Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Paskelbtų naujų šventųjų įkvepiantis pavyzdys Evangelijai skelbti ir liudyti

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI paskelbė šventaisiais tris daug Evangelijos skelbime nusipelniusius Katalikų Bažnyčios palaimintuosius, vienuolijų įkūrėjus. Spalio 23 dieną Šv. Petro aikštėje celebruotose iškilmėse kanonizuoti buvo: italas arkivyskupas Gvidas Marija Konfortis (1865–1931), įsteigęs Šv. Pranciškaus Ksavero užsienio misijų draugiją, italas kunigas Luidžis Guanela (1842–1915), dviejų ligonių globos kongregacijų, ypač besirūpinančių migrantais, – Artimo meilės tarnų kunigų ir Apvaizdos Dievo Motinos dukterų – steigėją, bei ispanę vienuolę Bonifaciją Rodriges de Kastro (1837–1905), įkūrusią Šv. Juozapo tarnaičių kongregaciją.

Šventaisiais kanonizuoti arkivyskupas Gvidas Marija Konfortis, kun. Luidžis Guanela ir s. Bonifacija Rodriges de Kastro

Popiežiaus įžvalgos Pasaulio misijų sekmadieniui

Pratęsiant dabartiniam bažnytiniam gyvenimui aktualią evangelizavimo temą, norisi išsamiau aptarti praėjusio Pasaulinio misijų sekmadienio įvykius Romoje, kai popiežius Benediktas XVI paskelbė šventaisiais tris daug šioje srityje nusipelniusius Katalikų Bažnyčios palaimintuosius, vienuolijų įkūrėjus. Spalio 23 dieną Šv. Petro aikštėje celebruotose iškilmėse kanonizuoti buvo: italas arkivyskupas Gvidas Marija Konfortis (1865–1931), įsteigęs Šv. Pranciškaus Ksavero užsienio misijų draugiją, italas kunigas Luidžis Guanela (1842–1915), dviejų ligonių globos kongregacijų, ypač besirūpinančių migrantais, – Artimo meilės tarnų kunigų ir Apvaizdos Dievo Motinos dukterų – steigėją bei ispanę vienuolę Bonifaciją Rodriges de Kastro (1837–1905), įkūrusią Šv. Juozapo tarnaičių kongregaciją.

Dabar Šventasis Tėvas vadovauja šventųjų skelbimo apeigoms tik kartą per metus, todėl Pasaulinio misijų sekmadienio pasirinkimas pabrėžia misijų veiklos pavyzdžio reikšmę. Šiemet jau 85 kartą celebruoto, 1926 metais popiežiaus Pijaus XI įsteigto Pasaulinio misijų sekmadienio tema buvo Jėzaus paraginimas apaštalams „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Ta proga paskelbtame kreipimesi popiežius Benediktas XVI priminė misijų ir naujojo evangelizavimo neatidėliotiną reikšmę.

 „Negalime likti ramūs žinodami, kad po dviejų tūkstančių metų vis dar yra Kristaus nepažįstančių ir Jo išganingosios naujienos negirdėjusių tautų. Ir tai ne viskas: gausėja žmonių, kuriems Evangelija buvo paskelbta, tačiau jie pamiršo ją ar nuo jos nutolo ir daugiau nebesuvokia, kad priklauso Bažnyčiai, o daugelyje šiuolaikinių kontekstų, netgi tradicinėje krikščioniškoje visuomenėje, žmonės nebenori atsiverti tikėjimo žodžiui. Vyksta kultūrinės permainos, palaikomos globalizacijos, minties srovių ir įsivyravusio reliatyvizmo. Šie pokyčiai veda prie mąstymo ir gyvenimo būdo, kuris ignoruoja Evangelijos mokymą tarsi Dievo nebūtų, ir kaip gyvenimo tikslą iškelia gerovės, lengvų pajamų, karjeros ir sėkmės siekį net ir moralinių vertybių sąskaita“. Kaip tik tokiomis aplinkybėmis Pasaulio misijų sekmadienio šventimas kiekvienoje vyskupijoje, parapijoje, vienuolijoje bei bažnytinėje institucijoje kartu su maldomis bei aukomis yra „vertinga proga stabtelėti ir apmąstyti, ar atsiliepiame ir kaip atsiliepiame į (kiekvieno) pašaukimą misionieriauti: Bažnyčios gyvenimui šis atsakymas yra svarbiausias“, – rašo Šventasis Tėvas savo kreipimesi.

Žinojimas, kaip pažinti Dievo meilės planą

Jis pažymi, kad kaip tradicinėje misijų veikloje „ad Gentes“, taip ir naujame evangelizavime negalima atsiriboti nuo temų, susijusių su bendruoju žmoniškumo skatinimu, teisingumu, išlaisvinimu iš bet kokios engimo formos. „Atsiriboti nuo žemiškųjų žmogaus problemų reikštų užmiršti Evangelijos mokymą apie meilę savo kenčiančiam ir vargstančiam artimui“, – primena popiežius Benediktas XVI. Kita vertus, pats nepaliaujamas Evangelijos skelbimas skatina bažnytinį atsinaujinimą, naujų pastoracinių metodų, geriau atitinkančių situacijas, kuriose vykdomas naujasis evangelizavimas, paieškas, įkvėptų karštą troškimą misionieriauti. Ir kaip tik šio įkvėpimo bei atsakomybės skatinimui yra svarbus Pasaulio misijų sekmadienį paskelbimas trijų šventųjų, kurie „skirtingose situacijose skirtingomis charizmomis mylėjo Viešpatį visa širdimi, o savo artimus mylėjo kaip pačius save“, taip tobulai vykdydami Jo didįjį įsakymą, – sakė Šventasis Tėvas kanonizacijos šv. Mišių homilijoje.

Kalbėdamas apie šventuoju paskelbtą arkivyskupą G. Konfortį, jis pabrėžė, kad nuo jaunystės šventasis stengėsi ryžtingai įveikti visus sunkumus, kad galėtų pakusti Dievo valiai, netgi įveikti savo tėvo prieštaravimą jo stojimui į kunigų seminariją. Šventojo Gvido Marijos gyvenimo veiklos devizas buvo „Caritas Christi urget nos“ („Kristaus meilė skatina mus“ (Plg. 2 Kor 5.14)), kurį taip pat perėmė ir 1895 metais jo įkurta Šv. Pranciškaus Ksavero misionierių bendrija, dedikuota didžiajam Rytų apaštalui. Kunigystės šventimus priėmęs 1888 metais, vyskupu konsekruotas 1902-aisiais, sėkmingai darbavosi Ravenos, vėliau Parmos ganytoju Italijoje, tačiau, nors ir turėjo nemažų sveikatos problemų, ypatingą dėmesį skyrė užsienio misijoms. Pats apsilankė Kinijoje, kur savo veiklą buvo sutelkę ksaveriečiai misionieriai (komunistų valdžios išvaryti 1954 metais), taip pat Afrikoje gynė vietos tautų teises, priešinosi kolonijiniams karams.

„Bet kuriomis aplinkybėmis, netgi skaudžiausiuose praradimuose, jis žinojo, kaip pažinti Dievo planą, kuris skatino kurti Dievo Karalystę, atsisakyti savęs ir kiekvieną dieną su pasitikėjimu priimti Dievo valią“, – aiškino Šventasis Tėvas gausiai į Vatikano aikštę susirinkusiems pamaldų dalyviams. Čia galima priminti ir paties šventojo arkivyskupo Gvido Marijos paraginimą saviesiems misionieriams 1924 metais išlydint juos į užjūrio evangelizacinę veiklą: „Eikite ir mokykite visuotinės brolybės, kurią paskelbė Kristus, ir kuri yra skirta nugriauti visus barjerus, kad visos tautos taptų viena šeima, kad neišardytų mūsų nacionalinių ypatybių ir atitinkamų teisių“. 1996 metais popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuoto ir dabar šventuoju paskelbto arkivyskupo G. Konforčio įkurtos Ksaveriečių misionierių bendrijos nariai dabar apaštalauja daugelyje Afrikos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, taip pat Vakarų Europos šalių.

Evangelizavimas ir artimo meilės darbų paskatos

Kitas Pasaulio misijų sekmadienį paskelbtas šventasis, dviejų vienuolijų steigėjas kunigas Luidžis Guanela yra Italijoje plačiai žinomas artimo meilės apaštalas. Kilęs iš šiaurinės Komo vyskupijos, buvo saleziečių bendruomenės įkūrėjo šv. Jono Bosko bičiulis ir kelis metus priklausė šiai kongregacijai, tačiau svajojo apie savo naujos vienuolijos steigimą, kuri taip pat rūpintųsi neturtingų šeimų vaikais.

Besidarbuodamas gimtosios Komo diecezijos parapijoje, rado vargšų globa besirūpinančių jaunų moterų būrį, iš kurio išaugo Apvaizdos Dievo Motinos kongregacija. Veikla plėtėsi visoje Italijoje, Šveicarijoje, ir greta moterų vienuolijos susikūrė Artimo meilės tarnų kongregacija kunigams. Jau būdamas 70-metis, bet degdamas misionieriška dvasia, kunigas L. Guanela 1912-aisiais išvyko į Jungtines Valstijas ir ten kelis metus rūpinosi italų migrantų sielovada (beje, tai aktualu pabrėžti ir šiandien, žinant įvairių tautų migrantų dvasinių reikalų sunkumus). Popiežius Benediktas XVI būsimajai 2012 metų Pasaulinei migrantų dienai parinko temą „Migrantai ir Naujasis evangelizavimas“.

Grįžęs į Italiją, šventasis Luidžis daug prisidėjo gelbstint nukentėjusius nuo įvykusio žemės drebėjimo. Jis taip pat telkė savo vienuolijas rūpinimuisi daugybe Pirmojo pasaulinio karo aukų. Popiežius Paulius VI kunigą L. Guanelą beatifikavo 1964 metais. Dabar, spalio 23 dieną skelbiant jį šventuoju, popiežius Benediktas XVI homilijoje patvirtino, kad šv. Luidžio dvasinis „didžiojo meilės įsakymo“ liudijimas yra ypatinga malonė Bažnyčiai. „Gilios ir nuolatinės vienybės su Kristumi dėka ir kontempliuojant Jo meilę, šv. L. Guanela sekė dieviškąja Apvaizda, tapo draugu, mokytoju, guodėju ir rėmėju kiekvienam vargšui ir silpnajam“, – sakė Šventasis Tėvas. Tegul šis naujasis artimo meilės šventasis būna kiekvienam, ypač jo įkurtų kongregacijų nariams, gilios ir vaisingos  sintezės maldingo susikaupimo ir ryžtingo veikimo pavyzdžiu. „Tegul šv. L. Guanela padeda mums augti draugystėje su Viešpačiu tam, kad Dievo meilė būtų nešama kiekvienam, skatinant gyvybę bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis ir padedant žmonių visuomenei tapti viena Dievo vaikų šeima“, – linkėjo popiežius Benediktas XVI.

Kaip minėta, jis taip pat kanonizavo ispanę vienuolę Šv. Juozapo tarnaičių kongregacijos steigėją seserį Bonifaciją Rodriges de Kastro, iškeldamas jos dvasingumo sklaidą darbinės veiklos aplinkoje. Šv. Bonifacijos vaikystėje patirti sunkumai vėliau paskatino ją pagelbėti  visiems kenčiantiems, ypač bedalėms moterims. Jos įkurta kongregacija organizavo „Nazareto amatų dirbtuves“, kuriose Šventosios Šeimos pavyzdžiu buvo jungiamas darbas su kasdiene malda. Čia buvo priimamos dirbti jaunos moterys iš nepasiturinčių šeimų. Vienuolės triūsė kartu su įdarbintomis pasaulietėmis, nedėvėjo abitų, dalinosi uždarbiu, ir ši naujovė XIX amžiaus antroje pusėje nepatiko Salamankos miesto vakarinėje Ispanijoje (kur gimė ir ėjo tarnystę šventoji) konservatyviai dvasininkijai.

Skleisti Gerąją naujieną nepaisant priešingumo

Šios aplinkybės, taip pat iškilę nesutarimai ir intrigos kongregacijos viduje labai apkartino sesers Bonifacijos gyvenimą. Po patirtų pažeminimų ji buvo nušalinta nuo vadovavimo vienuolijai ir ištremta į kitą miestą (Zamorą), kuriame įkūrė naują bendruomenę ir galėjo ramiai darbuotis vietos vyskupo palaikoma. Tačiau tikro įvertinimo sesuo Bonifacija susilaukė praėjus beveik trims  dešimtmečiams po savo mirties: tik 1941 metais buvo pripažintas sesers Bonifacijos, kaip vienuolijos steigėjos, vaidmuo. Popiežius Jonas Paulius II ją beatifikavo 2003 metais. Dabar seserį Bonifaciją (gal teisingiau būtų ją, kaip vienuolijos steigėją, vadinti motina) skelbdamas šventąja ir priimdamas jos patirtus nelengvus išbandymus, popiežius Benediktas XVI nurodė kitą Kristaus sekimo plotmę – kryžių.

Šv. Bonifacija „jį nešė ištvermingai, visą gyvenimą paskirdama savo pradėtam darbui“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis kvietė priimti šį tobulą pavyzdį, kaip galima ryžtingai skleisti Dievo Gerąją naujieną savo aplinkoje nepaisant iškylančio priešingumo ir „pažinti Dievo mylinčią ranką darbų kasdienybėje, liudijant Jo meilę“. Baigdamas homiliją ir nurodydamas paskelbtų trijų naujų šventųjų „nepaprastus karštos meilės Viešpačiui pavyzdžius“, popiežius Benediktas XVI ragino katalikus priimti juos ir jų mokymą kaip įkvėpimą savajam „tikros meilės Dievui ir visiems žmonėms“ liudyti. Šių asmenybių iškilus pagerbimas Bažnyčioje kaip ir jų, kaip dangiškųjų globėjų užtarimas, turi padėti motyvuoti atnaujinimą įsipareigojimo gyventi pagal tikėjimą į Kristų „visa širdimi ir tai paliudyti įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse“.

© 2011 „XXI amžius“