Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pesimistai, bet mažiau nei graikai

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys sako, kad kiekvienas Lietuvos pilietis asmeniškai susiduria, pavyzdžiui, su medikais poliklinikoje, pardavėjais – prekybos centre, policininkais – gatvėje. Tad nenuostabu, kad apie šias institucijas jis susidaro asmeninę nuomonę.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys pasakoja apie besikeičiančias Lietuvos visuomenės nuotaikas. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, jog nesame pati pesimistiškiausia tauta Europos Sąjungos valstybių sąraše. Už mus šiandien esama ir nelaimingesnių šalių. Pavyzdžiui, Graikija. Bet ar tai – rimta paguoda? Su „Vilmorus“ direktoriumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip Jūs vertinate kai kurių politikų tvirtinimus, esą visuomenės nuomonių apklausos neatspindi realių žmonių nuotaikų bei lūkesčių. Suprask, visuomenės nuomonės apklausos byloja tik apie tuos vaizdinius, kuriuos žmonėms primeta žiniasklaida.

Vienareikšmiško atsakymo neturiu. Kiekvienas Lietuvos pilietis asmeniškai susiduria su kai kuriomis konkrečiomis realijomis. Pavyzdžiui, su medikais poliklinikoje, pardavėjais – prekybos centre, policininkais – gatvėje. Tad nenuostabu, kad apie šias institucijas jis susidaro asmeninę nuomonę, o žiniasklaidos įtaka – minimali. Masinės informacijos priemonės tokiais atvejais bejėgės arba beveik bejėgės primesti savo nuomonę.

Tačiau yra sričių, su kuriomis pilietis asmeniškai susiduria labai retai. Pavyzdžiui, retas iš mūsų yra buvęs Prezidentūroje ar Energetikos ministerijoje. Greičiausia daugumos mūsų gyvenimas susiklostys taip, kad niekada ir neteks rimčiau susipažinti nei su Prezidentūros, nei su Energetikos ministerijos veikla. Štai čia masinės informacijos priemonių įtaka žymiai didesnė. Apie tokių įstaigų patikimumą mes norom nenorom sprendžiame pagal žiniasklaidos pranešimus. Jei žurnalistai kritikuoja, vadinasi, apie tokias institucijas dažniau susidarome neigiamą, nei palankią nuomonę.

Su šia dilema mes, visuomenės nuomonių apklausų darbuotojai, susiduriame gana dažnai. Štai neseniai pristatėme 2011 metų spalio mėnesio „Korupcijos žemėlapį“. Paaiškėjo, jog visuomenė neturi palankios nuomonės apie Sveikatos, Aplinkos, Energetikos ministerijas. Lietuvos visuomenei atrodo, kad šiose įstaigose – daugiau blogo nei gero. Bet ar daug neigiamai šių ministerijų darbą vertinančių žmonių turi patikimos informacijos, kuria remdamiesi galėtų objektyviai vertinti? Atsakymas akivaizdus – ne.

Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas yra pastebėjęs: lietuviams Energetikos ministerija atrodo kaip prastai besitvarkanti valstybinė institucija tik todėl, kad šiuo metu ji labiausiai talžoma žurnalistų.

Dėl neigiamos visuomenės nuomonės apie Energetikos ministeriją išties galima ginčytis. Galbūt nuomonė ir nėra labai tiksli, išsami. Tačiau nederėtų kvestionuoti visuomenės sprendimų dėl tokių institucijų, su kuriomis lietuviai susiduria asmeniškai ir dažnai.

Nūnai tiek daug įvairių ir skirtingų visuomenės informavimo priemonių, kurios neretai lietuvių keikiamos kaip parsidavusios, tendencingos. Todėl kartais kyla mintis, ar tik nepervertiname žiniasklaidos įtakos visuomenės nusiteikimams?

Kažkada Lietuvos žiniasklaida buvo vos ne visagalė. Arba bent jau ganėtinai įtakinga.  Maždaug prieš dešimtmetį lietuviškoji žiniasklaida patikimumo reitinguose užėmė pačias aukščiausias pozicijas. Ja pasitikėta labiau nei Bažnyčia. Lietuviai buvo toji Europos tauta, kuri savo žurnalistus garbino labiausiai. Šiuo metu – visai kitos realijos. Žiniasklaidos patikimumo reitingai ženkliai krito. Radijumi ir televizija lietuviai pasitiki daugiau nei vadinamąja popierine žiniasklaida. O lietuvio nuomonė apie internetą dar tik formuojasi. Taip pat negaliu nepastebėti, jog, nepaisant akivaizdaus kritimo žemyn, lietuviškosios informavimo priemonės išsaugojo įtakingas pozicijas.

Akivaizdu ir tai, kad visuomenė labiau pasitiki tais žurnalistais ir tais leidiniais, kurie vengia kategoriškumo. Primityvus spaudimas skaitytojui ar žiūrovui vargu ar atneša laukiamų rezultatų. Greičiau – priešingai.

Tačiau tiesa, jog visuomenė apie negeroves, konfliktines situacijas bei politikus, apie kuriuos žiniasklaida nieko nerašo arba rašo retai, nieko ir nežino. Vaizdžiai tariant, jei žiniasklaida tavęs nemini, tavo veiklos neanalizuoja, vadinasi, tavęs iš viso nėra. Tu – neegzistuoji. Jei žurnalistai nesidomėtų, sakykim, Drąsiaus Kedžio ar Prezidento dienoraščio istorijomis, tai ir visuomenė nesidomėtų šiomis temomis.

Ką byloja paskutinės apklausos, kurias atliko „Vilmorus“? Ar esama netikėtų tendencijų?

Spalio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad Lietuvos politikų populiarumas dar labiau kritęs. Šis teiginys galbūt labai nusibodęs, nuvalkiotas. Tarsi juo nieko naujo nepasakoma. Bet noriu atkreipti dėmesį, jog čia – akivaizdus netikėtumo elementas. Egzistuoja metodai, kuriuos naudojant galima susidaryti nuomonę apie lietuvių požiūrį į savuosius politikus. Jie nėra sudėtingi. Tereikia iškelti klausimą: kas geriausiai atstovauja tavo interesus?

Pateikus šį klausimą sužinome, jog Lietuva turi vos keletą politikų, kurie, lietuvių manymu, „geriausiai gina jų interesus“. Spalio mėnesio apklausos parodė, kad lietuviai beveik neturi politikų, kurie gintų jų lūkesčius. Tai – nerimą kelianti tendencija. Ankstesnėse apklausose lietuviai nurodydavo kur kas daugiau politikų. Spalio duomenys – tragiški. Mėnesio lydere tapo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Net 31 proc. apklaustųjų manė, kad ji geriausiai gina jų lūkesčius. Po Prezidentės – ženklus kritimas, net iki 5 proc. – Irena Degutienė, Julius Veselka. Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas, Andrius Kubilius surinko vos 2,5– 3 proc.

Taigi Lietuvos politinė scena, kurioje į ilgą eilę turėtų rikiuotis patikimi, visuomenės vertinami politikai – tuščia ir nyki. Ten – vos vienas kitas veidas. Ir vis dėlto neturėkime iliuzijų, kad ši arena liks tučia. Tokios arenos nemėgsta tuštumos. Tačiau kas ją užims, kol kas sunku pasakyti.

Paskutiniosios apklausos byloja, jog pesimistinės nuotaikos Lietuvoje išlieka. Tačiau mes nūnai tapome ne tokie dideli pesimistai kaip graikai, portugalai ar bulgarai. Ar tai reiškia, kad lietuviai pradeda tikėti „šviesesniu rytojumi“?

Čia išskirčiau dvi puses – pozityviąją ir blogąją. Kai kurie rodikliai byloja, jog Lietuvos gyventojų pasitikėjimas Lietuvos ekonomika po truputį auga. Lyg ir pradedame kapstytis iš ekonominės duobės. Pagal atsakymus į klausimus, ar pavyks susitaupyti pinigų per artimiausius 12 mėnesių, ar sumažės nedarbas, ar ims augti bendrasis vidaus produktas, Lietuva šoktelėjo net į 13-ąją vietą tarp visų Europos Sąjungos šalių. Bet ar tai reiškia, kad padaugėjo optimizmo? Manyčiau, kad šie rodikliai byloja tik apie labai pesimistines nuotaikas visoje Europoje. Šiuo metu visuomenė labiausiai pasimetusi Graikijoje, Portugalijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.  Pasakyčiau taip: Lietuva išlieka pesimistiška, bet mažiau nei Graikija. Tik todėl, kad labai pablogėjo ekonominė situacija Graikijoje, o ne todėl, kad situacija pagerėjo Lietuvoje.

Žodžiu, kai kurie lietuviškieji rodikliai auga, ir susidaro klaidinga iliuzija, esą nuotaikos Lietuvoje – pakenčiamos. Iš tikrųjų – ne visai taip. Pesimizmo Lietuvoje sumažėjo lyginant su tuo, kas dėjosi prieš dvejus ar trejus metus. Pesimizmas aukščiausią lygį buvo pasiekęs 2009-ųjų sausio mėnesį. Tąsyk Lietuva pesimizmo lentelėse užėmė vieną iš blogiausių vietų. Žemiau smuktelėjusi buvo tik Vengrija. Pesimizmo išties mažėja, bet tai dar nereiškia, kad Lietuvoje jo – mažai.

Statistikos departamento atliktos apklausos byloja, jog susitaupyti per artimiausius metus tikisi tik 23 proc. lietuvių. O 77 proc. įsitikinę, kad per artimiausius dvylika mėnesių jiems nepavyks susitaupyti nė vieno lito.  Tai – tragiškas rodiklis. Tragiški ir kiti duomenys. Net 61 proc. apklaustųjų tvirtino, jog išleidžia viską, ką uždirba, 6 proc. prisipažino leidžiantys anksčiau susitaupytas santaupas, net 7 proc. skundėsi, kad yra priversti skolintis.

Toks pats visuomenės požiūris ir į nedarbą. 37 proc. lietuvių įsitikinę, jog nedarbo lygis per artimiausius metus nemažės. Net 46 proc. lietuvių mano, jog nedarbas taps tik dar opesne problema. Lietuvos ekonomikos augimu tiki tik 16 proc. apklaustųjų. 42 proc. lietuvių mano, jog ekonomika negerės. 39 proc. įsitikinę, kad ekonomika dar labiau smuks. Žodžiu, maždaug 80 proc. Lietuvos gyventojų nemato nieko gero ir gražaus. Mus gali džiuginti nebent tai, kad kitose ES valstybėse nuotaikos dar niūresnės.

Kita vertus, ekonominiai Lietuvos rodikliai rodo ir tai, kad lietuviai nepuola į juodą neviltį. Tiesiog stengiasi ieškoti uždarbių, užsiėmimų. Ir į klausimą, ar jūs šiuo metu patenkintas savo gyvenimu, net 56 proc. Lietuvos žmonių atsako: „esame patenkinti“. Atkreipkite dėmesį – šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų gyvenimu visgi nesiskundžia. Šiuo metu šis rodiklis kur kas aukštesnis nei Graikijoje, Bulgarijoje ir Portugalijoje, kur, regis, ir daugiau saulės, ir daugiau kurortų. Jei anksčiau lietuviai garsėjo kaip nelaimingiausia tauta, tai dabar šią „garbę“ iš mūsų atėmė graikai, portugalai ir bulgarai. Ir vis dėlto tikriausia nebūtina džiaugtis, esą Lietuvoje šiuo metu laimingų žmonių daugiau nei Graikijoje. Šį sakinį nesunku apversti aukštyn kojomis, ir tada turėsime visai kitokią prasmę: „Graikojoje yra mažiau laimingų žmonių nei Lietuvoje“. Atidesnis skaitytojas, be abejo, skirtumą pastebės.

Neseniai atliktas tyrimas dėl korupcijos lygio Lietuvoje suteikia mažai optimizmo. Visuomenė vienareikšmiškai tvirtina, jog korupcija – viena opiausių Lietuvos ydų. Tačiau tuo pačiu ji pripažįsta, jog padėtis šiek tiek gerėja.

Kokias korekcijas gali atnešti skandalas dėl banko „Snoras“ patikimumo?

Įvykiai, susiję su „Snoru“, atsilieps daugeliui Lietuvos žmonių. Dėl šio teiginio ginčytis neverta. Bet šiuo metu dar neaišku, kokius vėjus, teigiamus ar neigiamus, įpūs šis atvejis. Jei visuomenė matys, jog ryžtingi, nesavanaudžiai politikai nebijojo imtis asmeninės atsakomybės ir Lietuvos bankininkystę išgelbėjo nuo dar didesnių nemalonumų, reitingai akivaizdžiai pagerės. Pagerės ir žmonių nuotaikos. Visuomenė ims manyti, jog „nėra padėties be išeities“. Bet jei ilgainiui taps aišku, kad ryžtingų veiksmų nebuvo, kad šis nemalonumas išaugino tik dar didesnę bėdą, žmonių nuotaikos dar labiau subjurs. Lietuvių pasitikėjimas savo politikais, savo valstybe kris. Šiuo metu dar labai mažai aiškumo. Galutinė visuomenės nuomonė dėl įvykių „Snore“ dar nesusiformavusi.

Kaip vertinate paskutiniąją prezidento Valdo Adamkaus knygą, tapusią bestseleriu? Ar ji įnešė daugiau aiškumo, ar paniavos? Kokį poveikį prezidentiniai dienoraščiai turės lietuviams?

Pirmiausia turėčiau pabrėžti, jog naujausios V. Adamkaus knygos neskaičiau. Todėl negaliu komentuoti to, ko neišmanau. Esu susipažinęs tik su tais epizodais, kuriuos komentavo žiniasklaida. Bet pabrėžiu: tai tik epizodai, ištraukti iš konteksto. Atidžiai perskaičius visą knygą greičiausia susidarytų visai kitoks įspūdis nei šiuo metu.

Tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į aplinkybę, kad ši knyga, nors ir vadinama bestseleriu, nors ir išleista dideliu tiražu, tikrai netaps leidiniu, kurį perskaitys visa Lietuva. Turint omenyje didesnį nei įprasta tiražą, akivaizdu, kad ją, lyginant su kitomis Lietuvos knygynuose pasirodžiusiomis knygomis, perskaitys galbūt 40 ar net 100 tūkstančių skaitytojų – ženkliai daugiau nei kitas knygas. Bet net Lietuvoje šis skaičius – nedidelis. Todėl nuomonę apie V. Adamkaus dienoraščius visuomenė susidarys remdamasi žiniasklaidos pranešimais. Kokias ištraukas televizijos, laikraščiai ir internetinės svetainės komentuos, tokios nuostatos ir liks lietuvių galvose. Šiuo metu svarstyklės krypsta V. Adamkui nepalankia kryptimi. Greičiausia daugiau tokių, kurie kritiškai vertina patį Prezidentą, o ne jo kritiškai aprašytus objektus.

Pasigirdo balsų, jog kai kurios visuomeninės organizacijos bando burtis į vieningą koaliciją. Susijungusios viliasi sėkmingai pasirodyti būsimuosiuose rinkimuose. Tačiau įtariu, kad iš to jungimosi bus maža naudos. Juk sudėjus į krūvą kelis ar net keliolika nulių, vis tiek gausime nulį.

Panašiai mąstau ir aš. Parlamentinės partijos išties turi žymiai daugiau galimybių ir vėl patekti į Seimą. Net jeigu jos ir mažai nuveikė visuomenės labui, visuomenė jas traktuoja kaip partijas, kurios „vis tiek kažką gali nuveikti“. Šiuo metu Lietuvoje užsiregistravo apie keturiasdešimt partijų. Iš jų didžioji dalis – popierinių, lozunginių, proginių, neturinčių savo įtakingų masinės informacijos priemonių, neturinčių bent minimaliai reikalingų finansinių resursų. Tėra gražūs pavadinimai: gėris, grožis, ateitis, gerovė. Jei jos ir susiburtų, apčiuopiamesnių rezultatų vis tiek neturėtų. Žmonės balsuoja ne už pavadinimą. Jei lietuviams užtektų gražaus pavadinimo, didžiausio populiarumo sulauktų partija, esą atstovaujanti pensininkų interesus. Kai kurie politikai ir politologai retsykiais bando kritikuoti rinkėjus, esą šie „balsavo ne taip, kaip reikia“. Tokia kritika – nekonstruktyvi. Manyčiau, jog mūsų rinkėjas – pakankamai išsilavinęs, išprusęs, susigaudantis.

Kai kuriose RTVi laidose „Osoboje mnenije“ reguliariai savo poziciją dėstantys Rusijos rašytojai, politikos ažvalgininkai, žurnalistai Leonidas Mlečinas, Julija Latynina ar Valerija Novodvorskaja pastebėjo, jog Rusijos rinkėjai norom nenorom balsuoja už valdžioje esančias partijas. Rusijos rinkėjų logika tokia: padėtis – išties bloga, bet jei kas nors gali padėti, tai tik tos jėgos, kurios turi realią valdžią. Opozicija, rusų rinkėjų manymu, neturi jokių poveikio svertų. Tik gražius pažadus. Todėl neverta dėmesio.

Tokia nuomonė nėra iš piršto laužta. Jeigu partija sugeba ilgai išsilaikyti valdžioje, ji susilaukia rinkėjų pagarbos. Vien už tai, kad išsilaiko parlamente. Tokie dalykai rinkėjams imponuoja. Bet taip mąsto tik tie, kurie daugmaž integruoti į šalies gyvenimą. Pavyzdžiui, turi minimalų darbą.

Kita potencialių rinkėjų grupė neturi jokio darbo ir beveik niekuo nesusijusi su valstybės gyvenimu. Šitie rinkėjai balsavimo dieną elgiasi pagal visai kitokius principus. Jie balsavimo metu vien keršija. Keršija tiems, kurie turi realią valdžią. Kitaip tariant, balsuoja už asmenis ar grupes, kurių nemėgsta valdantysis politinis, ekonominis ar kultūrinis elitas. Balsuoja ne tam, kad tikėtųsi kokių nors pozityvesnių permainų. Balsuoja tik tam, kad pakenktų elitui. Čia puikiu pavyzdžiu galėtų tapti Arūno Valinsko suburta Tautos prisikėlimo partija. A.Valinskas sulaukė rinkėjų balsų ne todėl, kad rinkėjai pasitikėtų juo ar jo bendraminčiais. A.Valinską palaikė tik todėl, kad paerzintų politinę ir ekonominę Lietuvos „grietinėlę“.

Tokių pavyzdžių apstu visoje šiandieninėje Europoje. Paskutiniosios apklausos rodo, kad populiariausias balsavimas šiandieninėje Graikijoje būtų balsavimas „prieš visus“. Jei rinkimų biuletenyje atsirastų skiltis „prieš visus“, ji surinktų gausų rinkėjų ratą.

© 2011 „XXI amžius“