Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuva ir Lenkija: Nacionalizmas – dorovės sifilis

Prof. habil. dr. Gediminas MERKYS

Mečetė prie Labūnavos

Monumento rusų carui Aleksandrui II Helsinkyje fragmentas

Modernioji Lenkijos istorija kaip nacionalizmo istorija

Didžiąją XX amžiaus dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.     

Nežinantys istorijos visada lieka vaikais. Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę tarsi dovaną lenkai atgavo iš bolševikų ir Antantės rankų. J. Pilsudskis iš karto ėmėsi restauruoti Didžiąją Lenkiją ir 1920 m. gegužę užėmė Kijevą. Tuomet L. Trockio ir V. Lenino palaiminta bolševikinė kavalerija, vadovaujama  M. Tuchačevskio, 1920 m. vasarą išvijo lenkus ir įsiveržė į jos teritoriją. Pasaulinės revoliucijos saulę atrideno iki pat Varšuvos. Raudonųjų armijos tiekimo komunikacijos išsitęsė, M. Tuchačevskis suklydo, atidengė flangus ir vienu ryžtingu smūgiu buvo J. Pilsudskio sumuštas. Pakrikę bolševikų liekanos paniškai spruko atgal į rytus, tačiau, berods, apie šimtas tūkstančių pateko į lenkų nelaisvę. Per keletą žiemų didžioji dalis belaisvių raudonarmiečių sušalę ir nusividuriavę išmirė, todėl priekaištus dėl  Katynėje Stalino ir Berijos nužudytų 20 000 lenkų karininkų šiandieninis rusų nacionalistas įžūliai atremia kontrargumentu: „o jūs sušaldėte ir badu numarinote 100 000 mūsiškių raudonarmiečių“. Lenkai teisinasi: „niekas nieko nemarino, toks anuomet buvo pragyvenimo ir sanitarinių standartų  lygis ką tik atsikūrusioje valstybėje“. Visgi negeras moralinis „kvapelis“ lieka. Palikime šį klausimą giliau pasiaiškinti broliškoms slavų tautoms... Tęskime Lenkijos nacionalizmo istorijos kelią.    

Įspūdinga pergalė prieš bolševikus atnešė J. Pilsudskiui karvedžio šlovę ir neribotą diktatoriaus valdžią. Lenkija tapo sanitarine Europos užtvara nuo bolševikų. Vakarai pradėjo į limitrofą ir „Versalio išsigimėlį“ (V. Molotovo terminas) žiūrėti pagarbiau. J. Pilsudskis buvo neblogas diktatorius. Jis bent iš dalies atstatė Lenkijos didybę, suteikė saugumą, beje, kaip parodė vėlesni įvykiai – iliuzinį. Nusilpę, vidaus problemų kamuojami bolševikai pasirašė Rygos taikos sutartį, Lenkijai atiteko didelės Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Rytų Lietuvos teritorija buvo prijungta jėga Želigovskio pagalba. Lenkijai atiteko ir etniniais vokiečiais apgyvendintas Pamarys – Baltijos pakrantė su Dancigu.  

Beveik pusę ikikarinės Lenkijos valstybės piliečių sudarė ne lenkai,  o ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, žydai, lietuviai. Tuometinė lenkų valdžia tautinių mažumų atžvilgiu vykdė brutalią diskriminavimo ir asimiliavimo politiką. Užtenka prisiminti, ką lenkų administracija išdarinėjo okupuotame Vilniaus krašte. Lenkų priespaudą kentė visos anuometinės valstybės mažumos: vokiečiai, ne lenkų kilmės slavai, žydai, lietuviai. Ypač brutaliai buvo elgiamasi su negausia rusų mažuma. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lenkija priklausė carinei Rusijai. Nors Lenkija turėjo šiokią tokią autonomiją, visgi esminiai postai vietos administracijose (žandaro, pašto viršininko, geležinkelio viršininko) be išlygų priklausė rusų tautybės žmonėms. Buvo ir šiuos ponus aptarnaujančių paprastų rusų žmonių. Taigi ne tik Rytų Lenkijoje, bet ir etninėje Lenkijoje natūraliai susiformavo stačiatikių parapijos, pastatytos stačiatikių cerkvės. J. Pilsudskio Lenkijoje vietiniai nacionalistai plėšė, niokojo ir degino stačiatikių cerkves, persekiojo ir žudė popus, o vietos administracija į tai žiūrėjo pro pirštus. Atidžiau pasidairius tenka nustebti: pirmuoju fašistu Europoje regis buvo visai ne italų Dučė, o mūsų taip mylimas, Lietuvos bajorų kraujo turintis lenkų Juzefas.

