Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie gyvenimo kelią jubiliejaus sulaukus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Utenos dekanas garbės kanauninkas Juozapas Kuodis Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Atsisveikinimas su vikaru kun. Dainiumi Matiuku (centre). Kalba kun. Povilas Klezys, dešinėje – dekanas kan. Juozapas Kuodis Asmeninio archyvo nuotrauka

Lapkričio 22 dieną, antradienį, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas ir Utenos dekanas garbės kanauninkas Juozapas Kuodis minėjo savo 50 metų jubiliejų. Ta proga šiandien išsamiau pasakojame apie šį kunigą. Rašinyje apžvelgiamas jubiliato gyvenimo kelias nuo vaikystės iki šių dienų.

Tėvai ir broliai

Kunigo tėtis Mykolas Kuodis (1913–1982), kilęs iš Barklainių, per karą gyvenęs Ramygaloje, 1944 metais buvo priverstinai mobilizuotas į sovietų armiją. Grįžęs iš karo baigė buhalterio kursus, tapo kolūkio buhalteriu, bet atsisakęs tapti komunistų partijos nariu iš darbo buvo atleistas. Paskui dirbo meistru statybose ir buvo paskirtas Uliūnų tarybinio ūkio statybininku brigados inžinieriumi. Vedė iš Velykių parapijos kilusią Valeriją Gurskytę (g. 1926). Mykolas ir Valerija susilaukė keturių sūnų: Antano (g. 1959), Juozapo (g. 1961), Povilo (g. 1964) ir Jono (1971–2010).

Vaikai augo giliai religingoje šeimoje – nebuvo sekmadienio, kad praleistų šv. Mišias, lankė gegužines pamaldas, kalbėjo rožinį. Mykolas mėgo kaimynams pasidžiaugti, kad augina keturis kunigus. Tačiau tik vienas iš jų įgyvendino tėvelio svajonę. Nei vienas iš Valerijos ir Mykolo sūnų nebuvo pionierius ar komjaunuolis. Kanauninkas prisimena tėčio žodžius apie spaliukus: „Visi yra Dievo vaikai, o ne Lenino anūkai“.

Vyriausias sūnus Antanas, baigęs Joniškėlio žemės ūkio technikumą, dirbo pagal specialybę, vėliau – prie statybų. Vedė Angelę Balčiūnaitę ir augina tris dukras ir sūnų: Sigitą, Tomą, Lidiją, Liuciją. Gyvena Uliūnuose savo pasistatytuose namuose. Antanui stojant į technikumą, mokyklos parašytoje charakteristikoje pažymėtas jo darbštumas, geras charakteris, tačiau yra ir toks sakinys: „Gyvena fanatiškai religingoje šeimoje“. Technikumui tai neturėjo įtakos... Povilas, baigęs Ramygalos vidurinę mokyklą, po privalomosios tarnybos sovietų armijoje dirbo vairuotoju. Dabar dirba zakristijonu Miežiškiuose. Vedęs Danutę Juškaitę augina dukrą Vitą ir sūnų Lauryną. Jauniausias Jonas, baigęs Panevėžio proftechnikumą, dėl silpnos sveikatos negalėjo dirbti pagal specialybę, nes vos metukų labai sunkiai susirgo. Dirbo zakristijonu Uliūnuose. Sukūrė šeimą, vedė Kristiną Karpavičiūtę, gyveno tėvų namuose. Jonui mirus (palaidotas Uliūnų parapijos kapinėse šalia tėčio), tėvų namuose motiną prižiūri ten gyvenanti Jono žmona su dviem vaikais Salvinija ir Vincu.

