Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tikroji Salomėja Nėris-Bačinskaitė ir jos bendražygiai

Birutė Kemežaitė

Salomėjos Nėries vardu pavadinta daug mokyklų, gatvių. Salomėjos portretus galima pamatyti ant daugelio bibliotekų sienų. 2004 metais iškilmingai paminėtas jos gimimo šimtmetis. Palemone, buvusiame S. Nėries name, įrengtas muziejus jos atminimui įamžinti. Tiesa, jis yra kuklus, vos pusę kambarėlio užimantys eksponatai, daugiausia – jos mokslo laikų fotografijos, garsioji poema Stalino garbei (be paaiškinimų), kelios knygelės. Nėra jokių išsamesnių žinių apie Salomėjos gyvenimą ar veiklą. Net muziejuje lankytojus pasitinkančios darbuotojos daugiau apie ją nepapasakoja, tik pavedžioja po namelio vidų.

Jeigu Salomėja garbinama kaip iškili poetė, tai kuo menkesni buvo kiti jos ar vėlesnės kartos poetai (Inčiūra, Aistis, Mačernis ir kt.), kad nenusipelnė tokios pat šlovės? Šie ir kiti klausimai paskatino mane surinkti kiek galima daugiau žinių apie Salomėją Nėrį ir supažindinti tuos, kurie jos visiškai nepažįsta. Daugelis žino, kad Salomėja Nėris, kaip poetė, pradėta garbinti ir rodyti pavyzdžiu visiems, ypač jaunimui, Sovietų Sąjungos pirmosios Lietuvos okupacijos metu. Kodėl?

Pristatysiu kelias ištraukas iš skirtingų autorių straipsnių, autentiškas žinias apie Salomėją Nėrį, kurios, manau, nekels abejonių. Pradėsiu nuo Igno Medzinsko straipsnio ,,Smerkti ar gailėtis“ (2005 07 12, „Tėviškės žiburiai“ – Kanada). Jis rašo, kad Salomėja Nėris yra „gimusi 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Augusi pamaldžioje katalikiškoje šeimoje, mokydamasi gimnazijoje priklausė ateitininkams. Nuo 1923 m. pradėjo savo eilėraščius spausdinti ,,Ateityje“. ,,Ateitis“ 1927 m. išleido jos pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“. Straipsnyje rašoma: ,,1924 m. baigusi ,,Žiburio“ gimnaziją Vilkaviškyje, Salomėja įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, filosofijos skyrių, paimdama lietuvių literatūrą ir kalbą pagrindine studijų šaka, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką ir psichologiją – šalutinėmis šakomis. Čia susipažino su prof. J. Eretu ir jį įsimylėjo. Atrodo, kad ir jis nebuvo Salomėjai abejingas. Prof. J. Eretas tuo metu jau buvo vedęs, todėl fakulteto vadovybės buvo įspėtas: jei pasirenka Salomėją, tai turi pasitraukti iš universiteto. Žinoma, jis pasirinko profesūrą ir darbą su ateitininkais. 1928 m. baigusi studijas buvo paskirta vokiečių kalbos mokytoja ,,Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose. Ten Salomėja jautėsi vieniša. 1931 m. persikėlė į Kauną ir apsigyveno prof. V. Mykolaičio bute. Kun. M. Vaitkus parūpino jai darbo – versti knygas, kurias leido Šv. Kazimiero draugija. Kaune Salomėja suartėjo su trečiafrontininkais ir bolševikinės krypties žurnale ,,Trečias frontas“ išspausdino revoliuciniais motyvais eilėraščių. Ten buvo įdėtas ir pareiškimas, kuriame ji pasisako, jog stojanti prieš darbo klasės išnaudotojus. Nepažindama komunistinės tikrovės ji naiviai tikėjo bolševikų propaganda. Dėl priešvalstybinės veiklos ,,Trečias frontas“ buvo uždarytas.