Štai dar jums vienas užguitų tautinių mažumų meilės savo Tėvynei Lenkijai pavyzdys. Šiuo požiūriu iškalbingas Vakarų Ukrainos nacionalistų elgesys 1943–1944 metais.  Paimtus į nelaisvę vokiečius jie nuginkluodavo ir paleisdavo, tačiau naikino raudonuosius partizanus ir raudonarmiečius. Jie netgi nukovė pafronte važinėjusį legendinį sovietų maršalą Vatutiną. Sovietai šį faktą slėpė, kadangi vaizdelis propagandai netinkamas: broliai ukrainiečiai nušauna maršalą išvaduotoją. Ypač nuožmiai ukrainiečių nacionalistai kovėsi būtent su Armija Krajowa. Paradoksalu, kad ukrainiečių nacionalistai ir minėtos armijos kovotojai buvo tos pačios ikikarinės Lenkijos valstybės piliečiai. Matyt dėl karštos pilietinės meilės vieni kitiems ir pjovėsi. Kad ukrainiečiai bolševikus naikino, tai nenuostabu. 1940–1941 metais bolševikai Ukrainoje paliko daug „Rainių miškelių“, nes teritorija  ten gerokai didesnė nei Lietuvos. O kodėl ukrainiečiai naikino Armijos Krajowos kovotojus lenkus – buvusius savo bendrapiliečius? Ogi todėl, kad atsikando J. Pilsudskio meilės – juos pačius lenkų nacionalistai naikino, kaip šunis.        

XX amžiaus Lenkijos nacionalizmo istorija turi du neišpasakyto grožio „perlus“. Pirmasis perlas – tai Tešino srities atsiėmimas. Prisijungęs 1938 m. vokiečių apgyventą Sudetų kraštą, Hitleris ilgainiui aneksavo ir visą Čekoslovakijos teritoriją. Prieš pasiųsdamas vokiečių „pancerius“  į Čekijos teritoriją, Adolfas garsiai sušuko: „ei, pilsudskininkai, eime į grobuonišką karą  kartu, gausite už tai dovanų Tešino sritį“. Lenkai džiūgaudami prie šio banditinio išpuolio prisidėjo ir Tešino sritį atsiėmė. Vis mažytis žingsnelis didžiosios Lenkijos atstatymo link. Netrukus Hitleris sudorojo Lenkiją vos per tris savaites su visa Tešino sritimi.  Vėliau, 1939 m., panašų siūlymą – eiti kartu doroti Lenkijos ir susigrąžinti Vilnių – iš Hitlerio gavo ir smetoninė Lietuvos valdžia. Užteko jai politinės ir dorovinės nuovokos į tokią avantiūrą nesivelti.      

Antrasis perlas – Nacių Vokietijoje nuolat blogėjo žydų padėtis. Daugelis bandė emigruoti. Bandė bėgti ir į Lenkiją, kurioje nuo seno būta daug žydų. Pasienyje yra vadinamoji neutralioji zona – kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų tarpas nuo vienos šalies užkardos šlagbaumo iki kitos. Vokiečiai praleido žydų pabėgėlius į neutralią teritoriją. Deja, pogromų subkultūroje išugdyti patriotiški lenkų pasieniečiai pasitiko pabėgėlius urzgiančiais bandšuniais ir šūviais. Pabėgėliai metėsi atgal į vokiečių pusę. O tie jau irgi užsikrėtė lenkų patriotų pavyzdžiu... Šis 1938 m. siužetas Lenkijos pasienyje vertas talentingo dramaturgo. Vienas žydų jaunuolis, sužinojęs koks likimas Vokietijos – Lenkijos pasienyje ištiko jo tėvus, Paryžiuje kerštaudamas nušovė vokiečių diplomatą. Šis  įvykis tapo pretekstu masiniams žydų pogromams nacių Vokietijoje, kurie istorijon įėjo  „Krištolinės nakties“ pavadinimu. Būtent nuo krištolinės nakties ir prasidėjo masinis, visuotinis holokausto kankinių kelias į konclagerius, į dujų kameras.   

