Skaitykla
Ar žmogus tikrai iš molio?
Tėvo Antano Saulaičio atsakymų ir Gabrielės Gailiūtės
klausimų knygos pristatymas Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje
Vytenis Rožukas,
Laimutė Vasiliauskaitė
|
Kun. Antanas Saulaitis SJ pasirašinėja
savo naują knygą Ar žmogus tikrai
iš molio? Šv. Kryžiaus (Bonifratų)
bažnyčioje
|
Dar prieš renginį nutįso gana ilga eilė
norinčių kun.
A. Saulaičio autografo. Susirinko daug jo gerbėjų, kurie pateikė
nemažai įdomių klausimų. Vakaro metu buvo rodomos spalvotos fotografijos.
Svarbesnius atsakymus į klausimus siūlome skaitytojų dėmesiui.
Kaip gimė ši klausimų ir atsakymų knyga?
Lolita Varanavičienė, Tyto Albos leidyklos vadovė:
Vertėjai Gabrielei Gailiūtei šovė į galvą mintis, kad tiems, kurie
išauga iš vaikystės rūbo ir bando ramiai pasišnekėti, kurie ieško
tiesos ir gėrio, reikia padėti parašyti knygą. Tad mums beliko jai
nupirkti bilietą į Ameriką. Šiais laikais knygos rašomos įvairiai,
taip pat klausimų ir atsakymų forma. Man regis, Lietuvoje to dar
nebuvo, išskyrus A. Saulaičio knygą mažiesiems Kaip atrodo dvasios?
Knygos susikalbėjimo su skaitytoju reikšmingumas yra sielovados
ir psichologijos objektas.
Kaip sekėsi sugalvoti klausimus, kelti problemas?
Gabrielė Gailiūtė, filologė, vertėja, šios
knygos klausimų bendraautorė: Ačiū netikėtiems pažįstamiems.
Man buvo smagu nuvažiuoti pas kun. A. Saulaitį, kurį pažįstu nuo
senų laikų. Pati sudėtingiausia darbo dalis bendravimas su jaunimu.
Jie šaunuoliai. Esu dėkinga už atvirus pokalbius, nes viena nebūčiau
sugalvojusi tiek daug temų... Jauni žmonės Lietuvoje labai puikūs,
linkę smalsauti, gilintis, ieškoti problemų net ten, kur jų nėra.
Jie geri vaikai, Lietuvos laukia graži ateitis, tačiau man buvo
sunku dėl to, kad jie kupini įtampos turi nemažai akmenukų ant
širdies, kai maža problema atrodo didelė, kita vertus, gal reikėtų
jų artimiesiems, tėvams dažniau juos pašnekinti ir leisti išlieti
širdį, kitaip sakant, padėti jiems nuleisti gazą.
Kun. A. Saulaitis: Man labai padėjo tai,
kad Gabrielė pirmiausia atsiuntė klausimus. Turėjau galimybę pagalvoti,
kad knyga būtų pagrįsta mano ir kitų gyvenimo psichologinėmis ir
teologinėmis nuostatomis. Tikrai buvo malonu pasitarnauti jauniems
žmonėms ir jų artimiesiems kad jaunų ir vyresnių žmonių susikalbėjimas
nenutrūktų Dievo akivaizdoje, kad vyktų bendravimas.
Emilija: Mano ir šios knygos likimą galima
būtų pavadinti vienu žodžiu netikėtumas. Paauglystėje jaunimui
kyla daug klausimų. Kaip sakė Gabrielė , klausimų yra daugiau nei
atsakymų ir jie sunkūs. Tik po pokalbių atsakymai atsirado. Mes
visi pažįstame A. Saulaitį, ir jo indėlis šioje knygoje lemiamas.
Koks svarbus knygoje neaprašytas klausimas, kuris man rūpi? Ar tiesa,
kad žmogus atsiranda antroje gyvenimo savaitėje? Juk reikia klausti
teologų nuomonės...
Kun. A. Saulaitis: Pagal mūsų tikėjimą
tai, ką vadiname siela, yra Dievo duota gyvybė, ir jeigu Dievo sukurtas
žmogus tęsia savo kelią, siela nėra daiktas.
Eglė, politologė: Pokalbiai vyko prieš
metus, bet buvo labai džiugu, kad atsakymų, nors ir po metų, iš
kun. A. Saulaičio vis dėlto sulaukėme. Man pirmiausia rūpėjo politinės
veiklos tema: ką galiu padaryti valstybei ir ko iš jos galiu tikėtis.
Labai daug yra sielovadinių, populiariosios psichologijos knygų,
kurios žmogų lipdo iš molio labai keistai ir ne tokius, kokius Dievas
mus nori matyti. Tai nėra knyga tiktai moksleiviams ar studentams.
Žiūrint iš pilietinių politinių perspektyvų žmogus turi žinoti,
kas su juo daroma. Vyresni žmonės galvoja, kad yra pakankamai išmintingi
ir gudrūs, tai kaip savo mamai ar tėčiui pasakyti, kad čia tėra
eksperimentas?
Kun. A. Saulaitis: Kažkada paauglystėje
lankiau žurnalistikos kursus. Žinau, kas yra žiniasklaidos manipuliacija.
Pvz., į bažnyčią atėjo ir meldėsi 1200 žmonių. Galime pasakyti tik
1200 žmonių. Tas žodelis tik ir yra manipuliacija, kad ir žaisminga.
O juk galima būtų pasakyti: net 1200 žmonių. Pvz., Čikagos laikraščio
pirmoji antraštė didelėmis raidėmis neseniai skelbė Lietuvoje neįmanoma
gyventi. Toks buvo manipuliavimo bumas. Žmogus turi teisę keliauti
ten, kur jis nori. Kodėl Lietuvoje gyventi blogai? Juk taip nėra.
Blogai ten, kur žemės drebėjimai, cholera, masiškai žudomi žmonės.
Kun. A. Saulaitis pasakojo apie savo parapiją,
kaip jie atvykstantiems iš Lietuvos padeda rasti darbą, butą, baldų,
gauti sveikatos draudimą... Visą šią veiklą vietiniai lietuviai
vertina atsargiai bijo, kad neatsirastų daugiau norinčių išvažiuoti
iš Lietuvos...
Kun. A. Saulaitis: Kai alkanas žmogus stovi
už durų, ištiesiame rankas: kaip krikščionis krikščioniui, lietuvis
lietuviui... Tokia dabartis Amerikoje, kad lietuviškos parapijos
bažnyčioje daugiau vyrų nei moterų, kurių šeimos Lietuvoje. Juk
Ariogaloj prieš penkerius metus buvo 3500 žmonių, 700 išvažiavę
į užsienį. O dabar? Amerikos lietuviui ateina Kūčios, o ten nėra
senelių, kas mišrainę ar silkę paruoštų... Kuo ilgiau užsienyje
būni, tuo sunkiau grįžti. Emigracija Lietuvoje visada buvo opus
klausimas. Šiandien vienas profesorius sakė, kad nereikia išvažiuoti
iš Lietuvos, galima rasti darbą sėdint prie kompiuterio Lietuvoje.
Bet jeigu žmogus išvažiavo, mes stengiamės padėti jam ir puoselėti
lietuviškas tradicijas, kad išliktų ryšys ir jis galėtų prisidėti
prie Lietuvos gyvenimo.
Pacituota labai svarbi mintis iš šios knygos:
Taip pat reikia pasakyti ir tiems tėvams, mokytojams, jeigu jūs
sakote: visa valdžia bloga, tai jūsų vaikai galvos lygiai taip pat,
ir neateis jokia puiki ateitis.
Viena, tėvams didelis džiaugsmas, kad gali
pasitikėti vaikais, antra didelė atsakomybė, o valdžią nuolat
keikti vaikams girdint neturėtų būti normalu. Negerai vien tik peikti,
nors valdžios sprendimai kartais tikrai nelogiški, ir išvažiavusio
jaunimo apsisprendimai taip pat nelogiški, dramatiški jų pačių ir
jų šeimų likimai... Nereikėtų išbraukti praeities, kad ir kokia
ji būtų (kartu ir sovietmečio laikotarpio), o ją suvokti, kad galėtume
judėti į priekį.
Kaip sustiprinti savo dvasią ir optimizmą, kad
matytum gyvenimą pozityviau, šviesiau?
Eglė: Ar Lietuvoje gyventi yra blogai?
Aišku, kad ne. Blogai gyventi yra Somalyje, Haityje, kur prieš metus
buvo žemės drebėjimas, o dabar cholera. Blogai Lietuvoje nėra. Ne
visada tobulai logiška, bet mes turime tokį įprotį nuolat kritikuojame
padėtį Lietuvoje, nes Lietuva nėra vien politikų reikalas, t. y.
tų, kuriuos mes išrinkome ir įgaliojome. Jeigu kas, mes juos pakeičiame,
jeigu jie nusikalsta nuteisiame. Jeigu mes nepritariame jų sprendimams,
mes mažų mažiausiai rašome į laikraštį arba kuriame bendruomenę,
kad pasisakytume kitaip. Tai nuolatinė būsena. Jei viskas, kas vyksta
Lietuvoje, yra mano asmeninis reikalas, tada ir kritika bus kitokia.
Štai iškilo rūpestis, ir mes jį turime spręsti. Mane daugelį dalykų
išmokė savanoriška veikla, kai savo noru kažką darai. Man tai padarė
didelę įtaką, ir visada ieškau bent vieno bendraminčio ir tada atrandu
bendruomenę, su kuria galiu kažką tyrinėti. Manęs dažnai klausia,
kodėl aš neinu į politiką. Daug žmonių viešajame sektoriuje formuoja
visuomenės nuomonę ir anksčiau ar vėliau tampa pavyzdine bendrija,
kalbant apie švietimo ar mokslo reikalus.
Kun. A. Saulaitis: Amerikoje labai paplitęs
posakis apie pusiau pilną stiklinę. Bet kodėl ne apie pustuštę?
Kaip liūdna, kad yra tik pusė stiklinės; arba optimistiškai jau
puspilnė. Galvoju apie skautus. Kai lyja skautiškas oras. Lietuvoj
tėra 135 saulėtos dienos. Mes galim rasti išeitį, ir puspilnė stiklinė
tai dėl kritikavimo: kas blogai, o kas gerai. Savanoriška veikla
yra demokratijos pagrindas. Tai didžiulis žmonių įnašas į visuomenės
gyvenimą.
Klausimas iš salės: Ką darote, kai jums liūdna?
Kun. A. Saulaitis: Stengiuosi išvengti
liūdesio, kartais suvalgau šokolado. Padeda pabuvimas gamtoje, pasivaikščiojimai,
ieškojimas trumpalaikėms bėdoms trumpalaikių, o ilgalaikėms ilgalaikių
sprendimų. Čikagoje per šventes būna 3300 žmonių, bažnyčią lanko
2200 žmonių. Jaunimo centre 400 vaikų, o eilėje į tą centrą laukia
200 žmonių. Daugybė savanoriškų draugijų, kurios užsiima labdara.
Kadaise, kai pradėjo statyti bažnyčią, kunigo nebuvo, vėliau atsirado
ir kunigas, po to ir laikraštis, juodos duonos kepykla, sporto
draugija... Tai dalis lietuviškos parapijos istorijos. Psichologinės
ir dvasinės paramos draugija steigia būrelius. Sovietai užnuodijo
bendruomenę. Be Mažosios studijos nesuvokiau pasaulio. Pavyzdžiui,
vyras nežinojo, kad žmona lanko bažnyčią, o žmona, kad vyras meldžiasi,
nors gal miega toje pačioje lovoje... Kartą merginą pasikvietė į
seselių vienuolių susirinkimą. Ji įėjusi pamatė, kad ten sėdi jos
sesuo. Tėvai irgi nežinojo, kad viena duktė vienuolė, o kita būsima
seselė. Taip žmonės gynėsi nuo kagėbistų.
Liucija (neįgalioji iš salės): Kodėl mes,
lietuviai, esame bailiai? Esu neįgali, man 53-eji, traumą esu gavusi
Vorkutoje, man kartais sunku net išlaikyti rankoje kavos puodelį,
apsiversti ant kito šono, bet aš visiems noriu pasakyti: gyvenimas
yra gražus.
Kun. A. Saulaitis: Lietuviai yra labai
kuklūs, ir tuo didžiuojasi visame pasaulyje.
Klausimas iš salės: Kodėl mūsų mamos nemoka
auginti savo sūnų?
Kun. A. Saulaitis: Jos taip augina sūnus,
kad jie klausytų moters, nes Lietuvoje labiausiai išlikęs matriarchatas.
Tai labai gražu. Esame lygiaverčiai Žemės keleiviai.
Ši knyga tai tęsinys knygelės Kaip atrodo
dvasios ir kiti didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun.
Antanas Saulaitis, SJ, kurią sudarė G. Gailiūtė ir išleido leidykla
Tyto alba (2009), skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šį sykį
kun. A. Saulaičio mintys ir atsakymai skirti jaunam žmogui. Knyga
labai drąsi, atvira, tiesi, kupina ieškojimų, samprotavimų apie
rūpimus klausimus religijos, tikėjimo, mokslo, meilės, draugystės,
santykių su tėvais, savarankiškumo, profesijos pasirinkimo ir kt.
klausimais. Yra atskiras priedas adresams, nuorodoms.
Kas adresatas? Jauni žmonės ir jų tėvai. Leidyklos
vadovė pageidavo, kad tėvas Antanas nesustotų, kad pasirodytų dar
viena panaši klausimų ir atsakymų knyga šį kartą skirta vyresnio
amžiaus žmonėms.
Laimutės Vasiliauskaitės nuotrauka
© 2011 XXI amžius
|