1934 m. kun. M. Vaitkaus užtarimu Salomėja Nėris buvo paskirta mokytoja Panevėžio gimnazijoje. Čia susipažino su kapelionu kun. A. Stašiu, su juo susidraugavo. Ji kun. M. Vaitkui prisipažino, kad šis kunigas žadėjęs atsisakyti kunigystės, jei Salomėja už jo tekėtų. Kun. M. Vaitkus ją perkalbėjo nutraukti ryšius su kun. A. Stašiu, ką ji ir padarė. Tada susipažino su skulptoriumi Bernardu Buču. 1936 m. Paryžiuje jie civiliškai susituokė ,,be bažnyčios, be altorių“. (Už savo eilėraščių rinkinį ,,Diemedžiu žydėsiu“ ji gavo valstybinę premiją 5000 litų.)

Sovietams okupavus Lietuvą, Salomėja Nėris įtraukta į politiką. Ji buvo paskirta Liaudies Seimo nare, sėdėjo prezidiumuose šalia partijos ir vyriausybės vadovų. Komunistai ją gyrė, rodė pavyzdžiu. Buvo paskirta į delegaciją vykti į Kremlių prašyti, kad Raudonosios armijos okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Už  Stalino saulės parvežimą delegacijos nariai buvo atlyginti po 8000 rublių. Ji, sako, naiviai tikėjosi galėsianti iš Stalino išprašyti Lietuvai malonių. Jai buvo pavesta parašyti Stalino garbei poemą. Kitu eilėraščiu ji pagarbino Leniną, vergijos sistemos kūrėją. (Prieš tai ji buvo aplankiusi Lenino mauzoliejų). Čia buvo tartum poetės kritimas į bedugnę. Įviliota į pinkles, iš kurių jau negalėjo išsivaduoti iki mirties. Jai buvo mokami dideli honorarai, poemą apie Staliną turėjo spausdinti visi lietuviški laikraščiai ir už tai turėjo sumokėti.

„Pradėjus deportuoti žmones, pas ją atvažiavo sesuo Onutė ir pranešė, kad ir juos norėta išvežti Sibiran, jei nebūtų spėję pasitraukti iš namų. (Salomėja važiavo į Vilnių išsiaiškinti, kas vyksta, tačiau A. Sniečkus, J. Paleckis nenorėjo jos matyti ir kalbėti, nes esą viskas ne nuo jų priklauso). 1941 m. birželio 22 d. kilus karui Salomėja su ketvirtus metus einančiu sūneliu išvyko į Rusiją. Po dviejų savaičių pasiekė Penzą, o iš ten – Ufą, Baškirijos sostinę. Apgyvendinta viešbutyje, kuris nebuvo šildomas. Trūko maisto, drabužių. Ten pamatė sovietinio gyvenimo tikrovę. Atvažiavo į Maskvą. Būdama emigracijoje rašė ir sakė agitacines kalbas per Maskvos radiją. Vokiečių karius vadino šunimis, barsukais, o raudonarmietį ar partizaną  – didvyriais. Garbino komunistų stabus. Jos eilėraščiai buvo verčiami į rusų kalbą. 1943 m. išleistas rinkinys ,,Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1942–1944 m. ji lankėsi fronte ir 16-tos divizijos kariams skaitė poeziją.

Pasklidus gandams, kad Salomėjos vyrą Bernardą sušaudė vokiečiai, ji susimetrikavo su kilusiu iš Lietuvos Petru Petrovičiumi Veržbylovskiu. Mat norėjo likti Maskvoje, kur sąlygos buvo palankesnės. 1944 m. rugsėjo pabaigoje Salomėja grįžo į Lietuvą. Čia susitiko su Buču ir apsigyveno Kaune. Žiemą nebuvo kuro, teko šalti. 1945 m. birželio mėn. ji susirgo ir buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia gavo savo poezijos rinkinio ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ pirmuosius iš spaustuvės išėjusius egzempliorius. Operacijai buvo išvežta į Maskvą, kur 1945 m. liepos 7 d. mirė. Paskelbta, jog mirusi nuo kepenų vėžio. Kūnas buvo parvežtas ir palaidotas Karo muziejaus sodelyje.

Salomėjos Nėries biografijose rašoma, kad ji buvo labai jautri ir ambicinga, išdidi. Spėjama, kad pas komunistus ją nuvedė jos charakteris, ne vien socialinės problemos. Kai kurie ją teisina sakydami, kad ji apgailestavo savo paklydimus, atlikusi išpažintį, grįžusi į katalikų tikėjimą. Bet  tam nėra tikresnių įrodymų.“

O kaip Salomėja susitaikė su tauta? Kaip ji atpirko tautos ir tėvynės išdavimą? Kartu su okupantais 1944 metais grįžusi į Lietuvą ji džiūgavo dėl naujos Lietuvos okupacijos. Tai įrodo ir to laikotarpio jos eilėraščiai.

***

1979 m. ,,Naujoji Viltis“ yra išspausdinusi žymaus išeivijos rašytojo Jurgio Gliaudos iš ,,Agonijos“ archyvo, sumanymą – autentiškos medžiagos rinkinį dviem temom: 1941 metų visuotinį tautos sukilimą ir 1940 metų okupaciją. Rinkinyje primenama, kad ,,Faustas Kirša ,,Agonijoje“ aprašomojo įvykio metu gyveno Maskvoje. Jis buvo Eltos atstovas. Viename atsiųstame savo atsiminimų laiške Kirša rašo: ,,Kremliuje buvau per pačias Lietuvos laidotuves – iškilmingą sesiją ir aktą – kada mūsų delegacija Cvirka, Gira, Nėris, Korsakas ir kiti įteikė prašymą priimti Lietuvą į SSSR draugystę. Sėdėjau užsienio korespondentų ložėje...“

***

1980 m. kovo mėn. ,,Akiračiuose“, straipsnyje ,,Stalino vaizdas Tarybinėje Lietuvių Poezijoje“ R. Šarmaitis rašo: ,,Vienas žymiausių tarybinėje lietuvių literatūroje kūrinių, skirtų Stalino temai, yra žinoma mūsų Salomėjos Nėries 1940 metais parašyta ,,Poema apie Staliną“. Atsirado ši poema neatsitiktinai. 1940 metai lietuvių tautai buvo istorinio posūkio metai. Ilgametė Lietuvos darbo žmonių kova prieš buržuazinę santvarką, kova, vadovaujama komunistų partijos, 1940 metais pasibaigė, padedant broliškoms tarybinėms tautoms, buržuazinės  fašistinės diktatūros sutriuškinimu. Lietuvių tauta ėmė žengti tarybiniu keliu. Visa ši Lietuvos darbo žmonių pergalė ir entuziazmas į socialistinės visuomenės kūrimo kelią buvo marksizmo-leninizmo mokslo, Lenino–Stalino idėjų triumfas mūsų krašte. (...) Poemoje apie Staliną, Salomėja Nėris meniniais vaizdais atkuria erškėčiuotą lietuvių tautos kelią į laisvę. Ta laisvė gimė Spalio revoliucijos ugnyje, sunaikinusioje darbo žmonių ir ištisų tautų vergovės pančius. Poetės vaizduotėje ši darbo žmonių laisvė panaši į saulę:,,Saulė ta Lenino–Stalino/ Visai žmonijai šviesi“(...).

Savo ,,Poemos apie Staliną“ ištraukas Salomėja Nėris perskaitė TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje iš Kremliaus tribūnos, kur Lietuvos Liaudies Seimo Įgaliotoji Komisija buvo nuvykusi prašyti priimti Lietuvą į broliškąją tarybinių respublikų šeimą. Įstojimas į Tarybų Sąjungą  Tarybų Lietuvai buvo istorinė būtinybė“.

,,Poema apie Staliną“ nebuvo vienintelis Salomėjos eilėraštis Stalino garbei. R. Šarmaitis pristato dar keletą jos bei kitų poetų komunistinių eilėraščių. Jis rašo: ,,Artėjančios pergalės džiaugsmą mūsų poetai rišo su įkvepiančiu žygdarbiams Stalino vardu 1943 metų pabaigoje sukurtame eilėraštyje ,,Mes Suvorovo karžygius nuostabius matėme“ Salomėja Nėris rašė:

,,Mūsų širdys su žengiančiais muša į taktą,
Lyg mes patys – narsuolių kareivių būrys,
Didis Stalinas laiko jau pergalės raktą,
Greit ir Vilniaus Aušros mums Vartus atidarys.

1944 metais, kai Tarybinė Armija smūgis po smūgio triuškino hitlerines gaujas Baltarusijos žemėje ir artėjo prie Tarybų Lietuvos sostinės Vilniaus, Salomėja Nėris rašė kupinus pasididžiavimo žodžius eilėraštyje:

,,Tu nustebęs, Vilniau, mielas drauge.
Kaip mūs pergalė žygiuoja greit?
Ugnyje mes gimę ir išaugę,
Geležiniai Stalino kariai!“

Salomėja Nėris net 1944 metais, grįždama iš Rusijos į Lietuvą, džiūgauja antrąja sovietų Rusijos Lietuvos okupacija! Šioje vietoje tiesiog negaliu nepacituoti rašytojos Antaninos Garmutės Salomėjos garbei parašyto eilėraščio iš knygos ,,Rugiai po ledu“:

Ar tu – lietuvė, Salomėja?
O gal tu – legendos Judita:
Priešo galvą nukirstą padėjus,
Stovi prieš Tėvynę kaip šventa?

Skėrių ordos į Tėvynę skriejo –
Gerti kraujo iš širdies gyvos!..
Ordų prieky ėjo Salomėja –
Kalt prie kryžiaus mūsų Lietuvos!

Ešelonai į rytus dundėjo, –
Ainiai jų pamiršt nesugebės!
Laimino Tėvynės pavergėjus
Menkysta, ištroškusi Garbės!..

Rymo prie Istorijos muziejaus
Stalino tarnaitė – pagerbta!
Ordų prieky ėjo Salomėja,
Bet po kryžium NEMIRĖ TAUTA!

***

1984 m. lapkričio 15 d. ,,Gimtasis kraštas” išspausdino ištrauką apie Salomėją Nėrį iš buvusios žymios vadinamojo revoliucinio judėjimo prieškario Lietuvoje veikėjos Michalinos Meškauskienės  knygos ,,Neblėstanti jų šviesa”. Knygos autorė pasakoja apie savo draugystę su Salomėja:

,,Kartą Salomėjai pasakojau, kad šiuo metu redakcijoj gaunu daugybę laiškų, netgi eilėraščių, į kurių kiekvieną reikia rimtai įsigilinti. O ji, suraukusi kaktą piktai kalbėjo:

– Kiek daug rašo, rašo, vis rašo, vis siunčia rašytojams, į redakcijas, visur, visur...Kodėl? Kam to reikia?! – greitomis, lyg kokį priekaištą ar nusiskundimą pabėrė Salomėja. – O kokių laiškų gaunu – giria, žavisi, bara, keikia grasina...Net baugu atplėšti...

– Daugumą gauni gerų? – įterpiau.

– Ak, būna tokių gerų...Eilėraštį suprato, jis sujaudino.

Salomėja aprimsta, prityla, tarsi visa spinduliuoja.

– Kokių gerų būna laiškų...

Staiga giedrumas dingsta. Ji visa apsiniaukia, lyg susitraukia į savo kiautą. Ir ilgai tyli.

– Aš prakeikta...Žinai, po to mano pareiškimo...,,Trečiajame fronte“. Prakeikė mane...ragana išvadino...Visaip, visaip.. lyg kokiais juodais sparnais apgaubta, – vos girdimai šnibždėjo Salomėja.

– Bet ...tu neišsigandai – tai mūsų bendri priešai? – klausiau.

– Kad tu žinotum...kaip gyvatės iš kadugynų...šnypštė, gėlė...

Kiek patylėjusi vėl:

– Kokie aštrūs geluonys, nuodingi...