Keletas nacionalizmo perliukų yra ir pokarinėje Lenkijos istorijoje. 1944–1945 m. sovietai artėdami prie Berlyno užėmė svarbų placdarmą – Lenkiją. Jie ypač žiauriai elgėsi etninių vokiečių apgyventame Pamaryje ir Rytprūsiuose. Ne visi vietiniai spėjo pabėgti. Pasak šaltinių, vyrai buvo žudomi vietoje, o moterys masiškai prievartaujamos: nuo trijų mėnesių kūdikių iki devyniasdešimtmečių močiučių. Praėjo kelios teroro ir prievartavimų bangos, pirmieji atėjo priešakiniai sovietų fronto kariškiai, po to užfrontės kariškiai, užsiimantys technikos remontu, tiekimu, dar vėliau ilgam atėjo NKVD smogikai, kurie valė teritoriją ir padėjo lenkų proletariatui vykdyti „giluminius socialistinius pertvarkymus“. Ilgainiui sovietai buvo priversti iš lėto valdžią užleisti vietiniams lenkų bolševikams. Kai teroru ir prievartavimais pasisotinę sovietai išėjo, tada į Pamarį atėjo keršto ištroškę broliukai – lenkų bolševikai. Vargas nugalėtiesiems. Lenkijoje likę iškankinti etniniai vokiečiai turėjo ant savo galvų priimti ketvirtą teroro bangą. Etninių vokiečių likučiai lenkų bolševikų buvo išvaromi iš namų, atimamas vokiečių išlikęs turtas, visiškai ignoruojamos jų pilietinės teisės. Vargšai vokiečiai,  nelyginant galvijų banda Argentinos pampoje, buvo pėsčiomis, nepaisant amžiaus, sveikatos ar metų laiko, nuvaryti už Oderio, į Vokietiją.   

Griuvo Berlyno siena, Rytų Europoje įsisiūbavo demokratijos ir istorinio teisingumo fiesta. Lenkija atgavo visišką nepriklausomybę. Anuometiniai Lenkijos vadovai ir lenkų kilmės popiežius buvo išmintingi, nacionalizmo korta nemojavo.  O gal tiesiog Lenkijai reikėjo pavaizduoti katiną ant bedugnės krašto: „neturime problemų su kaimynais, su sienomis, tad priimkite kuo greičiau į NATO, į ES“? Kaip ten bebūtų, ar visai nuoširdžiai, ar makiavelizmo ir konjunktūros sumetimais, bet nacionalizmas atgimusioje Lenkijoje lyg ir buvo prigesęs. Nacionalizmas ir demokratinėje B. Jelcino bei A. Sobčiako Rusijoje buvo laikinai nusilpęs. Deja, greitai vėl išbujojo. Ar nacionalizmas kartais  nėra slavų tautų – rusų, lenkų, serbų – genetinė liga? Nacionalizmas yra Lenkijos dvasinio gyvenimo agregatinis būvis, ašis, aplink kurią globalios suirutės sąlygomis bandoma konsoliduoti visuomenę, sutelkti elektoratą, „nusipenėti“ politinį įvaizdį, gauti politinių dividendų.  Nenuostabu, kad dabartinės Lenkijos politikos ir žiniasklaidos lyderiai vėl atrajoja į mus nacionalizmo rūgėsiais. Kai vertinama istorinė ir politinė realybė, natūraliai atsiranda daug skirtingų požiūrių ir tiesų. Bet Lenkijos lyderiai šiandien viešai neigia Vilniaus okupaciją, falsifikuoja Antrojo pasaulinio karo istoriją.  Mes, lietuviai, dabar jaučiamės, kaip lenkai, kuomet sovietai ciniškai neigė žudynes Katynėje.

Išsakyti tik faktai apie lenkų nacionalizmą. Moralinius ir politinius vertinimus palikime lenkų inteligentams. Nesikiškime į Lenkijos vidaus reikalus ir lietuvių tautinės mažumos būklę Seinuose, Punske ir Baltstogėje, taip pat lietuvių kapų išniekinimą palikime svarstyti  Lenkijos viešiesiems intelektualams. Žinoma, jei Lenkijoje tokių dar yra. Deja, bent jau Lenkijos politikų ir juos aptarnaujančių politologų tarpe inteligentų ir intelektualų akivaizdžiai stinga.

