2011 m. lapkričio 25 d.
Nr. 85
(1965)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona

 

Šiame numeryje:

Mieli „XXI amžiaus“
skaitytojai!

Visuomenės „ne“
policijos smurtui

Pirmajai
lietuviškai mokyklai
Vilijampolėje –
100 metų

Žūčių braižas –
kagėbistinis

Teisingumo ir taikos linkėjimas Afrikai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas bučiuoja
mažą Benino mergaitę

Posinodinio dokumento paskelbimas

Nors praėjusioje 22-ojoje savo apaštalinėje užsienio kelionėje popiežius Benediktas XVI aplankė tik vieną Afrikos šalį – Beniną – tačiau tas vizitas buvo reikšmingas visam žemynui. Kulminaciniame kelionės renginyje lapkričio 20 dieną Kristaus Karaliaus iškilmėje aukotose šv. Mišiose, kuriose paminėtos Benino evangelizavimo pradžios 150-osios metinės, Šventasis Tėvas įteikė Afrikos Bažnyčiai posinodinį apaštalinį paraginimą „Africae Munus“ („Afrikos užduotis“), kuris yra 2009 metais Vatikane vykusio Afrikai skirto Vyskupų Sinodo oficialus baigiamasis dokumentas. Tai – jau antroji šio žemyno Bažnyčios klausimus nagrinėjusi Vyskupų Sinodo asamblėja: pirmąją 1994 metais buvo sušaukęs palaimintasis Jonas Paulius II su atitinkamo posinodinio paraginimo „Ecelesia in Africa“ paskelbimu.


Žiūrėkime ir budėkime

Kun. Vytenis Vaškelis

Kasmet artėjant didžiosioms religinėms šventėms, pravartu klausti: koks dabar yra mano santykis su Tuo, kuris nepabūgo įsikūnyti, tai yra prisiėmė tarno išvaizdą ir dėl mūsų nusižemino iki pat mirties ant kryžiaus? Jei apmąstydamas Jėzaus tapimą bejėgiu mažutėliu vis labiau suvokiu, kad Jo atėjimas pas mus – Švenčiausios Trejybės didžiausio žmogui palankumo liudijimas, tuomet visos mano pastangos patikti Dievui tebus apvainikuojamos su Juo stiprėjančios draugystės saitais.


Pesimistai, bet mažiau nei graikai

Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius
Vladas Gaidys sako, kad kiekvienas
Lietuvos pilietis asmeniškai susiduria,
pavyzdžiui, su medikais poliklinikoje,
pardavėjais – prekybos centre,
policininkais – gatvėje. Tad
nenuostabu, kad apie šias
institucijas jis susidaro
asmeninę nuomonę.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys pasakoja apie besikeičiančias Lietuvos visuomenės nuotaikas. Paskutinės gyventojų apklausos rodo, jog nesame pati pesimistiškiausia tauta Europos Sąjungos valstybių sąraše. Už mus šiandien esama ir nelaimingesnių šalių. Pavyzdžiui, Graikija. Bet ar tai – rimta paguoda? Su „Vilmorus“ direktoriumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.


Absurdo variantai Seime

Seimo narys Gintaras Songaila

Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiauti neturėjome kada. Pirmiausia, dėl su banku „Snoras“ susijusių skandalų, juo labiau, kad informacija apie „Snorą“ nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skubų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę „bankų krizę Lietuvoje“ taip pat tarė savo žodį. Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai, tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Mintyse turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas sujungti Etninės kultūros globos tarybą su Valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.


