išgyveno 108 metus, nors turėjo ydų: rūkė pypkę, vartojo svaigalus. Su savo suaugusiais sūnumis kartais per ištisas naktis pliekdavo kortomis. Šeima, kaip ir dauguma, kilusių iš Prūsų Lietuvos, buvo liuteronų tikėjimo. Ir tik vėliau du Baranauskų sūnūs perėjo į katalikybę.

A. Baranausko tėvas Jurgis buvo vargonininkas. Dažnai nuo pamaldų laisvu laiku jis mėgo lankytis vietos žydų karčiamoje. Jo žmona vyrui buvo priešingybė  – labai pamaldi, darbšti, tad beveik visi šeimyniniai rūpesčiai gulė ant jos vienos pečių. Sunkus buvo šeimai anuomet gyvenimas, tačiau motina tikėjosi, kad vienintelis jų sūnus Augustinas bus kunigas. Nuo mažens motina savo sūnų mokė poterių, o kiek paūgėjusį pasiuntė kunigui bažnyčioje patarnauti, tad vaikas kartu su kunigu važiuodavo ir prie ligonio, ir prie mirusiojo.

Nebuvo lemta Baranauskų Augustinui tapti kunigu. Baigusį pradžios mokyklą ir kiek prasilavinusį namuose, vėliau Vegeriuose vargonininkas jį išmokė vargonininkauti. Mokėsi jis ir pas S. Dripą-Visockį Žagarėje. Anksti Baranauskų Augustinui pačiam teko užsidirbti duoną. Jis vargonavo Šiupyliuose, Senojoje Žagarėje, Žarėnuose ir Vegeriuose.

Pravartu paminėti ir tai, jog A. Baranauskas gana anksti tapo knygnešiu. Platino iš Prūsų Lietuvos gaunamus lietuviškus spaudinius. Ypač A. Baranauskas nudžiugo pirmą kartą savo akimis išvydęs ir perskaitęs „Aušrą“. Tad, tapęs jos „kareiviu“, ne tik ją skaitė ir platino, bet ir rašė jai iš savo krašto informacinio pobūdžio žinutes bei eiles.

Kol Senojoje Žagarėje klebonas buvo susipratęs lietuvis kun. Pr. Burba, A. Baranauskas tautinėje veikloje turėjo patikimą sąjungininką ir jiedviem kartu buvo gera. Tačiau, kai tos pačios parapijos klebonu tapo atviras lenkomanas kun. B. Čyžas, laikęs save lenku, tai šis puldinėdavo kun. Pr. Burbą per pamokslus ir šiaip sueidamas su žmonėmis. Jo skundų nepakentęs, kun. Pr. Burba išvyko į Ameriką.

