Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pirmajai lietuviškai mokyklai Vilijampolėje – 100 metų

Dr. Raimundas Kaminskas

Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas

Istorijos šaltiniuose žinių apie lietuvišką mokyklą Vilijampolėje rasime nedaug. Pirmoji lietuviška mokykla čia pastatyta 1911 m. lietuvių bendruomenės lėšomis ir pavadinta  kun. A. Dambrausko vardu. Jai vadovavo „Saulės“ draugija.

Iniciatyva statyti lietuvišką mokyklą Vilijampolėje kilo Kaune 1908 metais. Kun. A. Dambrausko Jubiliejaus komitetas 1909 m. išleido atsišaukimą „Nepraleiskime geros progos“, kuriame pažymima, kad „sukanka 25 metai raštiško darbo kun. Aleksandro Dambrausko-Jakšto.“ Komitetas surinko 1800 rublių ir nusprendė kun. A. Dambrausko darbus įamžinti įsteigiant jo vardo mokyklą. Vietą jai rado, kaip rašoma, „Vilijampolės Slabadoje, kurią šiemet geležinis tiltas sujungs su Kaunu. Surastas ir plecus su dideliais namais mokyklai...“

Šią iniciatyvą  palaikė vietos lietuvių bendruomenė. To meto laikraščiai rašė, kad surinkus iš visuomenės 3200 rublių Vilijampolėje buvo nupirkta žemė ant Neries kranto ir pastatyti dideli namai – „13 sieksnių ilgumo ir 6 platumo“, o „Saulės“ švietimo draugijos valdyba gavo leidimą tuose namuose atidaryti dviklasę mokyklą. 1910 m. „Lietuvos žinios“ Nr. 26 rašė, kad „kun. Dambrausko vardo mokyklos mūras jau pastatytas ant Vilijos kranto“. Tačiau 1910-aisiais mokyklos namų statymo komitetas kreipėsi į visuomenę su prašymu paremti mokyklos statybas, nes darbai laikinai buvo sustoję. Tais pačiais metais „Vienybė“ Nr. 45 straipsnyje „Nebaigtas darbas“ rašė: „Slabada priskaitoma prie tokių Kauno tvirtumos vietų, kur be komendanto pavelijimo nevalia statyti naujų namų. Kadangi mokyklai statomi namai dideli, tai komendantas tegalėjo pavelyti pastatyti sienas, o išgavymui pavelijimo statyti pečius reikėjo kreipties į ciesoriaus kanceleriją. Bet kol paduotas Augščiausiuoju vardu prašymas suvaikščiojo po visas įstaigas, išėjo visi metai, todėl ir darbas buvo sustojęs. Dabar gauta jau pavelijimas statyti ir pečius pastatytuose namuose. Pečių, langų, durų ir viso vidaus įtaisymas dar atseis kokiuos 2000 rublių, o tuo tarpu sustojus darbui sustojo ir aukų plaukimas, pirmiaus sudėtas išteklius pasibaigė.“

Tačiau lietuvių paramos dėka mokykla ant aukšto Neries kranto Vilijampolėje baigta statyti ir 1911 m. birželio 21 d. pašventinta. To meto spaudoje ji vadinama kun. A. Dambrausko vardu. Šios mokyklos pašventinimas aprašytas laikraštyje  „Vienybė“ (1911 m. Nr. 26) straipsnyje „Paminklas darbui“. Po šv. Mišių Kauno Arkikatedroje „už kun. Dambrausko sveikatą“ visi svečiai „pripildė didelę mokyklos salę Vilijampolėje, išpuoštą Šv. Zitos draugijininkių vainikais“.

Kas savo amžininkams buvo kun. A. Dambrauskas? Pasak J. Tumo-Vaižganto, „hagiografas, asketas, apologetas, teologas, filosofas, matematikas, tautininkas, publicistas, poetas, menininkas, moralizatorius, satyrikas, bibliografas, redaktorius, leidėjas, organizatorius“. Taip pat ir Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas, literatūros, mokslo ir politikos mėnesinio laikraščio „Draugija“ redaktorius.

Kun. A. Dambrausko veiklos ir lietuviškos mokyklos atidarymo reikšmę parodo Žemaičių  vyskupo G. Cirtauto dalyvavimas atidarymo iškilmėse. Savo kalboje jis pabrėžęs šio kunigo darbų indėlį į lietuvių tautos švietimą. Mokyklą pašventino tuo metu kanauninkas (nuo 1926 m. Kauno arkivyskupas metropolitas)  J. Skvireckas. Mokyklos atidaryme kalbą sakė kun. J. Tumas-Vaižgantas, sveikino Šv. Kazimiero, „Saulės“, „Blaivybės“, Šv. Zitos, Šv. Juozapo, „Žiburio“ bendrijos, laikraščių „Viltis“, „Šaltinis“ atstovai, Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai, tuo metu kunigai Jurgis Matulevičius-Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys ir kiti. Mokyklos atidarymą raštu pasveikino prof. Leonas, prof. E. Volteris,

A. Smetona. 1912 metais mokyklos kapelionu paskirtas kun. A. Maliauskas (1877–1941).

Šiandien Kaune, Vilijampolėje, lietuviškų mokyklų steigimo klausimas jau neaktualus, tačiau išlieka svarbus raginimas auklėti jaunimą pilietine, patriotine, krikščioniška bei bendruomenine dvasia.  Jaunoji Vilijampolės karta turi sužinoti turtingą, permainingą istoriją vietovės, kurioje gimė, gyveno ir dirbo mūsų protėviai.

Esu gimęs ir augęs Vilijampolėje, todėl įdomu rinkti įvairius faktus, prisiminti istorinius įvykius ir pateikti juos Vilijampolės bei Kauno bendruomenei. 2009-aisiais Kaune mano iniciatyva organizuoti renginiai minint Vilijampolės prijungimo prie Kauno miesto 90-metį, kurie atspindėjo istorinę Vilijampolės reikšmę. Buvo atidaryta paroda ,,Esama, bet nepažinta“, LSMU Veterinarijos akademijos aktų salėje įvyko konferencija „Vilijampolės prijungimo prie Laikinosios sostinės 90-metis“, išleistas leidinys „Tiltas į miestą“, dailininko A. Ramono sukurtas meninis Vilijampolės žemėlapis.

Būtų prasminga, kad Vilijampolės seniūnija, parapija, mokyklos, visuomeninės organizacijos tinkamai paminėtų lietuviškosios mokyklos Vilijampolėje šimtmetį.

2012 metais minėsime Vilijampolės gyvenvietės įkūrimo 360-metį, kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus į Vilijampolę (1652 m.),  Kauno (Vilijampolės)

Šv. Juozapo bažnyčios pastatymo

80-metį, R.Kalantos, kuris augo ir gyveno Vilijampolėje, žūties 40-metį.

Būčiau dėkingas, jei laikraščio skaitytojai ar kiti asmenys, kurie žino įdomių istorijų, turi nuotraukų bei kitų dokumentų apie Vilijampolės praeitį, pasidalintų su mumis. Mes  pasidalinsime minėtomis žiniomis su visa Vilijampolės, Kauno bendruomene bei  visais Lietuvos miestų, miestelių istorijos mylėtojais. Informuoti apie turimą medžiagą prašau adresu Laisvės al. 46, Kaunas, Kauno Sąjūdžiui arba mobiliuoju telefonu 8 680 53 495, ar elektroniniu paštu:

kaunosajudis@gmail.com

© 2011 „XXI amžius“