Sklido patriotinė dvasia

Mindaugas Kuras

Renginio dalyviai prie
Griškabūdžio kultūros centro

Šiomis dienomis visoje šalyje vyko renginiai, skirti Lietuvos kariuomenės įkūrimo 93-ųjų metinių progai paminėti. Toks renginys lapkričio 18 dieną, penktadienį, įvyko ir Griškabūdžio miestelio kultūros centre. Jame aktyviai dalyvavo ne tik miestelio gyventojai, Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleiviai, Lietuvos Šaulių sąjungos Marijampolės apskrities šaulių 4-osios rinktinės šauliai, bet ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau  VSAT prie LR VRM), Pagėgių rinktinės pareigūnai, aktyviai bendradarbiaujantys su Lietuvos Šaulių sąjungos Marijampolės apskrities šaulių 4-ąja rinktine. VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardos vadas majoras Dainius Stepšys ir vyresnysis pasienietis Vygintas Kuras perskaitė pranešimus apie Lietuvos kariuomenės ir pasienio tarnybos įkūrimą Lietuvoje, šių tarnybų raidą Lietuvos istorijoje ir tolimesnes perspektyvas. Majoras D. Stepšys pakvietė jaunuosius šaulius ir kitus šventėje dalyvavusius moksleivius ateityje rinktis garbingas kario ir pasieniečio profesijas, palinkėjo sėkmės garbingai vykdyti duotus jaunojo šaulio pasižadėjimus. Renginio metu 40 Šakių rajono moksleivių (20 iš Kudirkos Naumiesčio ir 20 iš Lekėčių), kandidatų į jaunuosius šaulius, iškilmingoje aplinkoje davė pirmąjį savo gyvenime pasižadėjimą ir tapo jaunaisiais šauliais. Šia proga juos pasveikino ir tolimesnės šauliškos sėkmės palinkėjo Lietuvos Šaulių sąjungos Marijampolės apskrities šaulių 4-osios rinktinės vadas Raimundas Mertinkaitis, šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-osios kuopos vadas Antanas Varankovas, vienas iš septynių Lietuvos vyriausiųjų policijos komisariatų kapelionų Griškabūdžio parapijos klebonas kun. Sigitas Bitkauskas, kuris jaunuosius šauliukus pasveikino, linkėdamas Dievo palaimos jų tolimesniame kelyje. Marijampolės apskrities šaulių 4-osios rinktinės vadas R. Mertinkaitis ir 10-osios kuopos vadas Antanas Varankovas jauniesiems šauliams įteikė jaunojo šaulio pažymėjimus ir atminimo raštus. Vėliau padėta gėlių ir uždegtos žvakutės prie paminklo, atminti tragiškai žuvusius ir NKVD nukankintus Lietuvos partizanus ir patriotus Griškabūdyje, jų atminimas pagerbtas tylos minute, šaulys Jonas Matijošaitis paskaitė keletą poezijos posmų. Šventės pabaigoje VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės kinologų grupės pareigūnai renginio dalyviams papasakojo apie tarnybinių šunų dresavimą ir panaudojimą tarnyboje, parodė programėlę, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys moksleiviai: jiems buvo leista pabandyti duoti tarnybiniams šunims komandas, juos pavedžioti, dalyvauti žmogaus paieškoje.


Sodybvietę primins kryžius

Bronius VERTELKA

Renginio dalyviai Linonių kaime,
prie tautodailininko Jono Matulio
pagaminto kryžiaus su kun. Jonu
MorkvėnuViršutinėje nuotraukoje –
Spirakių kapinėse, prie paminklo
Jono ir Elžbietos Viščių atminimui –
paminklinio kryžiaus statymo
iniciatorius alytiškis
Gintaras Žilionis

Spalio 29-ąją Linonių kaime, kur kadaise stovėjo Jono ir Elžbietos Viščių sodyba, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. Jonas Morkvėnas pašventino paminklinį kryžių. Jo autorius – Stumbriškyje gyvenantis tautodailininkas Jonas Matulis. Šventinimo ceremonijoje dalyvavo šauliai.

Nuo Tauragnų kilęs Jonas Viščius 1908 metais gavo eigulio vietą Spirakių girininkijos Bernatonių eiguvoje. Kadangi eigulio sodyba miške, tai joje baigiantis karui buvo įrengta partizanų slėptuvė. 1945 metų gegužę, sužinojęs apie J. Viščiaus ryšius su partizanais, NKVD baudžiamasis būrys sudegino sodybą su joje buvusia jo žmona Elžbieta. Pats eigulys buvo suimtas, išvežtas į Archangelsko srities lagerius ir ten mirė 1957 metais.


Vetygaloje – milijonų metų senumo radiniai

Vytautas BAGDONAS

Tokiais laiptais nuo stataus
skardžio nusileidžiama
žemyn ir pakylama į viršų

Vetygala – nedidelis kaimas Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje. Penkios sodybos su keturiolika gyventojų priklauso Kavarsko parapijai, Zaviesiškio seniūnaitijai. Nuo 1949-ųjų iki 1991-ųjų Vetygalos kaimo gyventojai kartu su aplinkinių vietovių sodiečiais triūsė kolūkyje. Dabar vetygaliečiai gyvena „ant savęs“ – kas ūkininkauja, kas mėgaujasi užtarnautu poilsiu, kas darbą susiradęs kitur.


Apie gyvenimo kelią jubiliejaus sulaukus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Utenos dekanas garbės
kanauninkas Juozapas Kuodis
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Lapkričio 22 dieną, antradienį, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas ir Utenos dekanas garbės kanauninkas Juozapas Kuodis minėjo savo 50 metų jubiliejų. Ta proga šiandien išsamiau pasakojame apie šį kunigą. Rašinyje apžvelgiamas jubiliato gyvenimo kelias nuo vaikystės iki šių dienų.

Tėvai ir broliai

Kunigo tėtis Mykolas Kuodis (1913–1982), kilęs iš Barklainių, per karą gyvenęs Ramygaloje, 1944 metais buvo priverstinai mobilizuotas į sovietų armiją. Grįžęs iš karo baigė buhalterio kursus, tapo kolūkio buhalteriu, bet atsisakęs tapti komunistų partijos nariu iš darbo buvo atleistas. Paskui dirbo meistru statybose ir buvo paskirtas Uliūnų tarybinio ūkio statybininku brigados inžinieriumi. Vedė iš Velykių parapijos kilusią Valeriją Gurskytę (g. 1926). Mykolas ir Valerija susilaukė keturių sūnų: Antano (g. 1959), Juozapo (g. 1961), Povilo (g. 1964) ir Jono (1971–2010).


Meldėsi kartu su ukrainiečiais 

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Po šv. Mišių prie Šv. Juozapato
ikonos ir relikvijų. Vysk.
Arūnas Poniškaitis (antras
iš dešinės) ir ukrainiečių
dvasininkai (iš kairės):
t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM,
t. Volodymyras Palyenko (Talinas),
t. Kornelijus (Viktoras Jaremakas)
OSBM (Lvovas), t. Demetrijus
(Miroslavas Harasimas)
OSBM (Vengoževas)

1991 m. liepos 5 d. Graikų apeigų Katalikų tikintiesiems sugrąžinus Švč. Trejybės bažnyčią Vilniuje kasmet, lapkričio 12 d., švenčiama Šv. Juozapato šventė. Ivanas Kuncevičius (Ivan Kuncevič, 1580–1623), 1596 metais iš Voluinės Volodymyro atvykęs į Vilnių mokytis pirklio amato, 1604 m. įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną ir pasirinko Juozapato vardą. Po kelių metų į vienuolyną įstojo Juozapas Veljaminas Rutskis (Josif Veljamin Rutskij, 1574–1637). Priminsime, minėtų vienuolių iniciatyva 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, siekęs įgyvendinti 1596 metų Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino (tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje) lopšys – Vilnius.  Šventasis Juozapatas, Vilniuje gyvenęs 21 metus (1596–1617), išvyko į Polocką. 1623 m. lapkričio 12 d. per ganytojišką vizitaciją Vitebske jis buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. 1643 metais Juozapatas paskelbtas Palaimintuoju, 1867 metais – Šventuoju. Šv. Juozapato palaikai, daug apkeliavę, nuo 1949 metų saugomi Romoje Šventojo Petro Bazilikoje arti šv. Petro sosto. Tad lapkričio 12 dieną visi ukrainiečiai – Rytų apeigų katalikai – mini pirmąjį Katalikų Bažnyčios kanonizuotą ukrainietį. Šias šv. Mišias kartu aukoja ir lietuviai dvasininkai.


Kai valstybė pradeda ir laimi

Saulius Stoma

Ne taip seniai politologai ėmė plačiai vartoti sąvoką „žlugusi valstybė“ (failed state). Įtakingas JAV žurnalas „Foreign Policy“ kasmet skelbia „Žlugusių valstybių indeksą“, kuriame pagal 12 kriterijų klasifikuojamos visos 177 pasaulio valstybės. Lietuva šiame gana formaliame sąraše atrodo visai neblogai. Dabar užimame 149 vietą, aplenkę kaimynus – Estiją (140), Latviją (135), Lenkiją (146) ir netgi Italiją (147). Geriausiai veikianti valstybė yra Suomija (paskutinė, 177 vieta). Šalia – kitos Skandinavijos šalys ir Šveicarija (174), Naujoji Zelandija (172), Airija (171). Šis indeksas dar kartą įrodo ir vieną įsidėmėtiną faktą. Nesvarbu, ar valstybė turi plačią įtakos zoną, kaip skandinaviškoje sistemoje, ar yra daugiau apribota ir liberali. Svarbu, kaip ji veikia: efektyviai ir skaidriai, ar neskaidriai ir priešiškai savo žmonėms. Gerą Lietuvos vertinimą (28 nuo galo),  matyt, lėmė formalūs kriterijai, o žmonių savijauta liko nuošaly. Mat pagal subjektyvų požiūrį į pačius save, tai yra pagal vadinamąjį Laimės indeksą, mes esame 86 vietoje. Tarptautiniai ekspertai šiais metais pagal gyvenimo kokybę – vadinamąjį Gerovės indeksą – Lietuvai skyrė 40 vietą. Ir čia, beje, jau aplenkėme Portugaliją. Tad kodėl į savo valstybę mes žiūrime taip pesimistiškai? Ar tai tik psichologinė problema, ar kažkas daugiau? Gal teisus Vytautas Radžvilas, dabartinę Lietuvą pavadinęs „neįvykusia valstybe“? Tenka pripažinti, kad pesimistinis vertinimas turi daug argumentų. Daugelis žmonių mąsto ir jaučia panašiai: „mes ne to tikėjomės“. Tai reiškia: „Mes tikėjomės daug geresnio valstybės funkcionavimo“. Taigi, „visų pakraipų buvusi ir esama valdžia dirba blogai“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija