Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pasisakau už prisiekusiųjų teismą

Improvizuotas ešafotas Vilniaus Rotušės aikštėje

Susidūrimas su lietuviškąja teisėsauga – menkas malonumas. Net jeigu turi pakankamai pinigų profesionalaus advokato paslaugoms, vis tiek nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tave teisiantis Temidės tarnas bus  objektyvus, sąžiningas, principingas. Lietuvoje teisėjams sudaryta galimybė ignoruoti net akivaizdžiausias tave ginančio advokato pastabas. Teisėsaugos veiklą reglamentuojantys įstatymai surėdyti taip, kad, tapęs įtariamuoju arba kaltinamuoju, tampi priklausomas nuo vieno, trijų ar penkių teisėjų malonės arba nemalonės. Baisiausia, jog nenumatytos jokios sąlygos efektyviai gintis tais atvejais, kai mūsų teisėjai nesivadovauja Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatomis. Teoriškai – įmanoma, tačiau praktiškai – ne. Prisiekusiųjų institucijos idėją, kurią pasirinko dauguma pasaulio demokratinių valstybių, Lietuvoje bandoma sužlugdyti klastingai manipuliuojant visuomenės nuomone, ir pateikiant abejotinos vertės, nors ir gražiai skambančius, argumentus. Prisiekusiųjų institucijos priešininkai šiandien šaukia, esą tokia teisinė tvarka įneštų tik dar daugiau tendencingumo, prieštaravimų ir klaidų, esą, Lietuva – mažas kraštas. Čia visi vieni kitus pažįsta, yra susiję subtiliausiais giminystės ir bičiulystės ryšiais. Taip, Lietuva – ne Amerika, ne Kinija. Tačiau tuos pačius priekaištus dėl tendencingumo labai lengva pritaikyti ir Lietuvos teisėjams. Jie taip pat turi giminių, pažįstamų, draugų.

Gintaras Visockas

Sunkiausia ginti nekaltą žmogų

Šitaip tvirtinu remdamasis karčia asmenine patirtimi. Baudžiamojoje byloje mano interesus atstovavusi advokatė Liudvika Meškauskaitė kartą prasitarė: „Sunkiausia ginti nekaltą žmogų“. Ši mintis iki šiol neduoda ramybės. Normalioje teisinėje valstybėje turėtų būti priešingai. Nekalto asmens gynyba turėtų būti itin paprasta, lengva ir pigi.

Deja, lietuviškoji realybė – kur kas niūresnė. Iki šiol prisimenu akimirkas, praleistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo salėje, kai teisėjas Valerijus Paškevičius paskelbė nuosprendį, esą įžeidžiau generolą Česlovą Jezerską. Nuosprendį baudžiamojoje byloje už kandidato į Lietuvos Prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą teisėjas V. Paškevičius grindė ne konkrečiais faktais ir duomenimis, bet iš kažkur ištraukta „statistinių skaitytojų bei rinkėjų nuomone“. Minėtas teisėjas net nesiteikė paaiškinti, kas, kur ir kada apklausė tuos mistinius skaitytojus ir rinkėjus, kurie įsitikinę, jog žurnalistas G. Visockas įžeidė kandidatą Č. Jezerską ir todėl yra neabejotinai kaltas pagal Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksą.

Teisėjas buvo kurčias gynybos argumentams

Vis dėlto apmaudžiausia buvo ne tai, kad teisėjas pirmenybę teikė neapibrėžtai „statistinių skaitytojų“ sąvokai, sąmoningai ar nesąmoningai pamiršdamas, jog kaltinančioji pusė savo argumentus privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais. Pikčiausia buvo tuomet, kai suvokiau, jog esu visiškai bejėgis. Č. Jezersko advokatai, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, privalėjo pateikti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius „statistinių skaitytojų bei rinkėjų nuomonę“.

Tačiau teisėjas V. Paškevičius, ignoruodamas įstatymų nuostatas, kad kiekvienas kaltinimas privalo būti paremtas konkrečiais duomenimis, elgėsi taip, tarsi man nepalankūs įrodymai būtų pateikti. Žinoma, mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė protestavo, savo pastabas grįsdamos konkrečiais įstatymais, kurių, beje, laikytis privalo ir visi Lietuvos teisėjai. Tačiau teisėjas V. Paškevičius nesiklausė gynybos argumentų. Jis buvo vienvaldis padėties šeimininkas ir turėjo absoliučią galią. Visi kiti, tą dieną sėdėję teismo salėje, tebuvo statistai, neturintys jokių teisių.

Taigi mane nubaudė viso labo vienas žmogus, o nuosprendis buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos vardu. Štai tada ir kilo abejonių: ar teisinga, kad nuosprendį Lietuvos Respublikos vardu skelbia vienas teisėjas, tegul ir labai protingas bei sąžiningas?

Patarė nesikarščiuoti

Jau nuo pirmųjų teismo posėdžių jaučiau, kad teisėjas V. Paškevičius gali būti tendencingas. Toks įtarimas kildavo tuomet, kai jis visus kaltintojo pusės prašymus tenkindavo labai noriai, o mano prašymus – dažniausiai atmesdavo. Ką galėjau pakeisti? Turėjau teisę skelbti nušalinimą, tačiau mane gynusios advokatės patarė nesikarščiuoti, nes vargu ar teisėją priversčiau pasitraukti. Teisėjai labai retai nusišalina nuo bylos nagrinėjimo, o štai po nepasitikėjimo pareiškimo dar didesnė teisėjo nemalonė – greičiausiai garantuota. Be to, jei teisėjas ir sutiktų pasitraukti, tai vis tiek mažai garantijų, kad naujasis Temidės tarnas bylos nagrinėjimo imtųsi principingiau. Varnas varnui akies nekerta.

Bejėgis, beteisis, pažemintas jaučiausi ir tuomet, kai mano skundą dėl teisėjo V. Paškevičiaus sprendimo nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio vadovaujama trijų teisėjų kolegija. Situacija panaši kaip du vandens lašai. Skirtumas tik toks, kad pirmuoju atveju mano bylą nagrinėjo vienas teisėjas, antruoju atveju – trys. Apmaudžiausia, kad Vilniaus apygardos teisėjas S. Lemežis taip pat buvo kurčias mano klausimui, iš kokios skrynios ištraukti mistiniai skaitytojai ir rinkėjai, manantys, jog viešai įžeidžiau Č. Jezerską. Aš ir vėl negalėjau nieko pakeisti.

Dar baisesnė kastų galia

Realybė tokia, kad teisėjas S. Lemežis bausmę dar labiau sugriežtino. Bausmė sugriežtinta Lietuvos Respublikos vardu. Ką tuo metu jaučiau? Ogi prisiminiau žymaus prancūzų filosofo, teisininko Gustavo Le Bone knygą „Minios psichologija“. Filosofiniame Gustavo Le Bone traktate aptikau žodžius: „Pažindamas kastų ir kitų minios kategorijų psichologiją, neteisingai apkaltintas bet kokiu atveju labiau norėčiau turėti reikalą su prisiekusiaisiais nei su teisėjais. Su pirmaisiais dar galėčiau tikėtis išteisinimo, o su antraisiais – neturėčiau nė menkiausios vilties. Minia grėsminga, bet dar baisesnė kai kurių kastų galia. Pirmąją galima įtikinti, antroji – niekada nepasiduoda“.

Klausydamasis V. Paškevičiaus ir S. Lemežio nuosprendžių prisiminiau viešojoje erdvėje kilusias diskusijas dėl prisiekusiųjų teismo privalumų bei trūkumų. Mintyse bandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei mano bylą būtų nagrinėjęs prisiekusiųjų teismas, susidedantis iš teisėjo ir, sakykim, šešių prisiekusiųjų. Manau, jog jausčiausi žymiai saugiau. Nejaugi nė vienas prisiekusysis nebūtų paklausęs teisėjų V. Paškevičiaus ir S. Lemežio, kur yra statistinių skaitytojų ir rinkėjų, tvirtinančių, jog žurnalistas įžeidė kandidatą, apklausos? Nejaugi nė vienas prisiekusysis mano teisme nebūtų pastebėjęs: Gerbiamas V. Paškevičiau, bet juk faktai, kuriais savo publikacijoje remiasi žurnalistas, – nesumeluoti, neiškraipyti, neišgalvoti.

Net jeigu prisiekusiesiems ir nekiltų šie klausimai, vis tiek būtų mažiau apmaudo. Mano likimas atsidurtų ne vieno, o mažų mažiausiai septynių žmonių, beje, priklausančių skirtingiems visuomenės sluoksniams, rankose. Taigi tikimybė, jog mano žurnalistinė veikla prisiekusiųjų teismo būtų vertinama bent keletą kartų objektyviau, – akivaizdi.

Prisiekusieji būtų bent jau pasiteiravę

Būtent teisėjų V. Paškevičiaus ir S. Lemežio nuosprendžiai paskatino tapti prisiekusiųjų teismo šalininku, o Medininkų žudynių bylos analizė – dar labiau sutvirtino šią nuostatą. Spėju, kad jei buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną teistų ne trys Vilniaus apygardos teismo teisėjai, bet prisiekusiųjų teismas, sudarytas iš trijų teisėjų ir, pavyzdžiui, dvylikos prisiekusiųjų, objektyvumo šioje amžiaus byloje būtų daugiau. Teisėjų gildijai nepriklausantys prisiekusieji, manau, būtų bent kartą pasiteiravę, kodėl gi prokurorai nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais remiantis K. Michailovas-Nikulinas sodinamas į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk įrodymai – kiekvienos bylos pagrindas. Jeigu jų nėra, kaltinamąjį privalu išteisinti. Buvusio omonininko K. Michailovo-Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė daugiau nei dvejus metus teismo posėdžiuose teiravosi, kokiais faktais remiantis kaltinamas jų ginamasis, tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjai, ignoruodami advokatų pastabas, elgėsi taip, tarsi įrodymų – nors vežimu vežk. Lietuvos Respublikos įstatymai primygtinai reikalauja kiekvieną konkretų kaltinimą paremti bent vienu konkrečiu įrodymu, o kiekviena abejonė privalo būti traktuojama tik kaltinamojo naudai, tačiau šių žaidimo taisyklių Lietuvoje ne visada laikomasi, ir advokatai, pasirodo, bejėgiai ką nors pakeisti.

Nuosprendis konkretus, o įrodymų – nėra

Beveik dvejus metus stebėjau Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą Medininkų skerdynių bylą, atidžiai perskaičiau bylos skyrius, kuriuose rašoma apie kaltinimus buvusiam Rygos omonininkui. Įrodymų neradau nė vieno. Teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujamuose teismo posėdžiuose ne kartą kilo minčių apie prisiekusiųjų teismo privalumus. Nejaugi Lietuvoje teisingumas nukentėtų, jeigu teisėjų, prokurorų ir advokatų ginčą stebėtų dar ir dvylika prisiekusiųjų, į teisę žvelgiančių iš kiek kitokių perspektyvų, nei teisėjai profesionalai? Kas gi svarbiausia šioje amžiaus byloje – skubėjimas, žinybiniai prokurorų interesai, teisėjų klano solidarumo ypatumai, politinis kontekstas ar tiesos paieškos?

Kodėl teisėjai tokiame mažame krašte kaip Lietuva objektyviai nagrinėti teisinius ginčus pajėgia, o prisiekusieji – nesugebėtų? Beje, o kam tada būtų galima patikėti bylų nagrinėjimą valstybėje, kur visi vieni kitus pažįsta? Kaip ir kur rasti saugiklių, leidžiančių teisiamiesiems realiai gintis nuo tendencingų ir šališkų teisėjų nedidelėje visuomenėje?

Prisiekusiųjų teismo priešininkų intrigos

Lietuva iki šiol neturi prisiekusiųjų teismų. Šiai idėjai šiandien įnirtingai priešinamasi. Teisėjų susirūpinimą galima suprasti – įteisinus prisiekusiųjų instituciją Temidės tarnai prarastų iki šiol turėtą absoliučią galią. Tačiau, kaip XIX amžiuje tvirtino žymusis prancūzų teisininkas Gustavas Le Bone, mums pirmiausiai turėtų rūpėti ne teisėjų kastos, o valstybės interesai.

Prisiekusiųjų teismų idėjos priešininkai įrodinėja, jog tokia teismo sudėtis būtų ydinga dar ir dėl to, kad prisiekusieji neturi teisinio išsilavinimo. Bet juk prisiekusieji nesprendžia specifinių teisinių niuansų. Jie kviečiami narplioti bendražmogiškus dalykus: ar yra užtektinai įrodymų, ar tie įrodymai – įtikinami? Prisiekusieji ieško atsakymo į pagrindinį klausimą – kaltas ar nekaltas. Straipsnį, pagal kurį įtariamasis baudžiamas arba išteisinamas, parenka ne jie, o teisėjai.

Prisiekusiųjų teismo oponentai bando įrodyti, jog nėra ir negali Lietuvoje egzistuoti objektyvios prisiekusiųjų atrankos, ypač nedideliuose rajonuose. Šie argumentai lengvai paneigiami. Pirma, atranka įmanoma jau vien dėl to, kad įmanoma teisėjų atranka. Galų gale, jei įtariama, jog prisiekusieji vis dėlto šališki, galima, pavyzdžiui, Alytuje nagrinėjamai bylai parinkti prisiekusiuosius ne iš Alytaus, o iš Skuodo, Skuode nagrinėjamai bylai parinkti prisiekusiuosius iš Šalčininkų. Taigi galimų giminystės ar draugystės sąsajų išvengti įmanoma net ir valstybėse, nepasižyminčiose nei dydžiu, nei gyventojų gausumu.

Brangiausios – pigaus teisingumo klaidos

Prisiekusiųjų teismo kritikai dažnai griebiasi argumentų, esą tokio pobūdžio teismai – per brangus malonumas. Bet tai įrodinėjantieji pamiršta, jog pigaus teisingumo nėra nei demokratinėse, nei diktatoriškose valstybėse. Teisingumo paieškos bet kuriuo atveju kainuoja. Be to, būtina turėti omenyje, kokios brangios pigaus teisingumo klaidos. Neteisingai nuteistasis reikalauja kompensacijų, ir kompensacijos dažniausiai – įspūdingos. Nepamirškime ir aplinkybės, kad dauguma Lietuvos žmonių tegauna minimalų atlyginimą (nebūtina į prisiekusiųjų teismą kviestis, sakykim, puikiai besiverčiančio banko pirmininko). Vadinasi, prisiekusiaisiais dažniausiai taptų tie, kuriems valstybė už dalyvavimą teismo procese privalėtų mokėti tik minimalaus atlyginimo vidurkį – apie tūkstantį litų. O dabar paskaičiuokime, kiek valstybei kainuoja teisėjų išlaikymas. Teisėjo alga apygardos teisme yra apie 5000 litų. Kiek už šią sumą galėtume pasamdyti prisiekusiųjų? Vienas teisėjas ir šeši prisiekusieji kainuotų ne ką daugiau nei trys teisėjai be prisiekusiųjų. Akivaizdu, kad argumentai dėl prisiekusiųjų teismų brangumo – iš piršto laužti. Be to, neįtikinami ir argumentai, esą brangiai kainuotų prisiekusiųjų viešbučio užsakymai, apsauga, transportas. Taip, Sausio 13-osios, Medininkų žudynių ar garsioji Daktarų byla užtruko ar vis dar tebesitęsia ne vienerius metus, tačiau rezonansinių, metų metais narpliojamų bylų Lietuvos valstybė turi vos keletą. Ir vargu ar yra bent mažiausia tikimybė, kad visai valstybei reikšmingų bylų nei iš šio, nei iš to padaugėtų keletą ar keliolika kartų.

Teisėjų algos – ne tokios jau mažos

Svarstant finansines detales nedera pamiršti ir aplinkybės, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas Lietuvai ir taip jau brangiai kainavo. Paskaičiuokime. Šią bylą, bent paskutiniuosius trejus metus, kai ji atiduota į teismą, atstovavo du prokurorai, kurių kiekvieno mėnesinė alga – apie keturi tūkstančiai litų. Ją Vilniaus apygardos teisme vertino trys teisėjai, kurių mėnesinė alga – apie penki tūkstančiai litų. Pridėkime dar konvojaus, transporto išlaidas. Nepamirškime ir nepaneigiamo fakto, jog ši byla buvo prižiūrima nuo pat pradžių, t.y. nuo 1991 metų rugsėjo. Ją prižiūrėjusiems pareigūnams taip pat buvo mokami solidūs atlyginimai ištisus du dešimtmečius. Taigi vien teisėsaugininkams išmokėti atlyginimai sudaro pakankamai solidžią pinigų sumą, kurią sumokėjo Lietuvos valstybė, aiškindamasi, kas 1991 metais ciniškai iššaudė Medininkų pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Prisiekusiųjų teismo priešininkai įrodinėja, kad tokia teismų veikla truks gerokai ilgiau, nei dabartiniai teismo procesai. Be abejo, prisiekusiųjų atrankai reikės šiek tiek laiko, bet ar ji gali trukti labai ilgai? Juk atrinktieji prieš patvirtinant jų kandidatūras į pateiktus klausimus gali atsakyti per keletą minučių, nes jie labai paprasti: ar pažįsti teisiamąjį, ar turi susidaręs išankstinę nuomonę apie teisiamąjį, ar dirbi teisinėse struktūrose ir pan. Galų gale prisiekusiųjų teismai negali ilgai tęstis, nes procesas privalo būti ne tik intensyvus, bet ir glaustas. To reikalauja pagrindinė aplinkybė – prisiekusiesiems negalima pamiršti, kokie niuansai nagrinėti ankstesniame teismo posėdyje.

Tarėjų institucija – sovietinių laikų reliktas

Taigi prisiekusiųjų teismo priešininkai neturi nė vieno rimto argumento, kurį būtų sunku sugriauti į šipulius. Tačiau teisininkų klaną ginantieji be mūšio nuleisti rankų neketina. Siaurus teisėjų bendruomenės interesus ginantieji iškėlė klastingą mintį, esą Lietuvai reikalingi ne tiek prisiekusiųjų, kiek tarėjų teismai. Ši idėja peršama net prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik kodėl šios idėjos platintojai pamiršta pridurti,  jog tarėjų institucija – tai akivaizdus sovietmečio reliktas? Tarėjų ir prisiekusiųjų pareigos bei teisės skiriasi kaip diena ir naktis. Tarėjai gali tik patarti. Teisėjui neprivalu atsižvelgti į tarėjų pastabas ir priekaištus. Tuo tarpu vienbalsis prisiekusiųjų verdiktas teisėjui – privalomas. Suvokdami, jog Lietuvos teisinė sistema greičiausiai neišvengs reformų, prisiekusiųjų teismo priešininkai visais įmanomais būdais siekia, jog reformos Lietuvoje taip ir liktų „popierinės“.

Kam neparankios prisiekusiųjų ir priimtinos tarėjų institucijos, puikiai byloja Sovietų Sąjungos istorija. Nesiveliant į ilgas istorines diskusijas apie tai, kaip požiūris į teisę keitėsi valdžią Rusijoje užgrobus bolševikams, akivaizdu, jog vienais atvejais siekta maksimalaus teisingumo, kitais – tik įvaizdžio, jog kaltinamasis teisiamas principingai, nešališkai, objektyviai. Nepamirškime, tarėjai – tokie pat beteisiai statistai kaip ir teisiamojo advokatai. Tik prisiekusieji pajėgūs realiai prižiūrėti teisėjus. O priežiūra – reikalinga. Reikalinga ji ir Lietuvoje. Bent jau tam, kad žmonės mūsų šalyje nebūtų teisiami be įrodymų. Neprižiūrimos arba per menkai kontroliuojamos institucijos linkusios išsigimti. Nepamirškime teisininko Gustavo Le Bone dar XIX amžiuje įvardintų pavojų. Minia yra grėsminga, bet dar baisesnė kai kurių kastų, įskaitant ir teisėjų klaną, galia. Su minia įmanoma ginčytis, diskutuoti, o su teisėjų bendruomene – ne.

„XXI amžius“ kviečia diskusijai, kodėl Lietuvai būtini prisiekusiųjų teismai. Lauksime atsiliepimų, pastabų, komentarų.

© 2011 „XXI amžius“