– Kažkas panašaus ir man teko.

Ji pertraukė mane:

– Žinau, girdėjau, bet tai kiti. O čia tie jėzuitai...iš pačių tamsybių... Jie baisūs. Visa jų mokykla...(...)

Iš P. Cvirkos, A. Venclovos, K. Korsako ir kitų žinojau, – rašo M. Meškauskienė,  – kad Salomėja, bendraudama su žmonėmis, apie juos sprendžia ne tiek iš pasakytų žodžių, kiek iš balso, žvilgsnio, judesių ar veido išraiškos. Ji buvo gana įtari, nepasitikinti ją supančiais žmonėmis. Dažnai net nuoširdžiausių draugų kalbose ar juokuose ji įžiūrėdavo kone ištisą suokalbį prieš ją – jai vis atrodė, kad šitie bičiuliai jos nemėgsta, privengia, kad jų kompanijoje ji nereikalinga ar norima ją apeiti. Ne kartą man  pasakojo apie tai Cvirka – su ja net nežinai, kaip elgtis, tuoj supyks, įsižeis. Arba Korsakas – velniai žino nė kaip prieiti, nė ką sakyti nežinai! Tik Krėvė žinojo: ,,jei jau yra Saliutė – ji turi būti dėmesio centre.“

***

1982 m. kovo 31 d. ,,Drauge“ (JAV) straipsnyje ,,Lietuvos Nepriklausomybės Grabnešiai“, tarp daugelio pavardžių L. Kerulis mini ir Salomėją Nėrį. Paminėjęs tai, kas apie ją jau yra žinoma, jis rašo: ,,O kai karas prasidėjo, 1941 06 23 Kaune prie Vailokaičių namų Salomėja Nėris su sūneliu ant rankų sėdėjo nuošaliai. Pritilusi ir prigesusi, su be galo skausminga veido išraiška. Šalia jos stovėjo didokas ryšulys ir lagaminas, atsivežti iš Palemono“. – ,,Jos veidas, kančios pakeistas, atrodė beveik nuožmus“.

– Nejaugi mane paliks? – kartojo kietu, atšiauriu balsu. – Nejaugi užmirš mane? (Halina Korsakienė ,,Susitikimai“, Vilnius, 1977 m., 45–46 psl.). Pagaliau sustojo sunkvežimis ir išvažiavo į Sovietinę Rusiją.

Taip pat negaliu nepaminėti jautraus straipsnelio ,,Birželio tragediją prisimenant“. („XXI amžius“, 2006 08 28), kuriame rašoma:

,,1941 metais bene labiausiai nukentėjo Lietuvos inteligentai, ypač mokytojai. Kolaborantų valdžia negalėjo atleisti jiems, kai 1940 m. rugpjūčio 14 d. Kauno halėje buvo surengtas Lietuvos mokytojų suvažiavimas. Oficialiais  pranešimais, tame suvažiavime dalyvavo septyni tūkstančiai pradžios mokyklų ir du tūkstančiai gimnazijų mokytojų.

Prezidiumo garbingiausioje vietoje, be kolaborantų M. Gedvilo, J. Paleckio, S. Nėries ir P. Cvirkos, sėdėjo Sovietų sąjungos pasiuntinys ir okupacijos organizatorius Dekanozovas. (Kaip rašė to ,,istorinio“ suvažiavimo dalyvis tremtinys A. Kryžanauskas, be šių veikėjų ir liaudies švietimo komisaro A. Venclovos, ,,visur apie prezidiumo stalą maišėsi mažas, barzdotas tarsi miško žmogeliukas Liudas Gira. Na, šitas tai jau sugeba! Kiek Lietuvoje buvo valdžių – ir krikdemai, ir liaudininkai, ir tautininkai – prie visų jų sugebėdavo sukiotis.“) Tuoj po to, kai jau be antpečių Lietuvos kariuomenės orkestras sugrojo ,,Internacionalą“, visa salė atsistojo ir vieningai sugiedojo Lietuvos himną. O jį giedant ,,Stalino saulės nešėjas“ rašytojas P. Cvirka išsigandęs netgi palindo po prezidiumo stalu. Aišku, už tai Lietuvos mokytojams nebuvo dovanota. Nes, kaip pabrėžė tame suvažiavime kalbėjęs LKP(b) VCK sekretorius K. Preikšas, ,,su liaudies priešais mes ceremonijų nedarysime“. Iš viso 1941 metų birželį buvo suimta ir į Sibirą ištremta 932 Lietuvos mokytojai ir švietimo darbuotojai“.

Straipsnyje ,,Sovietai Kupiškyje įaugo amžinai?“ (Lietuvos žinios, 2011 03 25) Daiva Baronaitienė rašo, kad Kupiškyje tarp vos keliolikos gatvių – net trys sovietinių kolaborantų vardai. ,,Stalino saulę į Lietuvą pargabenusio Liudo Giros, sovietų valdžią ginklu Aukštaitijoje diegusio stribo Petro Pajarskio ir bolševikų propagandininko Broniaus Žekonio pavardėmis vis dar puikuojasi Kupiškis“. O Liudo Giros bendražygės Salomėjos Nėries, kuri net rodoma jaunimui kaip pavyzdys? Nejaugi jos vardu Kupiškyje gatvės nėra? O gal ji kupiškėnų nėra laikoma sovietų kolaborante ir yra garbinama taip pat, kaip visoje Lietuvoje?!

***

2009 m. išleistas straipsnių rinkinys ,,Tautos ąžuolynas“, sudarytas Vitalijaus Stepulio. Romualdo Survilos straipsnyje ,,Ąžuolyno aplinka“ rašoma: ,,Geresnės vietos paminklui – Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynui, liudijančiam lietuvių genčių gyvenimą ir prisikėlimą, neradome. Tuo labiau, kad šioje Suvalkijos žemėje gyveno du Lietuvos ąžuolai – tautos žadintojai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Vien Vilkaviškio rajono ąžuolų sąrašą galėtume tęsti: Vincas Pietaris, Petras Rimša, Bonaventūras Pauliukevičius, Vincas Jakštas, Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, Salomėja Nėris...“ Ąžuolas yra stiprybės, atsparumo simbolis. Argi šią drebulę, aršią okupantų kolaborantę (komunistę), už 8000 rublių važiavusią į Maskvą parvežti Stalino saulės,  Salomėją Nėrį yra logiška, teisinga ir garbinga priskirti prie tautos ąžuolų ir pastatyti šalia Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus?

Jeigu tie energingi vyrai nebūtų ėmęsi sodinti medelių, bet pradėję tada ąžuolais auklėti jaunimą, jiems skiepijant tautinį sąmoningumą, kaip tai darė J. Basanavičius ir V. Kudirka,  šiandien Lietuvoje būtų visai kitoks gyvenimas  ir tiek jaunų žmonių nebūtų išbėgę iš Lietuvos tik dėl geresnio duonos kąsnio. Medelių sodinimas – smagus, malonus užsiėmimas, bet tautiškai bevaisis, nes tautai susinaikinus, svetimšaliai juos iškirs!

Jei okupantams talkinę, jų į aukštumas iškelti komunistiniai kolaborantai, Lietuvos nepriklausomybės duobkasiai, tokie kaip Salomėja Nėris, buvęs Lietuvos Komunistų  partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas (kuris net nenorėjo nepriklausomos Lietuvos) ir kiti jų bendražygiai dar ir dabar yra garbinami Lietuvoje, tai rodo, kad išsilaisvinus iš sovietų okupacijos mūsų valstybėje per 20 metų niekas nepasikeitė. Tie patys komunistai valdo, ta pati sovietinė santvarka, ta pati komunistinė dvasia. Taip pat žudomas tautinis sąmoningumas! Tik labiau apiplėšta valstybė, išvaikoma tauta, prisikviečiant svetimšalių, kad lietuviai savo protėvių žemėje liktų mažuma, ar visai išnyktų...

© 2011 „XXI amžius“