Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Patriotizmas ir... šarvuočiai

Linas ŠALNA

Seime beveik kas savaitę vyksta kokia nors svarbi, vienai ar kitai visuomenės daliai skirta konferencija ar renginys. Pasirinkti prelegentai parengia reikšmingus pranešimus, jiems užduodami klausimai, o po kelių valandų planuota diskusija dažniausiai neįvyksta – visi išsiskirsto į namus. Paprastai renginį pradeda Seimo vadovas ar jo pavaduotojai – jie nubrėžia reikalingas gaires, kaip patys numato pagal valstybinius reikalavimus, o paskiau netrukus pasišalina, ir konferencija vyksta jau be Seimo vadovų, netgi be kokių nors politikų. Spalio 27 d. Seime vykusios konferencijos „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilę tėvynei?“ pradžioje Seimo Pirmininkė Irena Degutienė irgi pasakė reikšmingą kalbą. Parlamento vadovė stebėjosi, kaip galima dėl gyvenimo užsienyje prarasti savo tautiškumą, savo kalbą, jos atsisakyti, integruotis į kitą visuomenę. Senųjų emigrantų šeimose patriotiškumas ir tėvynės meilė yra puoselėjami iš kartos į kartą: „Tų emigrantų, kurie bėgo nuo okupacijos, bėgo nuo karo ir atsidūrė Amerikoje, Australijoje ar kitose valstybėse, meilė tėvynei po šiai dienai egzistuoja, šeimose perduodama jų vaikams ir anūkams“. Tačiau naujieji emigrantai kartais net gėdijasi kalbėti lietuvių kalba, ir jau vien tai, kad jie paliko savo gimtą šalį, priremti laikinų ekonominių sunkumų, verčia susimąstyti. Anot Seimo pirmininkės, galbūt tik mokytojai, kuriems ir buvo skirta ši konferencija, gali atsakyti, kodėl lietuviai šiuo metu palieka laisvą ir nepriklausomą savo valstybę, kai turėtų padėti po kruopą tvirtinti valstybės pamatus. I. Degutienė taip pat išsakė nuomonę, kad ugdyti patriotiškumą pirmiausia turėtų ne mokykla, bet šeima, tėvai, kurie gimė ir užaugo sovietmečiu ir kuriems meilė tėvynei, patriotiškumas, supratimas, kas yra laisvė, nepriklausomybė, buvo įskiepyta ne mokykloje, bet gauta iš jų tėvų.

Tą neblėstančią tėvynės meilę ypatingų iššūkių akivaizdoje jau kitą dieną parodė Lukiškių aikštėje vykęs patriotinio jaunimo mitingas-vakaronė. Į šį tautinio jaunimo organizuotą ir surengtą Lietuvos kariuomenės įžygiavimo į Vilnių 72-ųjų metinių paminėjimą susirinko daugiausia studentai. Jaunimas kartu su vyrų ansambliu „Karužė“ dainavo beveik jau pamirštas Vilniaus vadavimo laikų ir kitokias patriotines dainas, po mitingo kalbų vyko tautinių šokių vakaronė. Vakaronės įspūdį sustiprino iš deglų dėliojami ugnies ženklai – tai buvo ugnies jūra vėlaus vakaro tamsoje. Su dainomis „Vilniaus kalneliai“, „Surikiavo sumuštravo“, „Vėliavos iškeltos plakas“ vakaronė įgavo tautinį patriotinį skambesį. Kalbėta apie šiandienines Vilniaus ir Vilniaus krašto tautines problemas, raginama nepamiršti, kad Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė, Lietuvos širdis, jį reikia mylėti ir ginti. Mitingais, susitikimais, protestais reikia ginti ne tiek Vilnių, kiek Vilniaus kraštą nuo lenkų šovinistų Lietuvoje ir Lenkijoje, nepripažįstančių prieškary vykusios okupacijos, jos padarinių. Juk kai kurie lenkų politikai, tapę okupacijų tęsėjais, klastoja istoriją ir dabar, kiršina ir diskriminuoja Lietuvos piliečius. Prisimintas skautas Pranas Žižmaras, okupuotame Vilniuje skėlęs antausį lenkų šovinistui ir su juo kovęsis dvikovoje, mūsų literatūros klasikas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, taikliai pasakęs apie dvi lenkų šovinistų gerkles: vieną, rėkiančią apie juos skriaudžiančius lietuvius, o kitą, norinčią viską praryti. Buvo ir teisingų priekaištų Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai sutvarkyti Vilniaus Lukiškių aikštės, kurioje vyko mitingas, ir joje nepastačiusiai jokio paminklo žuvusiems didvyriams. Taip pat perskaitytas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, kuriame skelbiama, kad „Vilnius yra istorinis, geografinis ir politinis Lietuvių etninių žemių centras“, todėl Lietuvos piliečiams „kelia nerimą paskutiniu metu suaktyvėję šovinistai, kurie protestuoja prieš net ir Europos Sąjungos praktiką atitinkančio Valstybinio lietuvių kalbos egzamino būtinumą tautinių mažumų mokyklose, bando iškraipyti istoriją, kiršina ir diskriminuoja Lietuvos piliečius“, kad yra „nepriimtini tautinę nesantaiką skatinantys šovinistiniai Lenkų rinkimų akcijos veikėjų pareiškimai, reikalaujant etniniams lietuviams integruotis į Rytų Lietuvoje sovietmečiu atvykusių kolonistų ir nutautėlių tarpą“. Mitingo dalyviai garsiais šūksniais pasisakė prieš tai, kad „nepriklausomos Lietuvos sostinės pašonėje minimos Vilniaus krašte liūdnai pagarsėjusios Armijos Krajovos sukaktys, o ekstremistų šlovinamiems nusikaltėliams kyla paminklai, jų renginiuose dalyvauja Vilniaus rajono ir kitų savivaldybių valdininkai, Bažnyčios, policijos atstovai“. Lietuvos Respublikos valdžios institucijos buvo paragintos „siekti, kad Lenkijos Respublika oficialiai pripažintų neteisėtą Vilniaus krašto okupaciją bei jos padarinius ir nepažeidinėtų Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutarties“, „užtikrinti, kad visuose Lietuvos valdžios ir valdymo institucijų lygmenyse būtų laikomasi Valstybinės komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje išnagrinėti patvirtintų išvadų ir nebūtų šlovinama Armijos Krajovos, neteisėtai veikusios Lietuvoje, kolaboravusios su okupantais, žudžiusios taikius lietuvius, besikėsinusios į Lietuvos teritorinį vientisumą, veikla“, kad „būtų parengta ilgalaikė švietimo strategija, skirta pereiti prie latviško tautinių mažumų švietimo modelio, pagal kurį ne mažiau kaip pusė mokymo dalykų mokyklose būtų mokoma valstybine kalba“. Radikalūs, netgi „ekstremistiški“, buvusių komunistinių ideologų požiūriu, reikalavimai, bet jie atitinka dabartinę sunkią padėtį, kurioje atsidūrusi lietuvių tautinė mažuma Vilniaus krašte, tiesiog ujama lenkiško šovinizmo ideologų.

Ir štai tokia patriotinė akcija labai išgąsdino „lietuviškąją“ Lietuvos valdžią – mitingo priežiūrai ji pasiuntė net šarvuočius: prie Šv. Jokūbo bažnyčios stovėjo devynios policijos mašinos ir vienas šarvuotis. Taip Lietuvos valdžia rengėsi sutikti jaunimo renginio dalyvius. Tiesa, šįkart nei ašarinių dujų, nei guminių kulkų panaudota nebuvo. Bet toks tautinio renginio „sutikimas“ nėra sektinas valdžios ir visuomenės bendravimo pavyzdys. Taip jau kitą dieną po patriotinių siekių vedinos konferencijos Seime buvo sugriauti gražūs, priimtini ir tikrai sektini, patriotiniam ugdymui ir tautiškumo puoselėjimui skatinantys Seimo Pirmininkės žodžiai. Pasirodo, patriotiškumo skraiste prisidengti išmoko ne tik buvę komunistai bei kagėbistai, bet ja naudojasi ir dešinioji valdžia, patriotizmą siekianti paversti tik valdišku reikalu, niekuo neįpareigojančiu. Todėl nenuostabu, kad šio jaunimo renginio organizatoriai ir kalbėtojai, karštai „saugomi“ policijos, buvo įkyriai persekiojami lenkų televizijos ir radijo žurnalistų – taip buvo siekiama išgauti kokių nors „lietuviškojo nacionalizmo“, „šovinizmo“ bei „rasizmo“ ir „nacizmo“ įkalčių. Neabejotinai vėl bus pučiamas propagandinis burbulas apie lietuvių ksenofobiją, nepakantumą kitoms tautoms, ypač kad prie tokio baubo kūrimo prisideda ir lietuviškieji kvislingai, apibūdinantys lietuvius, kaip žydšaudžius ir neonacius arba visokių kitokių nuodėmių ir ydų nešiotojus. Tai daro ne tik garsieji „naujosios kairės“ ideologai, bet ir didžioji žiniasklaida. Štai kokį lietuvio įvaizdį kitą dieną po tautinio mitingo-vakaronės pateikia didžiausias Lietuvos dienraštis, garbinamas visų politikų, ir ne tik jų: mes, lietuviai, „gyvenime būdami pavydūs ir kerštingi visus metus iš paskutiniųjų stengiamės kuo daugiau prikiaulinti savo artimui“, o primindami praėjusią savaitę dviejų trijų nevispročių Švenčionių kapinėse dažais ištepliotus 20 paminklų lenkų kariams, laikraščio ideologai meta jau seniai įkyrėjusį lietuviams kaltinimą žydų šaudymu bei jų kapų niekinimu: „kas suskaičiuos, kiek žydų, prie kurių naikinimo prisidėjo ir daugybė lietuvių, kapų ir paminklų nuniokojo patriotais save išdidžiai vadinantys tautos išgamos?“ („Lietuvos ryto“ savaitė, „Lietuvos rytas“, 2011 10 29). Tokie kaltinimai labai greitai ir noriai pasitelkiami Rusijos ar Izraelio propagandinių antilietuviškų centrų ir platinami po visą pasaulį. Iš kur didžiausias Lietuvos dienraštis turi duomenų, kad žydų kapus niokoja žmonės, įvardijantys save patriotais? Gal dienraštis parodytų, atskleistų, o ne vien tik iš KGB „duomenų“ savo surinktose dosjė laikytų paslėptas tokias svarbias žinias...

Kaune, Karininkų ramovėje, kur du pašnekovai kalbėjo apie tą pačią istorinę datą, malšintojų, regis, nebuvo. Ačiū nors už tai. Nors kas ten žino, gal ir buvo parengtos vandens „patrankėlės“. Vienas kalbėtojų buvo Alvydas Semaška, kurio tėvas Jonas Semaška motorizuoto pulko priekyje įžengė į atgautą Vilnių, o po šešerių metų tų pačių „išvaduotojų“ buvo kirviais užkapotas prie Lukiškių aikštės NKVD rūmų kameroje. Ir jis ne vienas buvo kankinamas ir nužudytas „išvaduotojų“ – lietuvių patriotų lavonais buvo nusėta visa okupuota Lietuva. Ir ne tik Lietuva, bet ir Sibiras. Štai kokią kainą sumokėjo už džiaugsmą Vilnių atgavusieji. O dabar prie Šv. Jokūbo bažnyčios tie šarvuočiai ir policijos prigrūstos mašinos, apsupusios jaunimo surengtą mitingą-vakaronę, disonansu kirtosi su gražiomis politikų ir visuomenininkų kalbomis Seimo konferencijoje, skirtoje mokytojams patriotizmo temomis. Nejaugi mes taip netoli pažengėme, kad baidomės tautinių renginių ir pasirengę jų organizatorius ir dalyvius sutramdyti ar išvaikyti? Toks tas mūsų valdžios patriotizmas – pakalbėti (paverkšlenti) apie jį uždaroje Seimo patalpoje, į kurią patekti galima tik su leidimais, suderintais prieš kelias dienas. Nejaugi mums tas Vilniaus atgavimas tapo tokia pačia politine rakštimi, kokia buvo ir 1939 metais, kad netrukus būtų įvykdyta visiška Lietuvos okupacija ir aneksija, lydima deportacijų, suėmimų ir žudymų? Kam tie policijos šarvuočiai ir policijos daliniai, trypiantys demokratijos laisves ir teises? Teliko tik paleisti ašarines dujas, paleisti garsiojo Viešojo saugumo tarnybos dalinio kareivių  gumines kulkas – šitam reikalui Lietuvoje, panašu, nereikia spręsti savaitės, kaip būna Karalienės valdomoje monarchinėje Didžiojoje Britanijoje, o pakanka kelių valandų. Tiksliau, toks „leidimas tramdyti riaušininkus“ jau nusprendžiamas ir suplanuojamas iš anksto, dar net neprasidėjus „riaušėms“. Nėra ko slėpti, viską lemia totalitarinio komunizmo patirtis, kurią paveldėjome iš okupacinės valdžios. Tik kam tada kalbėti apie patriotizmą, apie demokratiją, apie įstatymus? Jų kaip nebuvo nuo okupacijos pradžios, taip jie išaugti negalėjo ir nepriklausomybės metais...

Gal teisingiau toje pačioje Seime vykusioje konferencijoje apie patriotizmą kalbėjo Darius Kuolys. Jo nuomone, lietuviai šiandien yra daugiausiai emigruojanti Europos tauta todėl, kad Lietuvoje ryšys tarp žmogaus ir valstybės stipriai pažeistas. Pilietis negali besąlygiškai mylėti tėvynės, jei nejaučia valstybės atsako. Pilietis turi jausti savo galią sprendžiant valstybės reikalus, jis neturi privalėti kasdien grumtis dėl demokratinių principų ir laisvių, jo meilės neturi pražudyti parsidavusios sielos arba korumpuota aplinka. Tad iš didelio išgąsčio išeinantys valdžios veiksmai ir šarvuočių buvimas netoliese nedidina meilės tėvynei, atstumia žmones nuo jos, todėl ir nesunkiai žmogus atsisako tėvynės, emigruoja į bet kurią šalį, kuri sočiau jį maitina. Tad nesistebėkime kylančia emigracija. Vargu ar galima priversti žmones mylėti tėvynę jautriais ir gražiais pasakojimais. Žmogaus ir tėvynės ryšys turi būti pagrįstas piliečio galios suvokimu – žmogus turi turėti galią veikti ir kurti ją, nepaisant šarvuočių, kuriuos turi sutrypti, tiesiog sunaikinti nuo persekiojimo ir įtarimų laisvi mūsų tautiečiai, kuriems žmogiškasis ir tautinis orumas yra svarbiausias faktorius gyvenime.

© 2011 „XXI amžius“