Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuva ir Lenkija: Nacionalizmas – dorovės sifilis

Prof. habil. dr. Gediminas MERKYS

Mečetė prie Labūnavos

Modernioji Lenkijos istorija kaip nacionalizmo istorija

Didžiąją XX amžiaus dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.     

Teisuolių pėdsakais

Chaimas BARGMANAS

Pasaulio tautų teisuolių medalių įteikimas Šiauliuose 2002 metais: sėdi iš dešinės į kairę: Rūta Ščerbavičienė, Stasė Motiejūnienė, Marijona Tiesnesienė. Stovi iš kairės į dešinę: Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas B. Šteinas, Šiaulių vyskupijos atstovas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S. Alperavičius, Izraelio pasiuntinys Latvijai ir Lietuvai Avrahamas Benjaminas. Trečias iš dešinės – Algirdas Beleckas

Apytiksliai prieš penkiolika metų vaikštinėjau su savo protėvių pėdsakais keliaujančiais turistais iš Pietų Afrikos po nedidelį Pakruojo rajono Pašvitinio miestelį. Istorijos mėgėjams Pašvitinys – žinoma vietovė. Čia žuvo vienas pirmųjų kovotojų už nepriklausomą Lietuvą – A. Vainauskas. Jis žuvo anksčiau negu visiems žinomas kėdainietis Povilas Lukšys, bet pastarasis buvo savanoris, o A. Vainauskas – Pašvitinio milicininkas (taigi, žuvo, eidamas tarnybines pareigas). Matyt, ši aplinkybė ir nulėmė, kad A. Vainauskas nėra taip plačiai žinomas kaip P. Lukšys, nors pagrindinei Pašvitinio gatvei ir suteiktas A. Vainausko vardas. Ir štai, bevaikštant šia gatve, prie manęs priėjo suvargusi moterėlė ir gailiu balsu pratarė: „Žinot, karo metais mes išgelbėjome žydų mergaitę. Ir absoliučiai niekas tuo nesidomi?“

Tikroji Salomėja Nėris-Bačinskaitė ir jos bendražygiai

Birutė Kemežaitė

Salomėjos Nėries vardu pavadinta daug mokyklų, gatvių. Salomėjos portretus galima pamatyti ant daugelio bibliotekų sienų. 2004 metais iškilmingai paminėtas jos gimimo šimtmetis. Palemone, buvusiame S. Nėries name, įrengtas muziejus jos atminimui įamžinti. Tiesa, jis yra kuklus, vos pusę kambarėlio užimantys eksponatai, daugiausia – jos mokslo laikų fotografijos, garsioji poema Stalino garbei (be paaiškinimų), kelios knygelės. Nėra jokių išsamesnių žinių apie Salomėjos gyvenimą ar veiklą. Net muziejuje lankytojus pasitinkančios darbuotojos daugiau apie ją nepapasakoja, tik pavedžioja po namelio vidų.

Šeši lemtingieji skaičiai, be kurių mūsų nebūtų

Prof. Jonas Grigas

Gyvename spiralinėje Paukščių Tako galaktikoje, kurioje yra apie 100 milijardų į saulę panašių žvaigždžių. Nors šviesai ją prasklisti reikėtų 100 tūkstančių metų, ji tėra tik visatos dulkelė. Visatoje yra apie 400 milijardų galaktikų su dešimtimis milijardų žvaigždžių, ir visos jos juda. Kuo galaktika tolimesnė, tuo greičiau ji tolsta nuo mūsų, nes visata, nugalėdama milžinišką trauką, vis didesniu greičiu plečiasi. Tačiau iki šiol mokslui neaišku, kas buvo tos didžiulės energijos šaltinis, sukūręs visatą ir paleidęs ją plėstis. Plėtimosi greitis, atrodo, yra tiksliai sutvarkytas. Jei visata būtų plėtusis viena trilijonąja dalimi greičiau, visa visatos materija seniai būtų išsisklaidžiusi. O jei tiek pat lėčiau – visata dėl traukos jėgų per pirmuosius milijardą savo egzistavimo metų būtų susitraukusi. Nebūtų nei ilgaamžių žvaigždžių, nei planetų ir Žemės, nei gyvybės joje, nebūtų ir mūsų.