Sunku anuomet Senojoje Žagarėje buvo A. Baranauskui. Klebonas kun. B. Čyžas ne kartą dėl vargonininko tautinio nusistatymo pyko, tačiau A. Baranauskas tokiems klebono išsišokimams nepasidavė. Kartais jis taikliai pakritikuodavo su krikščioniška morale nieko bendro neturinčias davatkas, kai kurių kunigų moralinį nuosmukį, tad ambicingojo lenkomano kun. B. Čyžo ir davatkų A. Baranauskas viešai buvo pravardžiuojamas bedieviu ir ciciliku. Suprasdamas sunkią bendraminčio padėtį, kun. Pr. Burba savo buvusį vargonininką kvietė atvykti į Ameriką, tačiau A. Baranauskas jau buvo vedęs E. Mosciskytę, o ji nesutiko vykti į svetimus kraštus. Gal tai ir buvo lemtinga klaida, kad Baranauskai anuomet nepaklausė kun. Pr. Burbos ir neemigravo Amerikon. Lietuvybei priešiškai nusiteikusių kunigų A. Baranauskas už tautinę veiklą buvo įskųstas carinei valdžiai, netrukus suimtas ir visam gyvenimui ištremtas į Liepoją be teisės grįžti gyventi į tėvynę. Laikui bėgant, ilgėdamasis gimtojo krašto ir norėdamas jame paviešėti, jis turėdavo gauti valdžios leidimą, o, grįžęs į Liepoją, vėl privalėdavo prisistatyti policijai. Tai A. Baranauską labai žemino ir skaudino. Be galo ilgėdamasis savo tėvynės Lietuvos, jis dažnai kartodavo: „Kodėl man teko tokia dalia? Lyg raupsuotasis esu atskirtas nuo savų žmonių. Ne, aš negaliu prigyti Liepojoje, svetimame mieste. Aš – amžinas tremtinys.“ Nors ir slegiamas sielvarto dėl tokios jo atžvilgiu padarytos skriaudos, A. Baranauskas tautinės veiklos nenutraukė. Priešingai, jis dar labiau suaktyvino tautinę veiklą, nukreiptą prieš carinę vergiją. Baranauskų namai tapo tautiškai susipratusių Liepojos lietuvių susiėjimų vieta. Čia lankydavosi lietuviai kunigai J. Stakauskas, A. Stupelis ir kiti. Pats A. Baranauskas lietuviškų spaudinių anuomet iš Prūsų Lietuvos negabeno. Jis jų gaudavo iš lietuvių knygnešių, o po to išskirstydavo Liepojos lietuviams. Jų nugabendavo ir į Šiupylius, nors medžio drevėje buvo įrengęs saugią slėptuvę. Knygų slėptuvė taip pat buvo įrengta namo rūsyje Liepojoje. Tame pačiame rūsyje jis hektografu daugindavo lietuviškus raštus, ryškindavo nuotraukas. Pačiame bute stovėjo stalas su dvigubu dugnu, kad staigios kratos metu būtų galima suspėti paslėpti draudžiamą lietuvišką spaudą.

Svaru ir tai, jog anuomet A. Baranauskas vien knygnešyste nesitenkino. Jis aktyviai dalyvavo ir Liepojos lietuvių kultūrinėje veikloje. Būdamas muzikalus, A. Baranauskas turėjo puikų balsą – tenorą. Namuose stovėjo pianinas, fisharmonija, kuriais jis grojo. Grojo jis ir gitara, balalaika, mandolina. Tad šiuose namuose susirinkę svečiai traukdavo lietuviškas, kai kurias ir paties šeimininko sukurtas dainas.

A. Baranauskas Liepojoje buvo subūręs dramos būrelį. Tuo metu lietuviams, mėgėjiško teatro entuziastams, trūko dramos veikalų, todėl A. Baranauskui pačiam teko jų ne vieną parašyti. Rygoje anuomet gyveno taip pat ištremtas M. Slančiauskas. Mintaujoje kurį laiką mokėsi trys E. Baranauskienės broliai, tad netrukus susiklostė tinkamos sąlygos lietuviškiems vakarams rengti. Jie vyko Liepojoje, Rygoje ir Mintaujoje, kur buvo pirmą kartą pastatyti A. Baranausko dramos veikalai, turėję nemenką atgarsį tarp Latvijoje gyvenusių lietuvių.

Nepaisydamas įvairių kliūčių, A. Baranauskas dažniausiai vienas, o kai kada ir su visa šeima retkarčiais apsilankydavo tėviškėje. Ten jis su M. Slančiausku, A. Trumpuliu ir L. Vaineikiu bei kitais bendraminčiais įsteigė „Atgajos“ draugiją ir platino savo sudarytas hektografuotas dainų knygeles. Jis taip pat platino savo pieštus atvirukus, kuriuos spausdino Liepojoje Zylės spaustuvėje.

A. Baranauskas savo lėšomis yra  išleidęs atvirukų seriją, pavadintą „Didvyrių kapai“, juose įrašydavo po savo kūrybos ketureilį. Viename jų rašoma:

Tuos kapus per amžius mes turim pilti

Ir mūs vaikų vaikai turi prisiminti.

Tuos, kur už tėvynę savo kraują liejo

Už mūsų liuosybę ir galvas padėjo.

Be nedidelės apimties dramos veikalų, A. Baranauskas, kaip jau minėjau, rašė dainų tekstus, pats jiems kurdavo melodijas, taip pat monologus ir eiles.

Kas šiandien gali suskaičiuoti, kiek A. Baranausko kūrinių ar informacinio pobūdžio rašinių anuomet buvo išspausdinta lietuvių periodinėje spaudoje? Jų galima aptikti „Aušroje“, „Šviesoje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Unijoje“, „Lietuviškame balse“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Apžvalgoje“, „Vilniaus žiniose“ bei „Rygos naujienose“. Visus savo rašinius jis pasirašinėdavo tik slapyvardžiais.

Pravartu paminėti tai, jog tokia lietuviška A. Baranausko veikla anuomet ir Liepojoje caro žandarų neliko nepastebėta. Jis, kaip knygnešys, minimas garsiojoje „Sietyno“ byloje, o 1902 metais A. Baranauskas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir grupė kitų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių buvo ištremti į Smolenską. Po to, grįžęs į Liepoją, A. Baranauskas dar pusmetį praleido kalėjime.

Nenutraukė A. Baranauskas tautinės veiklos ir vėlesniais metais, kai Liepojoje jau po lietuviškos spaudos atgavimo veikė Lietuvių savišalpos draugija. Ji rengdavo vakarus, kaukių balius, Naujųjų metų sutikimus.  Tačiau ilgainiui ši lietuvių draugija suskilo. Liberalesnių pažiūrų lietuvių grupė nuo Lietuvių savišalpos draugijos atskilo, įkūrė Meno ir mokslo draugiją. Heigingui jūros pakrantėje pastatydinus didelę dviejų aukštų salę, ją išsinuomojo minėtoji draugija. Į šios salės atidarymą 1911 metais buvo pakviestas tarp lietuvių plačiai žinomas ir buvęs populiarus kompozitorius bei dirigentas S. Šimkus. Jis ta proga pažadėjo suorganizuoti šimto žmonių chorą ir pakoncertuoti. Po repeticijų dirigentas dažnai ilsėdavosi Baranauskų namuose, gerdavo E. Baranauskienės ruošiamą vaistažolių arbatą. Kartą S. Šimkus taip užkimo, kad laikinai buvo praradęs balsą, tik švilpdamas tegalėjęs kalbėti. Nuo vaistažolių arbatos balsas atsitaisė. Tuo metu, kai dirigentas artimai bendraudavo su šių namų šeimininkais, jų dukra Ona perrašinėdavo choro partijas. Ji taip pat dainavo minėtame chore.

Gyvendami Liepojoje, kad turėtų iš ko pragyventi, Baranauskai ėmėsi verslo, kuris anuomet klestėjo. Čia nepakeičiama vyro padėjėja visuose reikaluose buvo žmona Emilija. Jai teko rūpintis materialine šeimos gerove. Baranauskai Liepojoje buvo įsigiję prekybos namus, pavadintus „Litevskaja torgovlia“. Pinigų šeimai netrūko. Tuo metu, kai A. Baranauskas už lietuvišką veiklą buvo kalinamas ir tremiamas, žmona kantriai laukė grįžtant vyro, buvo ištikimesnė už ištikimą. Apie ją A. Baranauskas taip rašė: „Aš nerinkau dailios, turtingos, bet doros norėjau. Ieškojau ir nelabai apsirikau. Nebuvo visu kuo kaip reikėtų būti, bet pakenčiamai. Mani mylėjo net per daug. Mylėjo ne kaipo vyrą, bet kaip kokį kūdikį. Mano buvo silpnas būdas, neturėjau tų jėgų, nė tos energijos, kad būčiau galėjęs savi pastatyti vyro vietoje, o tas ir kenkė, kenkė ne tiek man, kiek jai pačiai, iš dalies ir vaikams, nes negalėjau vaikų pastatyti tokiais, kokiais norėjau. Bet kaip buvo, taip, ant to visgi aš negaliu rūgoti, nes su kita nebūtų nė tiek gyvenimo buvę, nes aš po kalėjimus, po ištrėmimus, tai kita kažin ką būtų išdariusi, o ta buvo ištikimiausia!“

Vertėtų plačiau pakalbėti ir apie A. Baranausko šeimyninį gyvenimą. Tai prasidėjo Žagarėje, čia esančioje Senosios Žagarės bažnyčioje jis vargonininkavo. Prie Žagarės dvaro nuo seno gyveno sulenkėję bajorai (save laikę lenkais) Mosciskiai. Šeimos galva toje bažnyčioje, kur vargonininku dirbo A. Baranauskas, tarnavo zakristijonu, o jo dukra Emilija giedojo tos bažnyčios chore. Laikui bėgant, jie artimiau susipažino ir susituokė.

Jau minėjau, kad anuo metu kirtosi lenkomanų ir lietuvių pasauliai. Emilijos tėvas keikė žentą, o pastarųjų santuoką vadino „mezaliansu“ (nelygia santuoka). Baiminosi ne žemesnės žento kilmės. Pats jis į žmonas buvo paėmęs gražuolę baudžiauninkę. Uošviui nerimą kėlė tai, kad jo dukra į vyrus pasirinko aršų litvomaną – įtartiną žmogų…

Sunku šiandien pasakyti, kaip anuomet A. Baranauskui sekėsi meilės dalykuose. Jis dar 1889 metais viename savo rašytų eilėraščių daug skausmo išliejo dėl apviltos meilės. Ilgesys ir liūdesys dažnas jo poezijoje svečias. Tai atsispindi ir jo eilėraštyje „Iš ko liudnibė?“

Daugeliui šiandien gali kilti klausimas, koks gi gyvenimas bei tarpusavio santykiai anuomet vyravo Baranauskų šeimoje?

A. Baranauskui nepatikdavo tai, kad žmona nepratindavo dukrų darbo dirbti – augino panelėmis. Iš tikrųjų Baranauskų namuose dažnai būdavo viena, o kartais, prieš šventes, ir dvi tarnaitės. Kai į namus ateidavo skalbėja, jai talkindavo viena tarnaitė. Žmona buvo reikli šeimininkė. Ji ne tik nurodinėdavo, bet ir pati dirbdavo: kepė, virė, mokydavo tarnaites. Jos dėka šioje šeimoje būdavo sočiai ir skaniai valgoma, tad bet kuriuo metu netikėtai užklydusį svečią turėdavo kuo pavaišinti, bet, jeigu šeimininkui nusibosdavo arba svečias nepatikdavo, jis, vaikštinėdamas po svetainę, vis žvilgčiodavo į laikrodį ir dūsaudavo, jog jau reikia eiti poilsio. Žmona už tai ant jo pykdavo ir paragindavo:

– Jeigu tu taip labai nori miego, eik. Mes dar pasėdėsim, pasišnekučiuosim.

A. Baranauskas rūpinosi ne tik savo dukrų pavyzdingu elgesiu, laikysena, jis labai daug dėmesio skyrė jų išprusimui bei bendram lavinimui. Šiuose namuose buvo didžiulė biblioteka. Tėvas dažnai patardavo, kuriai dukrai, kada ir kokią knygą reikia skaityti. Abu tėvai kalbėdavo lietuviškai, lenkiškai, žydiškai, latviškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai. Neaišku, kiek jie tų kalbų mokėjo, bet knygas skaitydavo ir su žmonėmis, reikalui esant, susikalbėdavo. Nenuostabu, kad Baranauskaitės palyginti anksti išmoko užsienio kalbų.

Poilsio dienomis Baranauskaitės vaikščiodavo po kambarį ir dainuodavo, o kartu su jomis – ir tėvas. Jis rūpinosi jų muzikiniu lavinimu. Jos buvo muzikalios, mielai mokydavosi vis naujų dainų. Kodėl gi dainuodavo vaikščiodamos? Toks buvo tėvo įprotis. Jis sėdėdavo tik tada, kada reikėdavo valgyti, piešti ar ką rašyti, o šiaip visą laiką vaikštinėdavo rankas už nugaros susidėjęs. Be to, A. Baranauskas sirgo kaulų tuberkulioze, koją skaudėdavo, ilgiau vietoje nusėdėti jam neleido charakteris. Dukroms bei žmonai liepdavo kuo daugiau judėti. Kiekvieną dieną, tėvui stebint, jos turėdavo nuolat vaikščioti po namus.