Mokslai

Garbės kanauninkas Juozapas Kuodis gimė 1961 m. lapkričio 22 d. Šešerių metų pradėjo lankyti Uliūnuose buvusią aštuonmetę mokyklą, kurią baigė 1975 metais. Devintą – vienuoliktą klases (1975–1978) lankė Ramygalos vidurinėje mokykloje. Nuo Uliūnų iki Ramygalos – 12 km. (tiek pat ir iki Panevėžio). Tad kiekvieną dieną į mokyklą važinėjo autobusu. Vidurinį mokslą Juozapas baigė 17 metų, metus dirbo Uliūnuose prie statybų, pas tėtį – statybos brigadininką. Po metų pašauktas į privalomą tarnybą sovietinėje kariuomenėje. 1979–1981 metais tarnavo Kaliningrade prieštankiniame dalinyje, kuriame buvo ir lietuvių. Juozapas, kaip ir kiti naujokai, neišvengė taip vadinamos „diedovščinos“, kartą buvo išleistas atostogų į tėviškę.

Kelias į Kunigų seminariją

Kan. J. Kuodis sako: „Pašaukimas buvo tėčio numatytas. Tėtis bendraudavo su kun. Antanu Juška, su kuriuo buvo pažįstamas nuo Ramygalos laikų, vėliau su juo susirašinėjo, siuntė jam į Sibirą siuntinius. Grįžus kun. A. Juškai iš lagerių, lankydavo vieni kitus. Ne kartą Kuodžiai buvo nuvykę į Zarasus, į Švedriškę – ten, kur dirbo kunigas Antanas“.

Didelės įtakos kunigystei turėjo kun. Algio Baniulio pavyzdys. Tuo metu Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų parapiją aptarnavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje dirbę dvasininkai. Vaikai žavėjosi atvykstančiu jaunu, ką tik į kunigus įšventintu  (1974 m. balandžio 9 d.) Algiu Baniuliu, kuris Juozapą, besimokantį 7 klasėje, ir jo brolį Povilą pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Patarnavo ir dar du broliai iš Uliūnų – Gintautas ir Regimantas Rečiūnai. Juozapas šv. Mišioms patarnavo ir mokydamasis Ramygaloje. Patarnavo ne tik Uliūnuose, Ramygaloje, bet per šventes, kunigų pakviesti ministrantai išvykdavo ir į kitas parapijas. Kunigas Juozapas džiaugiasi, kad taip galėjo susipažinti su aplinkinėmis bažnyčiomis, klausyti kunigų pamokslų bei bažnytinių chorų atliekamų giesmių...

Džiaugiasi, kad atliekant tarnybą sovietinėje kariuomenėje sulaukė brangaus svečio: jį aplankė kun. A. Baniulis ir tada dar klierikas Virginijus Veilentas, atvežę jam Švenčiausiąjį.

Grįžusį iš kariuomenės J. Kuodį pasikvietė į karinį komisariatą. Saugumas jautė, kad Juozapas gali stoti į seminariją, mat būdamas kariuomenėje susirašinėjo su kun. A. Baniuliu, todėl dar jam nepadavus dokumentų ėmėsi agitacijos, kalbino bendradarbiauti: „Jei pasirašysi sutikimą, priims į seminariją, be mūsų – tu neįstosi! Nes jeigu nori būti kunigas, turi būti lojalus, negali būti nusistatęs prieš Tarybų valdžią“. Juozapas atsisakė pasirašyti siūlomus popierius. Padavė dokumentus į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Rekomendaciją parašė tuometinis Uliūnų klebonas kun. Izidorius Puriuškis. Tačiau, kaip jam ir sakė saugumo darbuotojai, – į seminariją nebuvo priimtas.

Kadangi Juozapas bendravo su kunigais, daugelis jį jau pažinojo. Miežiškių klebonas kun. Kostas Balsys, žinodamas situaciją, pasikvietė Juozapą padirbėti zakristijonu, mat buvęs zakristijonas išvyko į savo tėviškę. Dirbdamas Miežiškiuose dalyvavo rekolekcijose Smilgiuose pas kun. Leonardą Jagminą SJ, Kybartuose – pas būsimąjį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių SJ.

Po metų vasarą į Miežiškius atvažiavo saugumietis. Nepaisydamas jo įkalbinėjimų bendradarbiauti ir teigimo, kad Juozapas be jų pagalbos neįstosiąs į Kunigų seminariją, jaunuolis atsakė: „Vis tiek sieksiu kunigystės, kad jūs ir neleisit. Iš kunigų girdėjau, kad yra ir kiti keliai kunigystei pasiekti, būtent neakivaizdinė kunigų seminarija, ją baigęs tapsiu kunigu!“ Saugumietis, matydamas, kad užsispyrusio fanatiko nepaveiks, pasakęs, kad Juozapas neturįs šito susitikimo niekam garsinti, neturįs kelti viešumon, davė suprasti, kad gal ir bus priimtas. Tai jau teikė šiokią tokią viltį. Ir ta viltis išsipildė. 1983 metais J. Kuodis priimtas į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Kurse mokėsi 27 klierikai, tarp jų ir trys ukrainiečiai.

1988 m. gegužės 29 d. J. Kuodis kartu su 27 diakonais vyskupo Liudviko Povilonio MIC (1910 08 25–1934 06 29–1969 12 21–1990 08 09) įšventintas į kunigus. Iš tuo metu įšventintų  kunigų trys (Antanas Jasionis, mgr. Vytas Sabaliauskas, Petras Avižienis) darbuojasi Kaišiadorių vyskupijoje, keturi – Kauno arkivyskupijoje (Viktoras Aukštakalnis, lic. Virginijus Veprauskas, mons. dr. Artūras Jagelavičius,  dr. Arnoldas Valkauskas), šeši – Panevėžio (Povilas Bartkevičius, Kazimieras Kęstutis Gurklys, Leonas Linda, Vidmantas Kareckas, Juozapas Kuodis), du – Šiaulių (Stanislovas Žukauskis ir Alionidas Budrius), keturi – Telšių (Antanas Putramentas, Juozas Vaičius, Alfredas Memys, Arvydas Leščiauskas), du – Vilkaviškio (Alfredas Nėnius, Zenonas Stepanauskas), trys – Vilniaus arkivyskupijoje (Miroslavas Balcevičius, Raimundas Varaneckas, Janas Mackevičius) bei trys kunigai ukrainiečiai darbuojasi savo tėvynėje: Petras Gubčakevičius, Nikolajus Sabkovskis ir Antanas Zavalskis. Vienas iš jų kurso – kun. Kęstutis Jonaitis –  jau miręs.

Praėjus dešimčiai metų po seminarijos baigimo, kurso draugai sutarė, kad kol bus gyvi, kasmet pas kurį nors susirinks. Kun. J. Kuodis laukia tokių susitikimų, stengiasi nei vieno nepraleisti, nes susipažįsta su parapijomis, pasidalija darbo patirtimi, rūpesčiais ir džiaugsmais. Po dvidešimties metų susitikimą šventė Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Nors jis praėjo ramiai, tačiau maldingai. Deja, apie kurso draugus ukrainiečius kan. J. Kuodis jokių žinių neturi.

Primicijas kunigas Juozapas aukojo Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Primicijinį pamokslą pasakė kun. Algis Baniulis SJ. Antrosios primicijos vyko gimtinėje – Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Čia primicijinį pamokslą pasakė kun. Robertas Pukenis.

Jauno kunigo laukė darbai parapijose.

Darbas parapijose

Per 23 darbo dvasininku metus penkiose parapijose kun. J. Kuodis užėmė įvairias pareigas: dirbo vikaru, klebonu bei dekanu. Už pastoracinę veiklą, bažnyčių remontus Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas  2008 metais kun. J. Kuodį pakėlė garbės kanauninku.

Po 14 metų vikaro pareigų Panevėžyje, penkerių metų klebonavimo Obelių (kartu Aleksandravėlės ir Kriaunų) parapijoje, nuo 2007 metų – Utenos dekanato dekanas ir Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras

Įšventintas į kunigus J. Kuodis paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją, kur talkino parapijos klebonui mons. Jonui Juodeliui (1921 05 21 –1947 06 29–2006 01 07). Pradžioje butą nuomavo privačiai, o mons. J. Juodeliui pastačius kleboniją, persikėlė į ją.

Daugiau kaip per 14 darbo Panevėžyje metų (1988–2002), kun. J. Kuodis be pastoracinės veiklos atliko ir kitų svarbių darbų: vadovavo organizacijai „Caritas“ (1995–2002), buvo jo dvasinis vadovas. „Caritas“ vedėja Gražina Kacevičienė šias pareigas eina ir dabar.

1995 metais, pradėjęs vadovauti „Caritas“, kun. J. Kuodis su savo broliais išbetonavo sandėlį, skirtą siuntoms (prie dabartinės Panevėžio kurijos), užsodino mišku dovanotą nederlingos žemės gabalėlį, vykdavo į posėdžius ir pasitarimus į Kauną. Su „Caritas“ rengė projektus, gaudavo nemažai paramų, kurias reikėjo išskirstyti ir išdalyti parapijoms.

Kita itin svarbi veiklos kryptis – pedagoginis darbas. Panevėžyje vikarui teko dirbti net penkiose mokyklose. Atsiradus tikybos mokytojams, jie pakeitė kunigą. Tačiau vikaras iki iškėlimo į Obelius liko dirbti specialioje pagalbinėje mokykloje. Čia jam labiausiai patiko pedagoginis darbas. Pasak kanauninko, ten vaikams itin reikėjo tikėjimo, paguodos, bendravimo ir klasės buvo nedidelės – maždaug po 10 vaikų. Bendraujant buvo sutvirtinti dvasingumo pamatai. Vikarui tada teko egzaminuoti ir katechečių parengtus vaikus.

Klebonas Obeliuose, Aleksandravėlėje, Kriaunose

Obeliuose, Šv. Onos parapijoje, pokariu yra dirbęs kun. Jonas Nagulevičius, o 1947 metais, sovietams jį ištrėmus į Sibirą, klebonu paskirtas kun. Jurgis Danys. Vėliau klebonais buvo kun. Jonas Pranevičius, kun. Kazimieras Baronas, kun. Antanas Zulonas, nuo 1993 m. – kun. Virgilijus Garšva (1964 03 31–1991 05 30–2002 03 03). Mirus kun. V. Garšvai, į jo vietą 2002 m. kovo 5 d. paskirtas kun. J. Kuodis. Kartu pavesta aptarnauti ir Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo parapiją. Tų pačių metų lapkričio 11 d. dar paskirtas ir Kriaunų Dievo Apvaizdos parapijos administratoriumi.

Klebono kun. J. Kuodžio visose trijose bažnyčiose laukė nemažai kapitalinių bei einamųjų remonto darbų. Su vaikais ir jaunimu savo jėgomis pakelėse suremontavo kryžius, statė naujus. Remonto darbams gausiai aukojo parapijiečiai, nes kunigas gebėjo išaiškinti pinigų rinkimo tikslus.

Obeliuose nemažai bažnyčios remonto darbų buvo atlikęs kun. V. Garšva. Kunigui Juozapui reikėjo pasirūpinti klebonijos stogo perdanga, dažyti fasadą, remontuoti bažnyčios bokštus, užbetonuoti prairusias šventoriaus sienas. Obeliuose veikia vidurinė mokykla ir internatas, kuriuos lankydavo klebonas – jis dalyvaudavo įvairiuose renginiuose bei šventėse, tardavo žodį. Daug įtakos internato vaikams, pasak kanauninko, yra padaręs kun. Antanas Zulonas. Šį darbą tęsė ir kun. J. Kuodis. Tą liudija ir vienas internato auklėtinių – Obelių zakristijonas Antanas Žukauskas. Internatas išugdė tris dvasininkus.

Klebonas džiaugiasi, kad Obelių parapijoje pradėtas leisti mėnesinis laikraštis „Ateikite ir pamatysite“. Jį redaguoja tikybos mokytoja, katechetė ir ateitininkų vadovė Diana Kančienė. Laikraštyje skelbiamos parapijos žinios, rašoma apie šventes, aiškinami liturginiai klausimai.

Šv.  Mišioms daugiausia patarnaudavo ateitininkai ir tie, kurie rengėsi  Pirmajai Komunijai.

2002 m. gruodžio 7 d. Panevėžyje ateitininkų konferencijos metu išrinkta Panevėžio krašto ateitininkų valdyba. Tarp 13 vyskupijos kuopų yra ir Šv. Teresėlės ateitininkų kuopa Obeliuose (globėja D. Kančienė), kurios dvasios vadu tapo klebonas kun. J. Kuodis.

Vargonininkas Zenonas Žėkas subūręs chorą. Nuo Velykų iki Kalėdų būdavo aukojamos ir šv. Mišios jaunimui (bažnyčioje šalta, tad žiemos metu aukotos tik vienerios). Jaunimo choreliui vadovavo Inga Araminaitė, atvažiuodavusi iš Latvijos.

Kriaunose daug darbų buvo atlikęs kun. S. Stanikūnas, tad nebereikėjo kapitalinių remontų. 2005 metais, minint Kriaunų miestelio 500 metų jubiliejų, sutvarkytas šventorius: išpjauti seni medžiai, bažnyčios viduje sutvarkyta arka. Dekanas džiaugėsi, kad Kriaunose šv. Mišioms patarnaudavo zakristijono vaikaitis, o seneliui mirus, jis tapo ir zakristijonu.

Daugiausia darbų už 140 tūkst. litų (30 tūkst. skyrė savivaldybė, 40 tūkst. – Vyriausybė) atlikta Aleksandravėlėje: kapitalinis bažnyčios remontas, stogas, fasadas, šventoriuje pravesta melioracija, sutvarkyti takai, suremontuoti bažnyčios bokštai, šventoriuje atstatytas senas Misijų kryžius, įrengtas garsiakalbis. Parapijai priklausė daug apgriuvusių, nebereikalingų pastatų. Reikėjo atlikti daug darbų teisinei jų registracijai, inventorizacijai. Aleksandravėlėje, pasak kanauninko, daug tuščių nykstančių pastatų. Nyksta ir dviejų mokyklų pastatai. Atvykus klebonui, viena mokykla jau buvo uždaryta, kitą uždarė kun. J. Kuodžiui paliekant Aleksandravėlę.

Aleksandravėlėje vargonavo Jonas Guogis. Jis buvo kilęs iš šio miestelio, tačiau gyveno Rokiškyje, dėstytojavo Rokiškio kolegijoje, pamaldoms būdavo atsivežamas (dabar jis groja Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje šiokiadienio šv. Mišiose). Vėliau jį  pakeitė vargonininkas Vitalijus Vošteris iš Obelių, kuris vadovavo nedideliam choreliui ir Kriaunose.

Vargonų remontas visose trijose bažnyčiose buvo vienas svarbiausių darbų: Aleksandravėlėje jis kainavo 15 tūkst. litų, Obeliuose – 30 tūkst. litų, Kriaunose – 8 tūkst. litų. Juos remontavo Antanas Šauklys (Panevėžio Katedros vargonininkas).

Be pastoracinės veiklos ir įvairių ūkio bei remonto darbų kan. J. Kuodis turėjo veiklos ir Panevėžio vyskupijoje. Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko 2002 m. gegužės 24 d. dekretu sudaryta Panevėžio vyskupijos Kunigų taryba. Į ją kunigai išrinko ir kun. J. Kuodį.

Penkeri metai trijose parapijose išplėtė kunigo darbo patirtį, veiklos galimybes. Panevėžio vyskupas, įvertinęs kun. J. Kuodžio veiklą, pakėlė jį pareigose – paskyrė Utenos dekanu.

Utenos dekanas

2007 m.  gruodžio 21 d. kun. J. Kuodis paskirtas Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonu bei laikinai einančiu Utenos dekanato dekano pareigas. Į Uteną atvyko per grabnyčias – 2008 m. vasario 2 d. ir laikinas dekano pareigas eina jau ketvirti metai.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas ir dekanas kan. J. Kuodis be pastoracinės veiklos turi daug parapijinių rūpesčių, užima atsakingas pareigas vyskupijoje. Jis yra vyskupijos Kapitulos bei pastoracinės tarybos narys.

1999 m. gegužės 4 dieną parapijiniai globos namai buvo užregistruoti kaip viešoji įstaiga Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos globos namai. Jie yra nevalstybiniai. Iki 2004 metų vidurio direktore dirbo Emilija Zarankienė. Tada šiems namams vadovavo dekanas kun. Saulius Kalvaitis, o nuo 2008 metų vasario mėnesio vadovauja dekanas kan. J. Kuodis (direktorius), vedėja  Nijolė Sirvydytė.

Utenoje veikia 1996 m. rugsėjo 15 d. įkurta Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Jos steigėjas – Utenos dekanatas. Čia gydomi ir slaugomi sunkiomis lėtinėmis, onkologinėmis, sąnarių, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys, po insultų, negalintys savęs apsitarnauti, judėti ir neįgalūs žmonės. Ligoninės koplyčioje kas mėnesį aukojamos šv. Mišios.

Netrūksta ir kitų darbų: sutvarkyti parapijos namai, remontuojamas didžiulis klebonijos pastatas. Vienas verslininkas ėmėsi iniciatyvos ir atliko kapitalinį ūkinio pastato remontą, jame įrengta šarvojimo salė. Tačiau pagrindinis klebono darbas – gyvoji Bažnyčia. Parapijoje dirba keturios tikybos mokytojos, dekanate – apie 10. Kristaus Žengimo į dangų parapijoje yra apie 10 ministrantų. Jie šv. Mišioms patarnauja skirtingu laiku. Klebonas džiaugiasi kruopščiu zakristijono Arūno Kučinsko darbu, choristais bei vargonininkais.  Pagrindinis vargonininkas Pranas Aleknavičius groja Votyvos ir  Sumos šv. Mišioms. Per Votyvą gieda profesionalus choras, kurio gretose daugiausia pedagogai. Sumos chore – daugiau vyresnio amžiaus žmonės. Vaikų ir jaunimo šv. Mišiose, pritariant gitaroms ir pučiamiesiems, gieda jaunimo chorelis (vadovė Laima Gimbutienė). Šiokiadienio šv. Mišiose groja vargonininkas Jonas Guogis.

Kan. J. Kuodžiui Utenoje yra talkinę vikarai: kun. Vidmantas Bloškis, kun. Feliksas Čiškauskas, kun. Dainius Matiukas. Dabar į Uteną paskirti nauji vikarai: kun. Vitalijus Kodis ir kun. Miroslavas Anuškevičius.

Dekanas dalyvauja ne tik Utenoje vykstančiuose renginiuose: jubiliejinėse šventėse, koncertuose, konferencijose, knygų pristatymuose, parodų atidarymuose... Visur jis geba pasakyti nuoširdų žodį,  skatinantį tolesnei veiklai...

Visai neseniai kan. J. Kuodis įpareigotas aptarnauti dar ir Daugailių Šv. Antano Paduviečio bei Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijas.

Jis su pagarba kalba ne tik apie savo vikarus, dekanato kunigus, bet ir apie kiekvieną žmogų, ieškodamas ir rasdamas gėrį, plačiai skleisdamas Dievo Meilę. Sveikinant kan. J. Kuodį pusės amžiaus jubiliejaus proga linkime, kad ir toliau Aukščiausias laimintų kiekvieną kanauninko žingsnį, pildant jo troškimą – visiems atsigręžti į Dievą.

Utena

© 2011 „XXI amžius“