2011 m. spalio 12 d.
Nr. 73
(1953)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Naujienų vaivorykštė

Apie sienų tapybą

Bronius VERTELKA

Dailės galerijoje dr. Dalia
Klajumienė (kairėje)
ir dr. Skirmantė Smilingytė-
Žeimienė, už jų – dailininkas
restauratorius Gintaras
Palemonas Janonis

Rugsėjo 15-ąją Dailės galerijoje vyko konferencija „Panevėžio apskrities sieninė tapyba“ – vienas iš  Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ renginių, rengiamų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kartu su rajonų ir miestų savivaldybėmis.

Konferencijos dalyviai atidžiai išklausė dr. Dalios Klajumienės pranešimą „Sienų tapyba Lietuvoje nuo XV a. iki XX a. pr.“. Tai buvo ne skaitomas iš popieriaus, o gyvas pasakojimas. Lietuvos statinių išorėje ir viduje tapytas dekoras žinomas nuo pat viduramžių. Restauruojant  senosios architektūros kompleksus vienoje sienoje, skliaute ar lubose randami keli (kartais net 7–8) skirtingų stilistinių laikotarpių  tapybos sluoksniai. Klasicizmo epochoje labiausiai vertinta balta sienų spalva, todėl daugelio pastatų senosios freskos buvo nubaltintos, o naujos tapytos retai.

Iki šių dienų išlikę gotikinės sienų tapybos pavyzdžiai – taip pat iš Vilniaus statinių. XX a. pabaigoje buvo atidengtos ir konservuotos Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno sienų freskos. Ši  XVI a. pradžioje sukurta sienų tapyba – didžiausias Lietuvoje išlikęs gotikos tapybos kūrinys, išsiskiriantis itin sudėtinga, pagal vokiečių grafikos pavyzdžius sukurta ikonografija. 2001 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute  buvo atidengta gotikinė ornamentinė polichromija. Gotikos laikų tapybos madą atskleidžia ir nedideli fragmentai, išlikę senuosiuose miestiečių namuose Vilniaus Vokiečių gatvėje.

Renesanso laikotarpiu Lietuvoje dirbę sienų tapybos meistrai ypač daug kūrė grafito technika. Sienas padengus kelių spalvų (dažniausiai baltos ir juodos) tinko sluoksniais, jų paviršiuose būdavo išraižomos sudėtingos figūrinės ir ornamentinės kompozicijos. Bene didžiausias pastarųjų metų  Lietuvos paveldosaugos specialistų atradimas – Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia.

Iki mūsų dienų daugiausia yra išlikę baroko laikotarpio sienų tapybos pavyzdžių. Puikus vietinės XVII a. tapybos pavyzdys – 1668 m. ištapyta, kadaise Trakų dominikonams priklausiusi Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia (Trakų r.). Šventovės sienose yra įamžinti rėmėjų Marcijono Oginskio ir jo žmonos portretai, Kryžiaus kelio stočių ciklas ir dominikonų šventųjų atvaizdai.

XVIII a. ypač buvo paplitusi sienų tapyba. Verta pamatyti ir patyrinėti tapytas Kryžiaus kelio scenas buvusiame Tytuvėnų (Kelmės r.) bernardinų ansamblyje. XIX a. klasicizmo, romantizmo ir kitų stilistinių srovių madą atspindinčios sienų tapybos liko mažai. Ryškiausias XIX a. pabaigos profesionaliosios sienų tapybos pavyzdys – ciklas Kauno Katedroje, vaizduojantis Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus gyvenimo scenas.

Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė savo pranešimą „Panevėžio vyskupijos bažnyčių sienų tapyba ir polichromija XX a. I pusėje“ pateikė irgi ne skaitydama, bet pasakodama.

Neblogai išsilaikęs dekoras Pabiržės bažnyčioje. Tai apie 1930-uosius metus atliko Vladas Čižauskas su savo mokiniais, panaudodamas skysto stiklo technologiją. V. Čižauskas dekoravimo meno mokėsi Krokuvoje. Jo tikroji pavardė – Polinauskas. Jis kilęs iš Panevėžio. Autentiškas dekoras išlikęs Raguvėlės bažnyčioje. Joje dekoravimo darbus atliko 1930 metais dailininkas Henrikas (kitur Jonas) Kazlauskas. Raguvėlės bažnyčioje vyrauja dangiška mėlyna spalva. Nors atrodo marga, bet labai savita. Tokia pat spalva vyrauja ir Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Ne vienoje bažnyčioje sutinkamas šv. Kazimieras – Panevėžio vyskupijos globėjas (H. Kazlauskas dekoravo ir Raguvos šventovę).

Ne vienoje bažnyčioje tapė Petras Aleksandravičius, kilęs iš Pušaloto. Jis dekoravo gimtojo miestelio – Pušaloto – bažnyčią, sukūrė sūnaus palaidūno kompoziciją. Tapė ir Joniškėlio bažnyčioje.

Po konferencijos pakvietė į pažintinį pasivaikščiojimą po Kristaus Karaliaus katedrą kartu su dailininku, restauratoriumi Gintaru Palemonu Janoniu. Dar buvo ir kelionė į Noriūnus (Kupiškio r.), į Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblį.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija