Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kaip pasitikti Jaunikį?

Kun. Vytenis Vaškelis

Rašytojas A. J. Croninas rašė apie medicinos seselę, kuri daugiau nei dvidešimt  metų ištikimai ir kantriai, ramiai ir meiliai tarnavo žmonėms. Jos atlyginimas buvo visai nedidelis. A. J. Croninas stebėjosi jos pasiaukojimu ir kilniaširdiškumu. Jis manė, kad ši seselė nusipelnė geresnio atlygio, todėl paklausė: „Kodėl nereikalaujate, kad jums mokėtų daugiau? Juokinga dirbti už tokią mažą pinigų sumą“. Ji nusišypsojo ir tarė: „Man užtenka, kad galėčiau normaliai gyventi“. Rašytojas nenusileido: „Tai netiesa, turėtumėte uždirbti nors šiek tiek daugiau. Dievas mato, kad to nusipelnėte“. Moteris nutilo. Ji ir toliau šypsojosi, bet jos žvilgsnis pagilėjo.  „Rašytojau, – tarė, – jei Dievas žino, kad to nusipelniau, man tai yra svarbiausias dalykas“.

Gudri gi toji seselė, – galėjome pagalvoti, – Ji krauna sau lobį Danguje ir dėl to plačiai šypsosi. Dar daugiau. Ji yra tarsi viena iš penkių protingųjų mergaičių (Mt 25, 4), ta išmintingoji moteris-negęstantis žibintas, per kurį ryškiai šviečia bei aplinkinius šildo dieviško gerumo ugnis.

Tačiau kaip viskas žmonių gyvenime sudėtinga, kai jų žibintuose ne alyvos liepsnelės plazda, bet į šalis blaškosi gęstančių žaltvykslių uodegėlės. Tokie žmonės – tarsi ką tik užgesę žvakių dagtys, skleidžiančios erzinantį dūmų kvapą. Jei tikinčiųjų širdžių žibintuose baigiasi alyva, jų gyvenime nebematome tikėjimo darbų šviesos, liudijančios, kad juose gyvena ir veikia Šventoji Dvasia. Jie nenusipirks geriausios alyvos, nes neįmanoma už pinigus įsigyti dieviškos meilės dorybių, kurios liudija asmenybės gyvenimo vertę ir brandą.  

Nors Evangelija byloja apie būsimą Dangaus karalystę, kurios reikia laukti ir jai ruoštis, tačiau jei turime apsčiai alyvos, mes jau dabar turime viską – Jėzų – Dangaus karalystės neįkainojamą turtą. Gyvename Žemėje, bet labiau priklausome Dangui. Su tikėjimu kantriai kovojame krikščioniškas kovas, bet Kristaus ir mūsų Velykų pergalės fakelai jau liepsnoja Amžinybėje. Maldingai budėdami laukiame antrąkart į planetą ateisiančio Jaunikio, tačiau jau dabar mūsų vardai neišdildomai įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje (Apr 21, 27). Pagaliau per tikėjimą mes esame prikelti ir pasodinti Danguje su Viešpačiu, „kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 7).

Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo. Tačiau kol laukiame naujojo Dangaus ir naujosios Žemės, kuriuose gyvena teisybės pilnatvė, kasdien stengiamės Dievo akivaizdoje tapti visais atžvilgiais nepeiktini ir taikingi (2 Pt 3, 13–14).   

 Penkios protingosios ir penkios paikos mergaitės – tai visi Bažnyčios nariai, kurie budi ir laukia arba kol kas nelaukia dieviškojo Jaunikio. Penkių protingų mergaičių degantys žibintai išreiškia jų negęstančią Dievo ir artimo darbų meilės liepsną. Tačiau Viešpats Dievas nenori amžiams užtrenkti durų tiems, kurie, stokodami alyvos, dėl įvairių priežasčių delsia vykti į Karaliaus vestuves. Jis kantriai laukia vėluojančiųjų. Kol dar nesibaigė laiko limitas, Jis visus tebekviečia pas Save.

Tai liudija ir per Leandrą Lachancę vidiniu įkvėpimu prabylantis Jėzus. Beje, Rygos arkivyskupas Janis Pujats 2006 metais leido L. Lachance knygas platinti. 1996 metais Leandras užrašė tokius Išganytojo žodžius: „Mano mažutėli, Aš visuomet nudžiungu, kai šaukiesi Manęs (...). Jei pasaulis pripažintų savo bejėgiškumą ir atsigręžtų į Mane, savo Išganytoją, atbėgčiau prie kiekvieno iš jų ir labai greitai visa Žemė būtų perkeista. Žmonija išvengtų daugybės kentėjimų (...). Teisingumo valanda atėjo, Tėvo Meilės pilnatvė reikalauja ir įsako: „Gailestingumas ir atleidimas suteikiamas visiems, kurie prisipažįsta esą nusidėjėliai; tai žingsnis, kurį reikia žengti, kad patirtumėte Gailestingumą“. Drauge kartokime šį maldavimą, kad jis skambėtų širdyse: „Meilė myli jus, todėl jūs tampate Meile. Meilė myli jus, todėl jūs tampate Meile. Meilė myli jus, todėl jūs tampate Meile. Mano mažutėli, Meilė myli tave, todėl tu tampi Meile. Kaip Aš tave myliu“.    

 Nors mums neduota žinoti, kada antrą kartą savo stulbinančioje šlovėje ateis Dievo Sūnus, tačiau jei ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu mylėsime Jį, išmušus neišvengiamo susitikimo lemtingam dūžiui ne iš baimės stirsime, bet iš laimės švęsime.  

© 2011 „XXI amžius“