Po pietų visa šeima rinkdavosi svetainėje. Čionai ateidavo ir tarnaitės. A. Baranauskas tuomet dažnai pasiimdavo kokią knygą ir pradėdavo garsiai skaityti, o žmona ir dukros užsiimdavo smulkiais darbais, – dažniausiai rankdarbiais. Kai šeimos galva pavargdavo, skaitymą pakaitomis tęsdavo motina ir dukros. Vis dėlto daugiausiai skaitydavo pats tėvas, gražiai intonuodamas.

Vakarais rinkdavosi svečiai. Tada šeimininkas išraiškingai skaitydavo eiliuotus savo monologus, poeziją, dainuodavo, vadovaudavo įvairiems žaidimams bei repetuodavo naujus vaidinimus.

Baranauskų namuose niekas nevartojo svaigalų. Šeimininkas pats neimdavo į burną ir kitiems drausdavo tai daryti. Nerūkė. Nekortavo. Kai kartą iš Amerikos jam dovanų atsiuntė plaunamų kortų kaladę ir dukros apsidžiaugė gražiomis kortomis. Bet tėvas liepė, jam matant, kortas krosnyje sudeginti.

Pravartu paminėti ir tai, jog A. Baranauskas buvo didelis feministas. Turėjo tris dukras – Leontiną, Zuzaną ir Oną – ir rūpinosi jas išleisti į mokslus. Jis labai pykdavo ant žmonos, priekaištaudamas jai, kad pastaroji, girdi, nori dukras gimnazistes uždaryti auksiniame narvelyje, kitaip tariant, sėkmingai ištekinti. Leontinai jis lėmė būti mokytoja, Zuzanai – nuotraukų retušuotoja, o Onai – advokate. Visus tėvo planus sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Karas, kilęs tarp kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos, sukėlė vakarinių carinės imperijos pakraščių gyventojų paniką. Nemaža dalis tų kraštų gyventojų, artėjant fronto linijai, kartu su visomis valdžios įstaigomis, gimnazijomis ir  kt. suskubo trauktis į Rusijos gilumą. Į nemėgtą prispaudėjų kraštą anuomet nutarė trauktis ir A. Baranauskas. Jis kalbino visą šeimą, bet tokiam žingsniui žmona pasipriešino: „Daryk kaip išmanai, o aš namų, savo gero nepaliksiu.“

Prieš pat kelionę A. Baranauskas savo lazdos gale išgręžė ertmę, prikišo auksinių rublių ir vėl užtaisė. Juodu atsisveikino su žmona, nors vargu ar bent kuris iš jų suprato, kad tai buvo paskutinis atsisveikinimas judviejų gyvenime, ir A. Baranauskas išvyko. Jo kelias nuvingiavo į Voronežą. Čia jis išbuvo iki pat karo pabaigos.

Sunki dalia teko Liepojoje likusiai A. Baranausko šeimai, kuri karo metais labai sunkiai vertėsi. Visą savo gyvenimą E. Baranauskienė kalbėdavo, jog norėtų mirti Kūčių vakarą. Jos svajonei išsipildyti buvo lemta. Mirė ji 1918 m. gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse. Dukros ir žentas palaidojo ją Liepojos kapinėse, kurios vėliau buvo uždarytos ir sunaikintos.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir revoliucijoms Rusijoje, A. Baranauskas, kaip ir daugelis karo pabėgėlių, ilgėdamasis savo šeimos, grįžo į Liepoją, o iš ten – į tėvynę.

Sunki gyvenimo pabaiga senatvėje užklupo A. Baranauską. Iš pradžių apsigyvenęs pas dukras Kaune, jis susirgo. Dukros susirūpinusios kvietė gydytojus, tačiau jų nuosprendis buvo vienas: operuoti. Buvo žinoma, kad reikės pjauti koją.  A. Baranauskas operacijos atsisakė. „Aš savo vargdienėlės neatsižadu. Mirti vieną kartą reikės, tai bent su abiem kojom pas Dievą nukeliausiu“.

Nepatiko senatvės dienas A. Baranauskui leisti Kaune, nors ir tarp artimų žmonių. Tėviškės ilgesys jį vis nesulaikomai traukė į gimtuosius Šiupylius. Tiesa, savo gimtojo namo tėviškėje jau neberado, nes pastarasis sudegė karo metu. Kurį laiką, o tiksliau, iki mirties, A. Baranauskas Šiupyliuose gyveno Gruzdžių valsčiaus viršaičio L. Kaupo namuose.

