Naujienų vaivorykštė
Nematomas frontas. Kas tai?
Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos laisvės kovų dalyvis
Kauno miesto mero pavaduotojo Stanislovo Buškevičiaus
rūpesčiu praėjusį sekmadienį pagaliau atsivėrė tarpukaryje įrengto
moderniausio Romuvos kino teatro durys. Atsivėrė miesto visuomenei
parodyti dokumentinį filmą Nematomas frontas. Teatro salė, turinti
500 žiūrovams skirtų sėdimų vietų, negalėjo patenkinti visų norinčių
pamatyti šį istorinį filmą. Tie, kuriems neužteko sėdimų vietų,
stovėjo salės pakraščiuose.
Filmas vaizduoja Lietuvos partizanų dešimt metų
trukusią kovą prieš sovietinį okupantą. Tai buvo lyg Antrojo pasaulinio
karo tęsinys, kuris baigėsi su Nepriklausomybės atkūrimu, pasitraukus
svetimai kariuomenei, per 50 metų niokojusiai mūsų kraštą. Žinoma,
pusantros valandos trukusioje filmo juostoje tos kovos išsamiai
parodyti neįmanoma tačiau ir glaustame siužete tai galima buvo
įžvelgti. Ją daugiausiai išreiškė legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto
herojinis paveikslas, kaip ir jo brolių gyvenimo auka Tėvynės labui.
Žiūrint filmą, prieš akis praslenka ir 1940 metų išdavystės vaizdai,
ir gyvuliniai vagonai su tremtiniais, ir čekistinių budelių žiaurumas,
apie kurį pasakojo dar esami gyvi liudininkai, ir buvusių Lietuvos
partizanų Antano Lukšos, Jono Kadžionio, partizanų ryšininkų, rėmėjų
ir kitų žodžiai, atgimimo Sąjūdžio ir Kovo 11-tosios Lietuvos
Pergalės vaizdai... Į filmą įpinti ir Švedijoje gyvenusio žinomo
rezistento Jono Pajaujo su Juozą Lukšą išdavusiu Jono Kukausku pokalbio
kadrai, iš kurių paaiškėja tos šiurpios išdavystės rezultatas
šaltakraujiškas partizano Julijono Būtėno nužudymas bei Juozo Lukšos
mirtis. Filme pasisako ir sovietiniai saugumiečiai, kovoję su partizanais.
Medžiagos filmui sukurti jo autoriai ieškojo
Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, JAV. Pristatant
filmą, dalyvavo atvykusi iš JAV ir Juozo Lukšos našlė, sulaukusi
jau garbaus amžiaus Nijolė Bražėnaitė. Ji žiūrėtame filme dalijosi
savo prisiminimais apie Juozą Lukšą, paaukojusį net savo šeimą dėl
Lietuvos laisvės: Jis negalėjo išduoti nei Lietuvos laisvės, nei
savo bendražygius palikti vienus. Tai buvo žodžio žmogus. Nijolė
su Juozu susituokė, šiam būnant užsienyje, 1950 metais. Netrukus,
tais pačiais metais, jis desantu grįžo į Tėvynę, kurioje žuvo 1951
metų rugsėjo 4 dieną Veiverių valsčiuje prie Pažėrų kaimo. Taigi
filmo Nematomas frontas premjera ir buvo skirta narsiojo partizano,
Laisvės Kovotojo Karžygio 60-ties metų žūties sukakčiai, sutampančiai
su jo 90-ties metų gimimo sukaktimi, paminėti. Pralaužęs sovietinę
sieną, vadinamą geležine uždanga, Juozas Lukša būdamas Prancūzijoje
ir laukdamas galimybės grįžti į kovojančią Lietuvą, parašė savo
Tėvynės laisvės kovas nušviečiančią knygą Partizanai, kurią mes
kiekvienas, o ypač jaunimas, turėtume būtinai perskaityti. Savo
nuvežtu laišku popiežiui Pijui XII bei kita medžiaga pateikė pasaulio
visuomenei sovietinių okupantų vykdomo žiauraus teroro ir jam pasipriešinimo
faktus.
Filmą Nematomas frontas pristatė Garliavos Juozo
Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, pabrėždamas,
kad šį filmą kūrė keturi jauni užsieniečiai, susipažinę su Lietuvos
pokario istorija. Tai filmo kūrėjai ir režisieriai švedas Jonas
Ohmanas, JAV lietuvis Vincas Sruoginis, amerikiečiai Markas Johnstonas
ir Markas Ryanas. J. Ohmanas sakė: Įspūdinga, kad tokia maža
trijų milijonų tauta 10 metų aktyviai priešinosi kur kas gausesnėms
sovietų pajėgoms. Nors mes, pagrindinė filmo kūrybinė grupė esame
ne lietuviai, nusprendėm, kad reikia šį jūsų istorijos tarpsnį parodyti
užsieniui. V. Sruoginis, papildydamas šią mintį, tarė: Tikiuosi,
kad šis filmas padės pasauliui suprasti, ką reiškia Lietuva, ką
reiškia būti lietuviais. Užsiminta, kad filmas Nematomas frontas
metus nebus rodomas Lietuvoje, jį ketinama pristatyti į tarptautinių
JAV ir Europos kino festivalių programas.
Filmui pasibaigus, žiūrovai atsistoję ilgais plojimais
dėkojo patriotinės minties filmo kūrėjams, skanduodami ačiū, ačiū,
kartojo ir tuos mielus širdžiai žodžius, kuriuos girdėdavome per
gausius Sąjūdžio mitingus Lietuva, Lietuva, Lietuva... Šie žodžiai
vėl liejosi natūraliai, iš žmonių širdžių, tarsi liudydami mūsų
herojinės istorijos gyvybingumą ir pasididžiavimą, kad esame tos
istorijos dalimi, kad esame lietuviai.
© 2011 XXI amžius
|