Želigowskio dabar į Vilnių, į ES šalies sostinę, nepasiųsi, todėl veikiama atgaivinant polonizuotus jedinstvininkus, taip pat pasitelkiant juodąją propagandą.  R. Sikorskio užsakyta ir profesoriaus P. Niwinskio sukurpta  brošiūra „Paneriai – žmonių skerdynių vieta“ – dar vienas spjūvis Lietuvai. Paradoksas tas, kad toje knygoje 98 proc. tiesos. Ant tos tiesos nesąžiningas autorius samdinys  meistriškai uždeda kelis juodosios propagandos ir melo potėpius.  Tekste ciniškai vartojama sąvoka „Vokiečių–lietuvių okupacija“. Istorinė tiesa ta, kad 20 a. Lietuva neokupavo nei vieno aro Lenkijos teritorijos. Tuo metu, kai vyko skerdynės Paneriuose, Lietuvos valstybės jau nebuvo – nei sovietinės, nei tautinės. Būrelis Impulevičiaus bataliono išsigimėlių brošiūroje kontekstualiai lyginami su visa Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybe. Skaitai brošiūrą ir supranti, kad visi lietuviai žudė, žudė ir dar kartą žudė. Ypač mėgo žudyti kūdikius. Kartu su vokiečiais, jų pavedimu ir netgi savo iniciatyva. O ką darė lenkai? Išdidžiai kentėjo ir žuvo. Didvyriškai priešinosi. Pasak brošiūros, visa lenkų pogrindžio ir Armijos Krajowos veiklos esmė – Vilniaus geto žydų gelbėjimas.  Lietuvių–vokiečių okupantai žydus žudė, o lenkų pogrindis gelbėjo.  Požiūris į holokaustą Vakarų pasaulyje yra svarbus moralinis indikatorius. Ir čia, pasak brošiūros, lenkai tik teisuoliai, o lietuviai – tik budeliai ir išsigimėliai.  

Lietuviai ir Lietuva brošiūroje rodomi tik ir ištikimiausi nacistinės Vokietijos valstybės sąjungininkai ir holokausto budeliai. Ciniškai ignoruojamas faktas, kad Lietuva buvo tokia pat okupuota ir engiama teritorija, kad Lietuva, priešingai nei Vengrija, Rumunija ar Bulgarija, niekada nebuvo pronacistinė satelitinė valstybė ir kare nedalyvavo.

Istorinė paralelė. Dar nepasibaigus 1941 metų blickrygo vasaros kampanijai Rusijoje, J. Gebelsas suorganizavo Vokietijoje etnografinį „bolševizmo muziejų“.  Ištisos kolūkiečių trobos, darbininkų barakai su visais buities rakandais buvo išmontuoti, pergabenti į Vokietiją ir ten vėl išstatyti visuotinei biurgerių ir užsienio korespondentų apžiūrai. Statiniai, unikalios fotonuotraukos, filmuota medžiaga, autentiški skurdžios sovietų buities daiktai, vyžos, naginės, skarmaluotos šimtasiūlės ir kt. Paradoksalu tai, kad muziejuje buvo eksponuojama tiesa. Gebelsas nieko neprimelavo, neprikūrė, ten, kaip ir Niwinskio knygoje, 98 proc. tiesos.  Ant grynos tiesos  Gebelsas taip pat meistriškai uždėjo keletą nacistinės propagandos potėpių: „Hitleris ir reichas veda šventą karą, gelbėja europietiškąją civilizaciją nuo bolševikų ir azijatų“. Tariamas „politologas“ Niwinskis ir jo fundatorius ministras R. Sikorskis yra neblogi Gebelso mokiniai. Vakarų Pasaulyje istorikai ir politologai masiškai nagrinėja baisiausius nacių žiaurumus. Daro tai bent jau neprasčiau už lenkus.  Ir kažkaip sugeba nepažeminti, neįskaudinti dabartinių Austrijos ir Vokietijos visuomenių, taip pat tų visuomenių, kurių valstybės aktyviai dalyvavo kare III Reicho pusėje (turima galvoje Vengrija, Rumunija, Italija, Bulgarija). Ne Panerių aukos rūpėjo brošiūros autoriams, o Lietuvos ir lietuvių pažeminimas. Pagrindinis tikslas – pasitelkiant istorijos suvulgarinimą ir falsifikavimą kilnaus lenkų pasipriešinimo naciams šviesoje pateikti Lietuvos valstybę ir lietuvius  tik kaip nacistinius budelius ir holokausto pribuvėjus. Tarsi Lietuvoje niekas nesipriešino naciams, tarsi nebuvo žmonių, kurie Lietuvoje, rizikuodami savo šeimos gyvybe, gelbėjo žydus, tarsi nebuvo lietuvių aukų, vien nacių pakalikai ir kūdikių žudikai.

