|
Popiežius skelbia Tikėjimo metus
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Benediktas XVI laimina jauną
šeimą, pabrėždamas jų aktyvų vaidmenį
naujojo evangelizavimo baruose
|
Sekimas pirmtakų pėdomis Popiežiaus Benedikto XVI skelbiami Tikėjimo metai, kurie Katalikų Bažnyčioje bus minimi nuo 2012-ųjų spalio 12 dienos iki 2013-ųjų lapkričio pabaigoje švenčiamos Kristaus Karaliaus liturginės iškilmės, gali tapti šio pontifikato reikšmingiausia atkarpa. Tai ir suprantama, kadangi Šventasis Tėvas, kuris prieš išrinkimą į apaštalo šv. Petro sostą daugiau kaip du dešimtmečius kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris vadovavo būtent Vatikano svarbiajai Tikėjimo mokslo kongregacijai, yra pasiryžęs iš esmės suaktyvinti bažnytinį veikimą plačioje evangelizacinėje plotmėje. Praėjus pusei šimtmečio nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo šio didžiausio XX amžiaus Bažnyčios įvykio minėtas jubiliejus kaip tik bus švenčiamas 2012 metų spalio 11 dieną yra visiškai teisėta prisiminti tikėjimo grožį bei centrinį vaidmenį, o taip pat jį sustiprinti bei pagilinti asmeniniame ir bendruomeniškame lygmenyje, kalbėjo popiežius Benediktas XVI, susitikęs su piligrimais vidurdienio Viešpaties Angelas maldai.
|
|
Vienuolynų svarba virtualaus gyvenimo sumaištyje
Mindaugas BUIKA
|
Šventąjį Tėvą sveikina
kartūzų vienuolyno prioras
tėvas Žakas Diuponas
|
Popiežius apie kartūzų dvasingumo oazę Lankydamasis sename griežto ir uždaro maldos, tylos bei askezės kupino gyvenimo kartūzų vienuolyne Italijos pietrytiniame Kalabrijos regione, popiežius Benediktas XVI pabrėžė tokios dvasinės egzistencijos pavyzdžio svarbą vis didesnę neigiamą antropologinę mutaciją patiriančioje sekuliarizuotoje visuomenėje. Iš Vokietijos kilusio šv. Brunono XI amžiuje įkurtos kartūzų vienuolijos Serra San Bruno bendruomenė, kurioje paskutinius gyvenimo metus praleido pats kongregacijos steigėjas (šv. Brunonas mirė 1101-ųjų spalio 6 dieną) džiugiai sutiko Šventąjį Tėvą, kuris čia vadovavo Mišparams ir pasakė homiliją.
|
|
Neišsemiamybė
Kun. Vytenis Vaškelis
Kas gi ji? Be abejo, meilė. Vienų žmonių suvulgarinta iki kraštutinumų, o kitų iškelta iki pat dangaus. Tačiau esminė tiesa yra viena: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Taigi tikroji meilė kyla iš Dievo ir grįžta pas Jį, nes tai, kas vertingiausia, neišsitenka gamtos dėsnių rėmuose, ir jie pradeda trūkinėti. Tiesa, dieviškoji meilė, pavyzdžiui, nuostabiai tarpsta ir mūsų gamtovaizdžiuose. Tik trumpai prisiminkime Baltijos jūroje vakare skęstančios saulės žaižaruojantį spindulių žaismą. Jis turėtų kiekvienam iškalbingai byloti ir apie viso pasaulio pirminį Judintoją, kuris jau įrodė, kad nėra mums šališkas.
|
|
|