|
Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu
Anatolijus Lapinskas
Lietuvos lenkų tautinės mažumos veikėjai dažnai aiškina, kad lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo po to, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y. nuo 2004 metų. Nemanyčiau, kad tie metai kažkuo išsiskyrė Lietuvos valstybės santykių su jos lenkų mažuma atžvilgiu. Šie santykiai ėmė krikti gerokai anksčiau, vos atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pasipylė Lietuvos lenkų europiniai skundai, pirmieji iš jų buvo adresuoti Danijos ir Švedijos, Helsinkio komitetams dar 1991 metais. Tarp tų skundų buvo ir tokie šedevrai: Lietuvos Vyriausybė siekia iškelti ir išbarstyti po visą šalį tradiciniame lenkų regione gyvenančius lenkus...
1995 metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys Gheorge Frunda gavo naują porciją skundų, pavyzdžiui, kad rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba... Tačiau po poros metų skundų jau neliko ir 1997 metų rudenį Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339, kur pažymėta, kad Lietuvoje visos tautinių mažumų problemos išspręstos. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Atrodė, kad pagaliau baigsis ir Lietuvos lenkų veikėjų skundai Europai. Deja! Jie ir toliau netilo, o pastaraisiais metais įgijo ir naują kvėpavimą.
Kuo gi dabar skundžiasi Lietuvos tautinių mažumų organizacijos? Imkime ir atsakykime nors į keletą skundų.
1. Lietuvoje nėra Tautinių mažumų įstatymo. Taip, iš tiesų, 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. sausio 29 d. papildytas ir pakeistas Tautinių mažumų įstatymas nustojo galioti nuo šių metų pradžios. Tačiau šį įstatymą Lietuvoje visiškai atstoja tiesiogiai taikoma Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija ji dar griežtesnė už buvusį įstatymą, Lietuvos be išlygų ratifikuota 2000 metais, o Lenkijos 2001 m., bet dėl jos griežtumo ten priimta tik su išlygomis. Drąsiai galima teigti, kad Lietuvoje yra vykdomos visos europinės tautinių mažumų apsaugos nuostatos ir reikalavimai.
2. Lietuvoje tautinių mažumų kalba neturi pagalbinės kalbos statuso mažumų gyvenamose vietovėse. Šis reikalavimas gimė nusižiūrėjus į Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, kuriame įteisinta pagalbinė kalba. Šio įstatymo 9 straipsnyje sakoma, kad tautinių mažumų vietovėse asmenys, priklausantys mažumai... turi teisę kreiptis į savivaldybės organus pagalbine kalba raštiška arba žodine forma; gauti, aiškiai pareikalavus, atsakymą taip pat pagalbine kalba raštiška arba žodine forma; bet apeliacinė procedūra vyksta tik oficialia kalba; niekas negali nepaisyti teisiškai pagrįsto nurodymo arba sprendimo, išleisto oficialia kalba, atlikimo, jeigu aplinkybės reikalauja skubaus jo atlikimo, kad galėtų pasiekti savo tikslą; abejonės yra sprendžiamos dokumento, sudaryto oficialia kalba, pagrindu.
Galima sakyti, kad Lenkijoje toji pagalbinė kalba tėra tik politinė dekoracija, nes atsakymą į užklausimą pagalbine kalba galima gauti tik aiškiai pareikalavus, bet tą aiškumą juk nustato valdininkas. Be to, visa tolesnė su dokumentu susijusi procedūra vyksta jau oficialia kalba. Realybė tokia: viršaičio Vytauto Liškausko žodžiais, lietuviškame Punske, greičiausiai, ir visoje Lenkijoje, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad gyventojas raštiškai į valdžią kreiptųsi pagalbine kalba, o jeigu toks kada nors būtų, atsakymas būtų tik oficialia kalba. Beje, lygiai taip pat yra ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Šalčininkuose, pasak rajono vadovų, čia lenkiško kreipimosi į savivaldybę irgi niekas neprisimena, o atsakymas taip pat būtų tik oficialia kalba. Vietos gyventojai tuo nesipiktina.
3. Dėl Lietuvos lenkų skundo originalios vardų ir pavardžių rašybos jau atsakė Europos Sąjungos Teisingumo teismas, pripažinęs, kad nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus... atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles. Kalbant paprasčiau, Europa pripažino, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.
Beje, pagal lietuviškus moteriškų pavardžių darybos normatyvus, už kitataučių ištekančių moterų pavardės gali būti sudaromos arba pagal lietuvių kalbos taisykles, arba pagal kalbos, iš kurios atsinešama pavardė, taisykles, taigi Lietuvoje gali būti moteriška pavardė Tomaševska ar Krasovskaja. Lietuvoje tokių atvejų yra daug, o Lenkijoje analogiškų kitos kalbos pavyzdžių nėra.
4. Dėl vietovių dvikalbių pavadinimų greta visų kitų kovotojų, neseniai šia tema prabilo Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius: Lietuvos parlamentas be išlygų 2000 m. ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją... Konvencija nustato, kad Lietuvos valstybė gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba. Kaip tai įvykdyti? Belieka keisti nacionalinę teisę. Ne itin malonių incidentų su gatvių pavadinimais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nebūtų, jei Seimas, ratifikavęs Konvenciją dar 2000 metais, nebedelstų įvykdyti Tarptautinių sutarčių įstatymo prievolės.
Ar tikrai taip? Pirmiausia, minėtam veikėjui reikėtų tiksliai cituoti konvenciją. Joje sakoma, kad Šalys sieks pagal savo teisines sistemas viešai naudoti tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba. Taigi Lietuva, imdamasi problemą reguliuoti pagal savo teisinę sistemą yra visiškai teisi. Be to, konvencijos žodžiai tradicinius pavadinimus reiškia, kad pavadinimai mažumos kalba galimi tik turint tvirtus buvusių oficialių pavadinimų mažumos kalba įrodymus. Tačiau kurį pavadinimą reikėtų rinktis, jeigu jų buvo ne vienas? Štai Vilniaus Gedimino prospektas vadinosi taip: Lenino, Stalino, A. Mickevičiaus, Laisvės, A. Mickiewicza, Sw. Jerska, Končevskij, Georgijevskij prospektų, taip pat 1 ir 2 Kafedralnaja gatvių pavadinimus. Kuris iš jų būtų istoriškai pateisintas? Atsakysiu iš karto nė vienas.
Lietuvai pavyzdžiu rodomame Lenkijos Tautinių mažumų įstatyme pažymėta, kad vietovėms ir gatvėms gali būti papildomai vartojami tradiciniai (vėlgi tik tradiciniai, istoriškai pateisinti!) pavadinimai mažumų kalbomis. Tačiau šie pavadinimai negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 19331945 metų laikotarpiu suteiktais pavadinimais. Lygiai tokį patį principą galima būtų taikyti ir Lietuvoje, t.y. eliminuoti Rusijos (iki 1914), Vokietijos (I ir II pasaulinių karų metais), Lenkijos (19201939 okupuotame Vilniaus krašte) ir Sovietų Sąjungos (19401941 ir 19451990) okupacijų laikotarpiais suteiktus pavadinimus. Bet jeigu jų nelieka, tai nelieka ir nieko tradicinio.
Oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas. Tos sąlygos Lietuvoje, skirtingai nuo Lenkijos, yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas prie dvikalbių gatvių lentelių taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.
Yra dar vienas lentelių bylos argumentas. Tai Lenkijos Punsko apylinkėse iškabinti dvikalbiai kaimų pavadinimai. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje, kuriai Europos institucijos neturi jokių priekaištų dėl tautinių mažumų politikos, irgi turi būti taip pat, t.y. galioti kitos valstybės Lenkijos tvarka. Beje, Rytų Lietuvoje prie savivaldybių yra šių įstaigų pavadinimų lenkiški atitikmenys, ant kiekvieno kabineto durų taip pat. Punske tokių lietuviškų užrašų nėra. Betgi pripažinkime, kad skaičiuoti tokias lenteles ir jų pagrindu formuoti valstybės užsienio politiką yra visiška kvailystė. Matyt, ateis laikas, kai ir Lenkija supras tokios politikos absurdiškumą.
5. Nuolat yra skleidžiama Lietuvos lenkų veikėjų propaganda apie esą draudimą lenkams vartoti gimtąją kalbą viešajame gyvenime. Tektų priminti, kad visi pastarojo meto lenkų mitingai prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą vyko lenkų kalba ir su lenkiškais transparantais pačiame Vilniaus centre ir net prie Seimo. Lenkų kalba skamba per Lietuvos valstybinį radiją ir televiziją, lenkiškai mokoma nuo darželio iki universiteto, funkcionuoja lenkų spauda, daugiau kaip 70-tyje Lietuvos bažnyčių taip pat meldžiamasi lenkiškai. Tai kokio dar didesnio viešumo lenkų kalbai dar reikia?
6. Reikalavimą lenkiškoms švietimo įstaigoms suteikti tautinių mažumų įstaigų statusą teikia Macierz Szkolna lenkiškų mokyklų mokytojų susivienijimas. Jo esmė: netaikyti Lietuvos lenkų mokykloms Lietuvos švietimo įstatymo nuostatų, nes tai esą likviduos lenkiškas mokyklas, apribos lenkiškai dėstomų dalykų skaičių ir performuos mokyklas lenkų dėstomąja kalba į dvikalbes mokyklas. Šis reikalavimas grindžiamas esą teisiniu pagrindu: Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių sutarties 14 ir 15 straipsniais bei Tautinių mažumų apsaugos konvencija, kur minima teisė mokytis mažumos kalba. Tokia teisė Lietuvoje įgyvendinama su kaupu be Lenkijos čia yra geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje, o lenkiškai galima mokytis netgi universitete! Aiškinimai, kad naujasis Švietimo įstatymas likviduos lenkiškas mokyklas iš viso yra absurdiškas. Žinoma, jei nebus norinčių mokytis tokiose mokyklose, tai ir tokių mokyklų nebus. Pavyzdžiui, neatsiradant norinčių universitete mokytis polonistikos, taigi nesant studentų, nebus ir studijų.
7. Tvirtinimas, kad Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų finansavimas yra per mažas ir atsilieka nuo Lenkijos, neatitinka tikrovės. Abiejose šalyse iš esmės skiriasi mokinio krepšelio skaičiavimo metodika. Lietuvoje krepšelis skaičiuojamas konkrečiai mokyklai ir jeigu joje apie 60 mokinių, ji gauna visą sumą, kad užtektų mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir pan. Jei tai tautinės mažumos mokykla, pridedama dar 20 procentų. Lenkijoje krepšelis skaičiuojamas abstrakčiai mokyklai. Krepšelio užtektų, jeigu klasėse būtų ne mažiau kaip 18 mokinių pagrindinėse mokyklose ir 24 mokiniai gimnazijose.
Taigi to garsinamo 150 proc. finansavimo neužtenka net mokytojų atlyginimams. Ir Punsko, ir Seinų Žiburio mokyklos finansuojamos ne 150 proc., o tik 60 proc., o likusius 40 proc. mokyklos biudžetui priversta skirti Punsko savivaldybė ir Lietuvos valstybė. Tokiu būdu Lietuva tautinių mažumų mokyklas finansuoja 120 proc., o Lenkija tik 60 proc. Negi Lietuvos lenkams būtų geriau, jei pas mus būtų pritaikytas Lenkijos mokyklų finansavimo modelis?
8. Reikalavimas, kad Lietuvoje būtų įvestas privalomas tautinės mažumos gimtosios kalbos abitūros egzaminas tėra tik politinė propaganda, nes iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokio egzamino iš viso nėra. Pagal Lietuvos Respublikos ministerijos nustatytą tvarką, galiojančią visoms šalies mokykloms, abiturientai šalia vienintelio privalomo lietuvių kalbos egzamino patys renkasi kitus norimus laikyti egzaminus, tame tarpe gimtųjų baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių kalbų egzaminą. Jokių problemų dėl lenkų kalbos egzamino pasirinkimo nėra. Dviejų privalomų egzaminų įvedimas tautinių mažumų mokyklose diskriminuotų šių mokyklų abiturientus ir gal net atvestų prie teisinių kolizijų, jiems laikant daugiau egzaminų negu lietuviškose mokyklose.
9. Reikalavimas finansuoti tautinių mažumų žiniasklaidą prasilenkia su mūsų įstatymais. Pagal visuomenės informavimo įstatymą valstybė negali teikti finansinės paramos viešosios informacijos rengėjams. Galima parama tik kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams, taip pat regioninei žiniasklaidai per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Lygiai tokios pačios tautinių mažumų spaudos rėmimo politikos laikosi ir Lenkija. Pernai ir šiemet Lietuvoje buvo paremtas ketvirtinis leidinys Znad Wilii projektui Lietuva daugiakultūrinė valstybė, praeitis ir dabartis, šiemet interneto portalas Pogon.lt projektui Lietuvos dabartis ir istorija. Fondas taip pat remia laikraščių ir žurnalų pristatymą prenumeratoriams į kaimo vietoves. Pernai ir šiemet tokia parama buvo suteikta laikraščiui Kurier Wilenski. Pastaroji priemonė realizuoja Lietuvos ir Lenkijos sutarties punktą, kad tautinėms mažumoms būtų prieinamos viešosios masinės informacijos priemonės.
10. Rinkimų nuolaidos tautinių mažumų partijoms buvo panaikintos dar 1996 metais, nes Lietuvos sąlygomis vadinamoji pozityvi vienos tautos diskriminacija neišvengiamai virto kitos tautos neigiama diskriminacija. Apsiskelbimas, kad kokia nors tautinės mažumos partija gina visus tos mažumos žmones yra tik akių dūmimas. Lengvatiniu keliu patenkant į Seimą, tai būtų ne rinkimai, bet atsarginė landa į valdžią. Lietuvos sąlygomis, kai pagrindinės tautinės mažumos sudaro šimtatūkstantines gyventojų grupes, galima tik viena lygi, o ne deformuota rinkimų teisė.
Ją pateisina Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kur rašoma, kad tautinės mažumos turi teisę dalyvauti viešajame gyvenime per laisvai išrinktus atstovus valstybės ir vietinės valdžios lygmenyje... lygiateisiškai su kitais piliečiais. Beje, Lenkijos teisinė bazė sutvarkyta taip, kad joks lietuvis neturi absoliučiai jokių šansų patekti į Lenkijos Seimą, o Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijai atstovaujama ir Vilniaus miesto taryboje, ir šalies Seime, ir net Europarlamente.
11. Žemės grąžinimo problema vietovėse, kur gyvena tautinė mažuma iš tiesų iki galo dar neišspręsta, tačiau kaltinti Lietuvą, kad ji specialiai neatiduota žemės tik lenkams, būtų visiškas nesusipratimas ir dirbančių žemės tarnybose žmonių įžeidimas. Pavyzdžiui, Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus vadovas lenkas Slavomiras Sinkevičius apstulbo, išgirdęs apie esą lenkų diskriminavimą grąžinant žemę tai visiška nesąmonė, sakė jis. Kokia žemės reformos padėtis yra šiuo metu?
Visiems žinoma, kad Rytų Lietuvoje nuosavybės teisių atkūrimas į žemę iš pradžių vyko lėčiau dėl archyvinių dokumentų trūkumo, nepakankamo pačių piliečių aktyvumo, teisminių ginčų dėl pretendentų nesutarimų, valstybės išperkamos žemės ir buvusių rėžinių kaimų gausos. Nepaisant to, 2011 m. liepos 1 d. Šalčininkų rajone atkurta nuosavybės teisių į 97 proc. nuo prašymuose nurodyto ploto, Švenčionių raj. 96 proc., Trakų raj. ir Elektrėnų savivaldybėje 98 proc., Širvintų raj. 98 proc. Taigi dauguma Rytų Lietuvos rajonų siekia ir viršija Lietuvos vidurkį 96 proc., išskyrus Vilniaus rajoną, kurio rodiklis tik 85 proc.
Gana keista, kad panašiomis sąlygomis kaip Šalčininkuose ar Širvintose, Vilniaus rajonas gerokai atsiliko žemės grąžinimo srityje. Tuo labiau, kad rajono savivaldybė jokių priekaištų dėl žemės grąžinimo visą dešimtmetį nereiškė Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojui lenkui Zbignevui Balcevičiui, kuris tvarkė žemės grąžinimo reikalus, o Vilniaus rajone žemės grąžinimo projektus tvirtino vėlgi lenkas Stefanas Svetlikovskis. Tai kas gi trukdė žemės grąžinimui Vilniaus rajone?
Kyla įtarimas, kad patys šio rajono valdininkai lenkai, juo labiau, kad iki 1996 metų pati savivaldybė sprendė žemės grąžinimo reikalus. Tai įrodo ir faktas, kad Vilniaus rajono valdžia buvo vienintelė Lietuvoje, nepatvirtinusi upių ir ežerų pakrančių rezervavimo vietos gyventojų poreikiams ir palikusi jas, matyt, reikalingiems žmonėms. Čia daugelį metų buvo vilkinamas generalinio plėtros plano patvirtinimas ir vietos gyventojai negalėjo pasinaudoti gera žemės kainų konjunktūra. Žemės grąžinimui trukdė ir bendras rajono valdžios abejingumas savo žmonėms.
* * *
Kaip įrodyti mūsų valstybės piliečiams lenkams, kad jų priekaištai Lietuvai neturi nei juridinio, nei moralinio, nei jokio kito pagrindo? Tai nėra lengva, nes Lietuvos lenkų rinkimų akcija į savo rankas perėmė visą regiono administracinį resursą, uzurpavo informacinį lauką ir apribojo vietos žmonių pasirinkimo galimybę: ar gyventi nuolatinio konflikto būsenoje su tituline tauta, ar siekti tarpnacionalinės santarvės, naudojantis Lietuvos lenkų mažumai suteiktomis tiesiog unikaliomis tautinės saviraiškos galimybėmis. Tikėkimės, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos lenkų visuomenė palinks į antrąją šios alternatyvos pusę.
Pranešimas, skaitytas konferencijoje Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti
© 2011 XXI amžius
|