O mes pagerbkime Panerių aukas nuoširdžiai. Pasmerkime jų budelius, kad ir kokios tautybės jie būtų.  Neleiskime, kad Panerių tragediją apgaubtų užmarštis. Ir būtinai atsiprašykime Panerių aukų už tai, kad šiandien jų kančia ir mirtis panaudojami tautinei nesantaikai kurstyti, 21 amžiuje, Europos sąjungos valstybėse, praėjus 70 metų po žudynių. Gebelso mokinių Lenkijoje veikla jau pažadino tautinę nesantaiką.  Lietuvių apgyventose Lenkijos vietovėse jau niekinami lietuvių inteligentų kapai, vandalai plėšia, terlioja lietuviškus užrašus.     

Kas kaltas ir ką lietuviams daryti?

Kodėl 21 amžiaus multikultūrinėje, liberalioje  Europoje lenkų politinis elitas ištraukė purvinas ir krauju aplaistytas  nacionalizmo kortas?  Kodėl kortų kaladė tėškiama į veidą būtent mažajai sesei – Lietuvai?

Kodėl lenkų politinis elitas net nebando nacionalizmo rūgėsiais papūsti į veidą Vokietijai,  Austrijai ar bent Ukrainai? Iškėliau tik kelias pirmines hipotezes, gal tai neurotinis atsakas į globalizaciją, gal vidinių politinių problemų sprendimas, pasitelkiant nacionalizmą ir etnocentrizmą? Gal tai politinio lyderio negebėjimas perdirbti savo giminės istorijos? Dabartinio Prezidento B. Komarowskio dėdė – lenkų pasipriešinimo aktyvistas – taip pat buvo nužudytas Paneriuose. Gal tada reikia tiesiog rašyti giminės memuarus, dėlioti albumo nuotraukas, pamedituoti kartą metuose ant kapavietės ir neiti į ES valstybės vadovus 21 amžiuje, nesiundyti savo ministro, tarsi pitbulio, ant mažos kaimyninės šalies? Nerasi  Rytų Europoje giminės, šeimos, kurios nebūtų pervažiavęs totalitarizmo volas, kur nebūtų kraujo ir nekaltų aukų kapų.  Ekscelencija Komarowski, nejau vardan istorinės atminties ir draugystės, vardan demokratinės Europos pasimėtysim vieni į kitus protėvių kaulais?

NE. Aš kviečiu visus lietuvius ir Lietuvos valdžią šito kaulo nepakelti. Aš nežinau, kodėl Lenkijos pusė gaivina nacionalizmą, kurį kažkas iš Didžiųjų yra pavadinęs „dorovės sifiliu“, bet aš tikrai žinau, ką ir kaip mums Lietuvoje reikia daryti.

Atmintyje iškilo poetės žodžiai: „priešas kirto kumštim geležine, o jisai kalbos gimtosios gražumu“. Čia apie Donelaitį ir Rytprūsių germanizaciją pasakyta. Į politinį smurtą ir juodąsias lenkiškojo nacionalizmo technologijas Lietuva privalo atsakyti tik civilizuotai – humanizmu, demokratija, tolerancija. Beje, tiesos sakymas tolerancijos nemenkina. Jei nėra tiesos, tai nėra ir tolerancijos, tik silpnesnės pusės baimė.

Dorovinį sifilį – nacionalizmą – savo valstybėje  turi gydyti būtent tos šalies inteligentai ir intelektualai. Išsikuopti reikia mums patiems.

Mane erzina lėkšti istoriniai štampai ir politiniai stereotipai: „Lietuva labai draugiška tautinėms mažumoms...“, „čia nuo Gedimino laikų draugystėje gyvena gudai, žydai, totoriai... “. Kaip socialinis tyrinėtojas ir ekspertas sakau: Lietuva šiuo požiūriu yra valstybė, įtvirtinanti  latentinio etnocentrizmo ir latentinio mažumų diskriminavimo praktikas. Būtent tai ir davė Lenkijos nacionalistams formalų pretekstą mus puldinėti. Žinau, man bus kimbama į atlapus ir reikalaujama faktų. Štai Jums faktai.

1 faktas. Liberalo G. Steponavičiaus tautinėms mažumoms pasiūlyta lietuvių (valstybinės) kalbos egzaminų tvarka yra diskriminacinė. Rusų mažuma karčią piliulę prarijo, o lenkai parodė dantukus.  Abitūros egzamino užduotys ir vertinimo kriterijai yra priverstinai suvienodinti tiek lietuviškų, tiek tautinių mažumų mokyklų absolventams. Tai ne tik reali diskriminacija, bet ir edukacinio testavimo profanacija. Kuomet testuojamos psichologinės charakteristikos, tarkime,  intelektas, neurotizmas, socialinė inteligencija, tai tokios savybės testuojamos kaip „daiktas savyje“. Edukacinis testavimas skiriasi iš principo, kadangi čia testuojama individo gebėjimų atitiktis konkrečiam edukaciniam standartui (arba profesijos standartui). Egzamino tvarką lietuviškoms ir nelietuviškoms mokykloms korektiška būtų suvienodinti tik tada, kuomet bus suvienodintas edukacinis standartas, kuris paprastai atspindimas valstybinėse dalyko programose. Lietuvaičiai pastarąjį dešimtmetį lietuvių kalbos teisėtai mokėsi pagal savo standartą, o lenkiukai ir rusiukai pagal savo palengvintą standartą. Jei abitūros egzaminų balas nebūtų susijęs su imatrikuliacija ir nemokama studijų vieta universitete, ta diskriminacija būtų simbolinė. Tiesiog tikimybė, kad rusiukas ar lenkiukas gaus tokį pat aukštą abitūros egzamino įvertinimą ir įsirėmins ant sienos tokį pat gražų atestatą, būtų truputį mažesnė ir tiek. Dabar gi diskriminacija yra reali, kadangi kovoje už nemokamą studijų vietą mažumų absolventas reitinge pastumiamas žemyn. Žinoma, gabiausi mažumų abiturientai išlaiko tą egzaminą žymiai geriau nei, tarkime, silpnesnioji lietuviukų dalis. Visgi čia eina kalba apie populiacijų vidurkius ir statistinę tikimybę.

G. Steponavičiaus prastumtą egzamino logiką iliustruoja analogija. Tarkime, pretendentas vairuotojo teisėms gauti laiko vairavimo egzaminą.  Jam pasako: „valio, gerai pavažiavai, bet dabar parodyk, kad valdai dar ir šoninį automobilio slydimą...“ Egzaminuojamasis suglumęs sako:  „to nebuvo mano mokymo standarte“.  Jam atšaunama:  „toks yra įstatymas, taip yra kitose šalyse“.   Lygintis su kitomis šalimis yra cinizmas.  Kitos šalys neleido išbujoti tautinėms mažumoms tiek, kad pastarosios tos valstybės kalbos mokytųsi pagal atskirą palengvintą standartą. Ten nėra palengvinto standarto, edukacinis standartas vienodas, vadinasi, ir valstybinės kalbos baigiamojo egzamino užduotys bei kriterijai vienodi visiems. Lietuvos mažumoms pasiūlyta egzaminų tvarka primena mačistiškai nusiteikusį sutuoktinį, kuris riboja žmonos teisę stoti, tarkime, į moterų partiją. Brutalų draudimą vyras grindžia kitais savo nuopelnais: „aš tau nupirkau kailinius, gėlių, be to, aš kas vakarą atlieku vyrišką pareigą...“   Šiuo atveju jokios antrajai pusei anksčiau suteiktos gėrybės niekaip nesisumuoja ir negali būti pateiktos kaip kompensacija, apribojant kitas teises.  Jei tik egzamino klausimas pateks tikrai  kompetentingiems ir nešališkiems užsienio ekspertams, Lietuva staigiai bus pastatyta į vietą. Paradoksas: Lietuva savo mažumoms iš tiesų suteikė pavyzdines švietimo sąlygas, bet su tuo egzaminu susimovė ir dabar tarptautinėje erdvėje yra dergiama pelnytai.  Apmaudu, kad šie argumentai dar 2007 m. buvo raštu išdėstyti tyrimo ataskaitoje, kurį užsakė LR ŠMM.  Turiu galvoje tyrimą: „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“. Minėto tyrimo rezultatus turėjau garbės asmeniškai pristatyti Ekscelencijai V. Adamkui ir jo patarėjai V. Vėbraitei. Diskriminacinė praktika seniai galėjo ir turėjo būti užkardyta.  

Euroatlantinės integracijos vardan Lietuva kadaise irgi bandė rodyti, esą, jokių problemų su Lenkija ir lenkų mažuma nėra. Su mažumomis nebuvo nuoširdžiai dirbama. Problemos buvo grūdamos giliai į maišą.  Dabar atsipalaidavusius varžtus ėmė užsukinėti tiek etnocentriškai nusiteikę lenkai, tiek lietuviai. Tik jėgos nelygios, lenkų veržliaraktis – dešimt kartų didesnis.

Teoriškai Lietuvai yra keli būdai, kaip išlįsti iš kilpos, kurią sau pati užsinėrė:

1. Atšaukti diskriminuojantį įstatymą, ramiai, evoliuciškai suvienodinti ugdymo standartus ir ilgainiui ateiti iki vienodų egzamino sąlygų be diskriminacijos.

2. Įstatymo neatšaukti, tačiau taikyti pozityvią diskriminaciją. Čia galimi keli variantai. A. Išsaugoti mažumoms tą nemokamų studijų vietų šalies universitetuose procentinę kvotą, kuri nusistovėjo per pastarąjį dešimtmetį. B. Rasti, koks yra egzamino rezultato faktinis populiacinis skirtumas ir tą skirtumą automatiškai pridėti kiekvienam mažumų abiturientui. Galima vienu metu taikyti abu diskriminaciją užkardančius rodiklius.

2 faktas. Lietuva puikuojasi savita taikaus tautų ir kultūrų sambūvio istorija. Jei ta puikybė nuoširdi, ko mums dairytis svetur? Kam padarys realios žalos gatvių ar miestelių pavadinimai, parašyti tautinių mažumų kalbomis? Imkime ir pagerbkime Lietuvoje gyvenusias tautas, pagerbkime unikalų paveldą. Ar gaila lakšto skardos? Pirmą užrašą dėkime valstybine lietuvių kalba. Antrą užrašą dėkime gudų kalba. Gudų kalbą žudė sovietai, o visiškai pribaigė Lenkų rinkimų akcija tyliai pritariant Lietuvos valdžiai. Juk baltarusių šviesuolis P. Skorina iš širdgėlos karste vartosi, nuraminkime jo vėlę. Trečią užrašą dėkime jidiš kalba. Juk Vilnius – Lietuvos Jeruzalė. Iš litvakų berods visas būrelis Nobelio premijos laureatų atėjo, o mūsų mėgstamas savintis Č. Milošas tik vienas. Pagerbkime judėjų kilmės savo tėvynainius ir visai pelnytai prisiliesime prie pasaulinės jų šlovės.  Paskutinę lentelę būtinai lenkų kalba reikėtų  uždėti. Istorinės chronologijos požiūriu visai teisinga būtų. Judėjai Lietuvoje prie Gedimino atsirado, lenkai – prie Jogailos ar net po Liublino.  

Dabar pasakysiu tai, dėl ko į mane tautiečiai paleis supuvusius pomidorus ir kiaušinius. Mąstau, ar nereikėtų kažkur tarp jidiš ir lenkiško užrašo dar ir rusišką pavadinimą įdėti. Lietuvių kunigaikščiai į žmonas rusų kunigaikštytes ėmė, atskirą metropolitą Lietuvos stačiatikiams bandė įtvirtinti. Kartu tokius šviesuolius kaip L. Karsavinas ar S. ir V. Zubovai pagerbtume. O kiaušinių mėtytojams štai ką pasakysiu. Helsinkyje stovi didingas paminklas. Kai jį pirmą kartą iš tolo pamačiau, buvau įsitikinęs, kad tai monumentas suomių maršalui ir didvyriui K. Manerheimui pagerbti. Kai supratau, kad paminklas skirtas Rusijos carui Aleksandrui II, pasijutau, kaip mazgote per veidą gavęs. Še tau, kad nori, paminklas okupantų carui. Nenusiaubtas, nenugriautas. Nepaisant 1939–1940 m. žiemos karo, nepaisant Karelijos ir kitų suomių žemių aneksijos. Spaudoje dėl paminklo nugriovimo niekas nevirkauja ir netgi vietos vandalai jo neteplioja. Atsigavęs supratau, suomiai sugebėjo mentaliai perdirbti savo istorijos skaudulius ir ateitį pasitinka oriai, o lietuviai, lenkai ir rusai – ne. Supratau ir kitą dalyką. Suomija importuoja šiandien iš Rusijos 100 proc. dujų ir 70 proc. naftos.  Kitaip tariant, Suomija irgi turi savo naftotiekį – „suomišką Družbą“. Priešingai nei Lietuvoje, kraneliai nėra užsukti ir naftotiekis netampa žaliava bulvinei tarkai.  Energetinio saugumo isterijos Suomijoje taip pat nėra.

Girdžiu tautiečių klyksmą: „niekur pasaulyje nėra gatvių pavadinimų penkiomis kalbomis....“. O kodėl mes turime eiti pasaulio uodegoje ir plagijuoti socialines bei politines praktikas? Sukurkime ir padovanokime civilizacijai gražaus tautų sambūvio inovaciją, parodykime unikalų pavyzdį, tuo pačiu pagerbkime ir pagarsinkime savo tikrai unikalų paveldą. Įsivaizduokime kokią nors sankryžą Vilnijoje. Maloniai nustemba kirilica užrašus pamatę rusai. Jidiš užrašą išvydęs, ašarą išspaudžia litvakų ainis, atvykęs į protėvių žemę iš JAV ar Pietų Afrikos. Koks nors eurobiurokratas irgi žavisi: žinot, vengrai su slovakais iki šiol tebesirieja, o pažiūrėkit, kokie išmintingi humanistai yra tie lietuviai. Ketvirčiuokite mane, tik  prieš tai išaiškinkite, kieno interesai bus pažeisti, kam ir kaip bus pakenkta? Draudimas rašyti užsieniečių pavardes originalo kalba taip pat yra profanacija. O dabar antstoliai nulupinės Vilnijoje lenkiškus užrašus, smaugs visus baudomis. Lenkai rėks: „vokiečių-lietuvių okupantų palikuonys terorizuoja lenkų mažumą“. Lietuvos vardas vėl bus dergiamas tarptautinėje erdvėje. Iš dalies pelnytai.

3 faktas. Vidurio Lietuvoje, nuostabiose Labūnavos apylinkėse, stovi grakšti daugiau nei 400 metų senumo mečetė.  Musulmonų dievo namams istorija buvo gailestinga: pastatas originalus, nesugriuvęs. Veltui ieškosite ant unikalaus pastato užrašo, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė. Tik geležinis  pusmėnulis statinio viršūnėje tai išduoda. Visgi, pastato sienoje įmūryta puikuojasi didžiulė šlifuoto akmens plokštė, primenanti, kad čia sovietai pokary nukankino lietuvių rezistentus partizanus. Jų net pavardės iškaltos. Pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę.  Pamedituokime prie tos lentos, prisiminkime, pagerbkime tuo pačiu ir savo giminės rezistentus – žudytus, kalintus, ištremtus.  Bet kodėl nėra užrašo apie tai, kad čia Lietuvos musulmonų mečetė, kad jai daugiau kaip 400 metų? Per du Nepriklausomybės dešimtmečius niekas tuo nepasirūpino. Visas tuntas paveldo bei kultūros valdininkų (sostinėje ir vietos savivaldybėje), dešimtmečiais penėjosi iš mokesčių mokėtojų rankų, o mažo, bet svarbaus darbelio nepadarė.

Nekalbėkite, nemeluokite, kad Lietuvoje nėra etnocentrizmo, kad tautinių mažumų klausimu viskas  tobula. Nelaukime paraginančio europiečių niukso ar spyrio į užpakalį. Nacionalizmo ir etnocentrizmo likučius Lietuvoje išsikuopkime patys. Ir krikščioniškai mylėkime Lietuvos tautines mažumas, kaip dalelę savo Tėvynės, kaip Lietuvos vaikus.

Kaunas – Vilnius,
2011 m. rugpjūčio 25 d. 

© 2011 „XXI amžius“