Kultūros zona

Atmintis

Bebaimis partizanų vadas mirtį pasirinko tėvynėje

Minint Juozo Lukšos žūties 60-metį

Juozas Lukša

Paminklas J. Lukšos žūties vietoje

Prieš 60 metų, 1951 m. rugsėjo 4-ąją, žuvo kovotojas už nepriklausomą Lietuvą, vienas ryškiausių partizaninio pasipriešinimo vadų Juozas Lukša. Jis gimė 1921 m. Juodbūdžio k., Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskr., tad šiemet jam būtų sukakę 90 metų. Antisovietiniame pogrindyje veikęs įvairiais slapyvardžiais – Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas (pastaruoju slapyvardžiu pasirašė kaip Vakaruose parašytos knygos „Partizanai“ autorius), – tik po žūties Vakaruose, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir savo tėvynėje tapo žinomas tikrąja pavarde – Juozas Lukša.

Juozas Lukša ne atsitiktinai tapo partizaninio pasipriešinimo dalyviu. Kilęs iš suvalkiečių ūkininkų, kuriuose stipri nepriklausoma dvasia, nenusilenkianti grasinimams ir represijoms, su aiškiu gyvenimo kelio supratimu – tautiniu, krikščionišku tikėjimu, pažintu, brandintu, praktikuotu besimokant gimnazijoje nelegalioje ateitininkų moksleivių veikloje. Tokia veikla jam daug davė – ir idealistinius gyvenimo pagrindus, ir pasiryžimą dėl jų kovoti ir aukotis, ir gaires, pagal kurias jis matavo aplinkinio gyvenimo lūžius ir savo reagavimą į juos.

Pirmasis pasipriešinimo ir aukos bandymas jam buvo Sovietų okupacija 1940 metais. Juozas Lukša jau buvo Lietuvių Aktyvistų Fronto narys ir už tai sumokėjo kalėjimu. Pasipriešinimo veiklos stažas jam buvo vokiečių okupacija – J. Lukša veikė konspiraciniame studentų būryje Lietuvių Fronto rėmuose. Artėjant Sovietų antrajai okupacijai iškilo du pasirinkimai: pasidavus visuotinei panikai palikti kraštą arba likti jame. Netolima praeitis, sukilimo ir rezistencijos heroika iškalbingiau traukė rinktis antrąją dilemos dalį – likti okupuotoje tėvynėje. Kai suimamas jo vyresnis brolis ir bandomas verbuoti dirbti sovietiniam saugumui, visi penki broliai nutaria išeiti į partizanus. J. Lukšos, kaip partizano, kelyje ėmė ryškėti ne tik kovotojo, bet ir kolektyvui vadovaujančio vado, ženklai. Kiek J. Lukša turėjo nuojautos kovojančio kolektyvo psichologiniams pagrindams, pademonstravo Tauro apygardos statute. Partizanams vadovauti jam padėjo sugebėjimas išlaikyti šaltą veiklų protą rizikingiausiose situacijose. Tai ypač išryškėjo, kai pasirodė pirmi įtarimai, jog sovietų kontržvalgybai ,,Smerš” pasisekė infiltruoti savo agentus į vyriausiąją partizanų vadovybę, net pastatyti agentą tos vadovybės priekyje, kad primestų politinę liniją, perimtų savo žinion vadovaujančius žmones, o taip pat ryšius su užsieniu. „Smerš“ žaidimą tęsė neskubėdamas, norėdamas į savo rankas suimti visus siūlus ir tada iš karto viską baigti. Tai turėjo būti padaryta 1947 m. sausio 18-ąją, kai buvo rengiamas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas prie pat Kauno. Prieš pat suvažiavimą J. Lukša suspėjo išaiškinti infiltruotą agentą, padariusį daug žalos Lietuvos partizaniniam judėjimui – Juozą Markulį-Erelį. J. Lukšai, kuriam buvo pavestas pagrindinis to suvažiavimo darbas ir,  kuris buvo arčiausiai politinės vadovybės viršūnės su infiltruotu agentu, reikėjo šalto kraujo, kad galėtų ir tada eiti pas tariamą politinės vadovybės vadą (juo apsimetinėjo agentas Erelis) ir dėstyti jam suvažiavimo planus, vietoves, slaptažodžius ir t.t. J. Lukša matė, kaip godžiai infiltruotasis agentas žymėjosi duomenis. Iš agento duodamų direktyvų jis suprato, kad šį vakarą dar išeis laisvas, bet tai jau bus paskutinis kartas. Čia jis buvo atėjęs kaip tik tam, kad pateiktų klaidingus duomenis, laikinai užmigdytų žvalgybos budrumą ir jos rengiamą mirtiną smūgį rezistencijai nukreiptų pro šalį.

Išėjęs iš pasikalbėjimo, pasirūpino, kad suvažiavimas įvyktų vieną savaitę anksčiau ir ne prie Kauno, bet kitoje vietoje. Todėl nenuostabu, koks buvo enkavedistų nusivylimas, kai jų sutelktos jėgos suvažiavimo vietoje nieko nerado, o slaptažodžiais kalbinami žmonės traukė pečiais, nieko nesuprasdami. Šaltas J. Lukšos protas tada išgelbėjo partizanus, bet neišgelbėjo paties agento nuo viršininkų rūstybės...

Partizaninėje veikloje nuo 1946 m. lapkričio 1-osios J. Lukša buvo suteiktas į kapitono laipsnis, paskirtas partizanų vyriausio vado pulk. Vyčio adjutantu. Jo žinioje buvo visos Lietuvos partizanų organizaciniai ir koordinavimo reikalai. Nuo 1947 metų pradžios prie tų pareigų jam dar buvo pridėtos ir Birutės rinktinės vado pareigos, nors tą rinktinę dar reikėjo suorganizuoti su centru Kaune. Jei anksčiau jam buvo pavesta tokia misija kaip atvykusio iš Vakarų J. Deksnio ir Meškio globa, tai vėliau J. Deksniui išvykus ir ryšiams nutrūkus, Lukšai buvo pavesta misija prasilaužti pro geležinę uždangą ir ryšius atstatyti.

1947 metų gruodžio 15 dieną, gavęs Vyriausiojo Ginkluotųjų Pajėgų Štabo (VGPŠ) įsakymą pasiruošti naujai kelionei į užsienį, išvyksta į rizikingą žygį. Šį kartą jo kelias per Rytprūsius ir Lenkiją vedė į Švediją, Vakarų Vokietiją ir Prancūziją. Laisvąjį pasaulį J. Lukša pasiekė 1948-ųjų pradžioje. Į Vakarus jis atvežė Lietuvos katalikų laišką-kreipimąsi į popiežių Pijų XII (laišką publikuosime kito penktadienio numeryje). Šio prasiveržimo į Vakarus metu J. Lukšai buvo dar tik 26-eri, bet  jis jau labai subrandintas gyvenimo karčios patirties. Prieš svetimų valstybių žmones jis laikėsi kaip lygus partneris, kaip nepriklausomos kovojančios tautos idėjų reiškėjas, kuris neprašo ir nesisiūlo, bet išdėsto dalykus, lygiai naudingus abiems pusėms. Nepriklausomas jautėsi ir santykiuose su savais veikėjais veteranais. Reikšdamas jiems visą pagarbą, neslėpė, kad jie yra išaugę kitomis kovos sąlygomis ir savo rezistencinei veiklai renkasi priemones ir asmenis kitokius, nei veteranai nori. Vakaruose jis susitiko su tremtyje (išeivijoje) kovojusiais rezistencijos vadais, taip pat su žymiuoju pasipriešinimo organizatoriumi, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) pirmininku prelatu Mykolu Krupavičiumi, iš jo rankų gavo ir palaiminimą tolesniam, nors ir labai trumpam gyvenimui (tik trims mėnesiams) su savo mylimąja Nijole Bražėnaite. Tuo metu jam galėjo kilti klausimas: grįžti ar negrįžti į okupantų trypiamą Lietuvą, kurioje nieko daugiau, tik ašaras ir kraują galima rasti. Tačiau toks klausimas J. Lukšai nekilo. Negrįžimas jam būtų lygus išdavimui. Ir grįžimo momentą stengėsi priartinti, nors ir kaip jį rišo gyvenimas Vakaruose.

1950-ųjų spalio 3-iosios naktį Lukša su partizanais iš užsienio – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu – parašiutais nusileido netoli Tauragės. Lietuvos žvalgai nusileido  Lietuvos teritorijoje ne kokios nors svetimos valstybės įgaliojimais ar pasiuntimu, bet VLIK-o vardu ir už savo veiklą visą atsakomybę turėjo prieš VLIK-ą. 1950 metais grįžus į okupuotą tėvynę, kur buvo sustiprintas MVD siautėjimas, partizanų pasipriešinimas MGB dėl agentų veiklos ir išdavysčių jau buvo susilpnėjęs, J. Lukša vis vien rado būdų pranešti apie save ir apie padėtį ne tik radijo pagalba.

Pirmas jo šifruotas laiškas buvo datuotas 1950 m. gruodžio 27 d., iš kurio aiškėjo, kad Lietuvos partizanų vadovybei jis buvo pranešęs apie savo veiklą Vakaruose ir gavo pritarimą tolimesnei organizacinei tvarkai. Po to savo pranešimuose jis informavo apie padėtį Lietuvoje: kad deportuotųjų skaičius yra 550,000, kad iki 1950 metų kolektyvizacija įvykdyta 90 proc., kad kolonizatoriai tik miestuose, pogrindis centralizuotas, ir žmonės gyvena karo nuotaikomis... Tačiau saugumiečiai sutelkia visas pajėgas parašiutais nusileidusių desantininkų paieškai. Didžiausia sėkmė jiems nusišypso, kai aptinka Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko slėptuvę su dokumentais. Juose buvo viskas: desantininkų pavardės, slapyvardžiai, nusileidimo data ir vieta. MGB susiaurina paiešką Tauragės miškuose (į kur per klaidą buvo nuleisti parašiutininkai) ir aptinka ten J. Lukšos grupės pamestą konteinerį su dviem radijo stotimis ir kitais daiktais. MGB skubiai parengia Skirmanto (J. Lukšos) ir jo bendražygių paieškos planą. Šimtai kareivių „šukuoja“ ne tik Tauro, bet ir kaimyninės Dainavos partizanų apygardų teritorijas. Į pagalbą Lietuvoje šeimininkaujantiems MGB smogikams atsiunčiamas iš Maskvos ypatingas specialių diversinių operacijų vykdytojas Naumas Eitingonas – dar prieš karą jis buvo vykdęs diversinius teroro aktus Kinijoje, Turkijoje, JAV, Ispanijoje, Meksikoje (čia dalyvavo organizuojant Stalino priešo L. Trockio nužudymą). Tad matyti, kokią svarbą kėlė Sovietų saugumiečiai siekdami likviduoti desantu atsiųstą partizaninio pasipriešinimo dalyvį Juozą Lukšą (beje, tris savaites trukusi N. Eitingono „komandiruotė į Lietuvos TSR“ dar ir dabar yra kruopščiai slepiama Rusijos žvalgybos archyvuose, be to, Eitingonui įvykdžius užduotį ir lėktuvu grįžus į Maskvą, jis čia pat, Vnukovo oro uoste, buvo areštuotas, tardytas kaip tada suimto MGB vado Abakumovo pagalbininkas, kankintas ir nuteistas 15 metų, mat, Kremliuje vyko žiauri tarpusavio kova).

Žinodami, kad J. Lukša laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, saugumiečiai suplanuoja ypač slaptą operaciją „Legendinis desantas“. Apsimetę ką tik nusileidusiais partizanais, MGB agentai smogikai, apsirengę parašiutininkų striukėmis iš pamestojo krovinio, ima ieškoti kontaktų su J. Lukša, tačiau jis, žinodamas, kad dokumentai, šifrai ir medžiaga, įrodanti jo grįžimą, pateko į MGB rankas ir kad jo neabejotinai ieško, buvo itin atsargus. Kai gegužės 9 dieną MGB agentė perdavė pirmąjį laišką, kuriame buvo prašoma susitikti su J. Lukša, laišku jis perdavė tokius klausimus, į kuriuos galėjo atsakyti tik tas, kas kartu su J. Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Operacija „Legendinis desantas“ atsidūrė ant žlugimo ribos, tačiau įvykių scenarijų pakeitė pasirodęs naujas veikėjas – Jonas Kukauskas-Dzykis, visiškai netikėtai patekęs į J. Būtėno vadovaujamą antrąją desanto grupę. J. Kukauskas pakliuvo į saugumiečių nagus ir ne tik paskubėjo pasiduoti pats, bet ir iki smulkmenų papasakojo apie desantininkų parengimą ir pasižadėjo padėti sugauti J. Lukšą – jis tapo išdaviku. Gavęs žinią apie antrojo desanto atvykimą, J. Lukša tikėjosi per J. Kukausko atgabentą siųstuvą išsikviesti lėktuvą ir išvykti tęsti veiklos emigracijoje. Po kelių mėnesių susirašinėjimo ir pasimatymo su išdaviku Mauručių geležinkelio stotyje, rugsėjo 4-osios vakarą J. Lukša atvyksta į ryšininko sodybą. Ten J. Lukšos laukia MGB smogikas Aitvaras, turintis palydėti jį į susitikimą su J. Kukausku, kur jo ir jį lydinčių kovotojų laukė pasala. Susišaudymas prasidėjo tada, kai išsigandęs J. Kukauskas neatsakė į iš anksto sutartą slaptažodį ir kai gelbėdamas padėtį kažką neaiškiai sumurmėjo vienas iš saugumiečių. Tą pačią akimirką automato seriją balso kryptimi paleido J. Lukša, tačiau jį patį čia pat pakirto saugumiečio kulka, greičiausiai netgi atsitiktinė.

1976 metais, paminint J. Lukšos žūties 25-metį, išeivijoje leistame žurnale „Aidai“ su į Vakarus atvykusiu bebaimiu partizanu daug bendravęs P. Vytenis (slapyvardis) rašė: „Juozo Lukšos kapas nežinomas, kaip ir daugelio kitų tauriųjų Lietuvos sūnų. Tačiau kilnusis tautos didvyris ir miręs yra galingas, net galingesnis negu gyvas. Jo laisvės kovos dvasia pažadina tūkstančius naujų kovotojų, ji paruošia tautą nepalaužiamai rezistencijai. Tauta bus nenugalima, iki prašvis laisvė ir „kelsis vėl tavo kraujo Lietuva“. Juozas Lukša, tiek daug vargęs ir kentėjęs dėl Tėvynės, lieka Lietuvos vaikų širdyje ir duoda jiems jėgų aukotis savo kraštui“. Toks Juozas Lukša teišlieka lietuvių tautai visiems laikams, kol dar gyvens tautiečiai, nepasidavę naujiems lemtingiems išlikimo iššūkiams.

* * *

1950 12 31 Juozas Lukša apdovanotas Laisvės kovos 1-ojo laipsnio Kryžiumi (su kardais ir ąžuolo lapais), suteikiant Laisvės karžygio vardą. 1951 02 16 jam suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1997 11 20 buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Parengė Linas ŠALNA

© 2011 „XXI amžius“