Pravartu paminėti tai, jog laisvoje ir nepriklausomoje tėvynėje A. Baranauskas liko užmarštyje. Jis sielvartavo, kad jį, knygnešį, liaudžiai nešusį šviesą ir už tai caro valdžios persekiotą, kai kas išdrįsdavo pavadinti ciciliku ar bedieviu, nors iš tiesų, artimųjų teigimu, jis niekada toks nebuvo. Sovietinių propagandistų ir ateistų paskleista drumzlina mintis tik teršia A. Baranausko asmenį ir jo pažiūras. O kaip gi buvo iš tiesų? Ar tikėjo A. Baranauskas į Dievą? Taip… Jis visą gyvenimą į Dievą tikėjo, ir tas jo tikėjimas nebuvo primityvus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis savo dukras mokė: „Pažinkit tikrąją Visagalinčią Jo galybę, o išsižadėkite visokių žmonių rankomis ir protu sukurtų dirbtinių dievų, kurie klaidina ir kankina jūsų gyvenime ir žudys mirties valandoj…“

A. Baranauskas visada tikėjo į Amžinybę, vienintelį tikrąjį Dievą. Jis mokė, kad pagrindinis Dievo įstatymas yra artimo meilė: „Jeigu žmonės to įstatymo laikytųsi, tai jau žemėje sulauktų rojaus“. Sunku anuomet kaimo žmogui buvo suprasti tokius A. Baranausko išvedžiojimus, todėl  savo gyvenimo saulėlydyje jis buvo bedieviu vadinamas.

Žvelgiant į A. Baranausko, kaip poeto ir rašytojo kūrybą, reikėtų pasakyti, kad A. Baranauskas, kaip kūrėjas, buvo sentimentalistas, kuriam daug įtakos turėjo vyskupo A. Baranausko ir kun. A. Vienažindžio poezija. A. Baranausko poezijoje ypač ryškiai atsispindi gyvenimas ir jo neigiamos pusės. Paskutiniais savo gyvenimo metais A. Baranauskas savo kūryboje gana sąmoningai palietė seimų laikus ir kai kuriuos mūsų „politikierius“, kuriems daugiau rūpėjo verslas negu valstybės reikalai.

Bene daugiausia A. Baranauskas parašė scenos mėgėjams skirtų vaizdelių. Pastarųjų yra daugiau nei keturiasdešimt. Jo plunksnai priklauso ir keletas didesnių scenos veikalų, skirtų kiekvienam iš Dešimties Dievo Įsakymų ir kiekvienai iš Septynių didžiųjų nuodėmių.

Kaip matome, A. Baranausko literatūrinis palikimas yra gana didelis, tačiau kokybės atžvilgiu jis yra nė kiek ne menkesnis už kitų „Aušros“ gadynės lietuvių literatų – J. Miliausko-Miglovaros ar T. Žičkaus – kūrybinį palikimą, tačiau iki šiol nėra plačiau apžvelgtas bei publikuotas. Jis yra ne kur nors užatlantėje (A. Baranausko kūryba anuomet pasiekė JAV gyvenusius lietuvius emigrantus), jis yra čia, pas mus, Lietuvoje.

Mirė A. Baranauskas 1923 m. rugpjūčio 24 dieną. Palaidotas buvo su katalikiškomis apeigomis Šiupylių kapinėse, kuriose palaidoti jo tėvai bei protėviai.

Kai 1924 metais buvo švenčiamas lietuviškos spaudos atgavimo 20-metis, buvo parengta ir išleista knygelė apie „Aušrą“ ir aušrininkus. Ten yra minimas A. Baranauskas. 1935 metais Šaulių sąjunga, pagerbdama šviesų knygnešio ir literato atminimą, Šiupylių kapinėse jam pastatė paminklą. A. Baranauskas per savo gyvenimą yra daug gera padaręs dėl mūsų šviesesnės ateities, todėl, kol knygnešių dvasia mumyse yra gyva, tol mes ją išlaikykime ir semkimės šiandien iš lietuvių knygnešių dvasinės stiprybės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija