|
Šeši lemtingieji skaičiai, be kurių mūsų nebūtų
Prof. Jonas Grigas
Gyvename spiralinėje Paukščių Tako galaktikoje, kurioje yra apie 100 milijardų į saulę panašių žvaigždžių. Nors šviesai ją prasklisti reikėtų 100 tūkstančių metų, ji tėra tik visatos dulkelė. Visatoje yra apie 400 milijardų galaktikų su dešimtimis milijardų žvaigždžių, ir visos jos juda. Kuo galaktika tolimesnė, tuo greičiau ji tolsta nuo mūsų, nes visata, nugalėdama milžinišką trauką, vis didesniu greičiu plečiasi. Tačiau iki šiol mokslui neaišku, kas buvo tos didžiulės energijos šaltinis, sukūręs visatą ir paleidęs ją plėstis. Plėtimosi greitis, atrodo, yra tiksliai sutvarkytas. Jei visata būtų plėtusis viena trilijonąja dalimi greičiau, visa visatos materija seniai būtų išsisklaidžiusi. O jei tiek pat lėčiau visata dėl traukos jėgų per pirmuosius milijardą savo egzistavimo metų būtų susitraukusi. Nebūtų nei ilgaamžių žvaigždžių, nei planetų ir Žemės, nei gyvybės joje, nebūtų ir mūsų.
Ar žmogaus gyvybė yra tik daugelio atsitiktinumų tokioje protu neaprėpiamoje visatoje rezultatas? Ar ji atsirado dėl visatos Kūrėjo subtilaus suderinimo visatos dėsnių, kurie ją valdo ir kurie lėmė mūsų atsiradimą ir egzistavimą?
Šie klausimai gali atrodyti religiniai. Tokius klausimus kelia žmonės, bandantys suderinti savo a priori tikėjimą visatos Kūrėju su moderniais moksliniais atradimais. Pažvelkime iš mokslo pozicijų į visatos organizacijos lygį ir stebinančią tvarką joje ir susimąstykime, kodėl mes esame Žemėje.
Šeši kosminiai skaičiai lemia šiuolaikinės visatos elgesį formą, dydį ir sandarą, ir jie kažkokiu būdu buvo nustatyti visatos atsiradimo metu. Šie šeši skaičiai, atrodo, buvo labai tiksliai suderinti gyvybės atsiradimui ir egzistavimui. Jei nors vienas iš jų būtų kitoks, mūsų tiesiog nebūtų.
Pirmasis skaičius N 1036 reiškia elektrinės ir gravitacinės jėgos santykį. Jeigu šis skaičius būtų nors truputį mažesnis, žvaigždės gyvuotų trumpiau. Balansas tarp gravitacinių jėgų, traukiančių žvaigždes ir elektrinių jėgų, neleidžiančių joms suirti, lemia žvaigždžių ilgaamžiškumą. Be šio subtilaus balanso planetos, kaip Žemė ir kitos, nebūtų spėję susiformuoti apie žvaigždes. Net evoliucijos būdu gyvybė galėjo atsirasti tik per labai ilgą laiką. Be stabilios ilgaamžės Saulės gyvybė Žemėje būtų visiškai neįmanoma.
Antrasis skaičius Ō 0.007 nusako, kaip stipriai yra sujungti atomų branduoliai, t.y. nusako stipriosios sąveikos jėgas atomų branduoliuose. Tiksliau sakant, jis reiškia keturių protonų masės dalį, kuri virsta energija, kai žvaigždės branduoliniame reaktoriuje vandenilis virsta heliu. Todėl šis skaičius lemia energijos sklidimą iš žvaigždžių ir veikia žvaigždžių (ir Saulės) gaminamų cheminių elementų skaičių bei jų paplitimą visatoje. Iš tų danguje gimusių elementų sudarytos planetos, Žemė, sudaryti ir mes, žmonės. Jei šis skaičius būtų nors truputį kitoks, cheminių elementų paplitimas visatoje būtų radikaliai pakitęs ir neleidęs atsirasti gyvybei Žemėje. Ne veltui Kristaus sandoros evangelijoje (pagal Joną) sakoma: Visi esame dieviškojo tėvo ir motinos Žemės vaikai.
Trečiasis skaičius V 0.3 nusako medžiagos kiekį visatoje, t.y. santykį tikrojo visatos tankio su minimaliu kritiniu tankiu, kuriam esant visata dėl gravitacijos suirtų. Todėl V apsprendžia galutinį visatos likimą. Jei V>1, visata traukiasi, jei V<1, visata plečiasi. Jei šis skaičius būtų didesnis, visata būtų seniai susitraukusi į vieną milžiniško tankio tašką, kaip buvo prieš visatos pradžią. Jei šis skaičius būtų mažesnis, žvaigždės ir galaktikos niekada nebūtų susiformavusios. Medžiaga tiesiog būtų išsisklaidžiusi begalinėje erdvėje. Tačiau pradinis visatos plėtros greitis ir medžiagos kiekis joje atrodo buvo subtiliai suderintas skatinti ilgalaikės ir stabilios visatos egzistavimą, kurioje būtų tinkamos sąlygos gyvybės vystimuisi ir jos palaikymui.
Ketvirtasis skaičius l 0.7 nusako visatos energijos tankio santykį su visatos kritiniu tankiu. Jis susijęs su antigravitacine jėga, kuri lemia neseniai pastebėtą didėjančią visatos plėtrą. Einšteinas bendrojoje reliatyvumo teorijoje apskaičiavo šią jėgą (kosmologinę konstantą), kuri palaikytų stabilią visatą, bet vėliau jis ją pavadino didžiausia savo gyvenimo klaida. Atrodo, kad tai visai nebuvo klaida. Laimei šis skaičius yra labai mažas. Jei jis būtų didesnis, galaktikos, žvaigždės ir planetos vėlgi nebūtų susiformavusios ir mes neegzistuotume.
Penktasis skaičius Q 10 5 nusako visatos sandarą. Jis parodo energiją, reikalingą suardymui ir išsklaidymui didžiausios žinomos visatos struktūros, tokios kaip galaktikų klasterio arba superklasterio, išreikšto energija, ekvivalentiška struktūros masės m ir šviesos greičio c kvadrato sandaugai, t.y. mc2. Atrodo, kad šis skaičius taip pat buvo įspaustas į ankstyvąją visatą jos atsiradimo metu ir kruopščiai subalansuotas, kad vėliau galėtų egzistuoti gyvybė. Jei šis skaičius būtų tik truputį mažesnis, visata būtų inertiška ir neturėtų struktūros, t.y. žvaigždžių ir planetų, o tuo pačiu ir Žemės. Jei jis būtų truputį didesnis, visata būtų pernelyg audringa, kad žvaigždės ar saulės sistema išgyventų. Joje dominuotų juodosios skylės.
Šeštasis skaičius D = 3 yra erdvės matmenų skaičius, gerai žinomas šimtmečius. Tokioje trimatėje erdvėje mes gyvename. Jis apibūdina erdvinių kūnų aukštį, plotį ir gylį. Jeigu erdvė būtų, pavyzdžiui, keturmatė ar penkiamatė, o tokios erdvės teoriškai visiškai įmanomos, daugelį gamtos dėsnių tektų perrašyti. Mums žinomos gyvybės formos jose nebūtų atsiradę.
Visi šie šeši skaičiai yra tobulai suderinti gyvybės egzistavimui Žemėje. Mokslo pasaulis to neginčija, bet ir negali paaiškinti. Bet ar tai yra tik keistas sutapimas, ar tai yra visatos Kūrėjo valia? Jei nesiremtume visatos Kūrėju, tai galima remtis tik hipoteze, kad egzistuoja multivisata, t.y. didelis visatų skaičius, o kai kuriose iš jų šie šeši skaičiai gali būti ir kitokie. Dauguma šių visatų gali būti sterilios ir tik kažkurios, kaip mūsiškė visata, gali būti tinkamos gyvybei. Tačiau šios draugiškos mums visatos yra nepasiekiamos mūsų stebėjimams ir pažinimui. Tikėjimas, kad Kūrėjo įžvalgumas suderinti visatą taip, kad galėtų egzistuoti gyvybė ir žmonės, yra tiek pat pagrįstas, kaip ir mokslinė prielaida apie egzistavimą daugelio visatų, viena iš kurių yra tinkama mūsų gyvenimui. Tačiau ši prielaida apie daugelio visatų egzistavimą taip pat negali būti moksliškai patvirtinta.
© 2011 XXI amžius
|