Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Bažnyčiai reikia bijoti ne persekiojimo, bet nuodėmės

Mindaugas BUIKA

Švč. Mergelės Marijos statula ant aukštos kolonos Romos Ispanijos aikštėje

Popiežiaus mintys nekaltojo Prasidėjimo šventėje

Vėl svarbias Bažnyčios teologinio ir socialinio mokymo nuostatas popiežius Benediktas XVI priminė ir išvystė savo pasisakymuose didžiosios Dievo Motinos šventės, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, apeigose. Tą ypatingo liturginio minėjimo dieną, gruodžio 8-ąją, kuri Advento dvasioje Italijoje ir daugelyje katalikiškų šalių yra kaip valstybinė šventė, Šventasis Tėvas nuvyko į Ispanijos aikštę padėti baltų rožių puokštę prie Švč. Mergelės Marijos statulos, iškeltos ant aukštos kolonos, stovinčios įspūdingų architektūrinių laiptų papėdėje. Ši kolona su statula, kaip Ispanijos dovana Romai, buvo pastatyta netrukus po popiežiaus Pijaus IX 1854 metais paskelbtos dogmos, patvirtinančios tikėjimo į Nekaltąjį Prasidėjimą tikrumą.

Kreipdamasis į Italijos sostinės šventiškai išpuoštame prekybos ir turizmo centre gausiai susirinkusius maldininkus bei palaiminęs arčiausiai buvusius neįgaliuosius ir jų globėjus, popiežius Benediktas XVI pirmiausia priminė Dievo Motiną išaukštinantį Šventojo Rašto mokymą ir jo prasmę Bažnyčiai. Apreiškimo Jonui knygos teiginys, kad „pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1), simboliškai atvaizduoja Švč. Mergelės Marijos kilmės ir paskirties neprilygstamumą. Ji yra „malonės pilnoji“, apsupta Dievo šviesos, kupina Jo meilės ir gyvenanti Jame. Mėnulis, kuris yra mirties ir mirtingumo simbolis, esantis prie Moters kojų, patvirtina, kad Marija yra „susieta su Jėzaus Kristaus, savo Sūnaus, pergale prieš nuodėmę ir mirtį“, – sakė Šventasis Tėvas.

Toliau aiškindamas, jis nurodė du Bažnyčioje celebruojamus Dievo Motinos egzistencijos slėpinius: prasidėjimą be gimtosios nuodėmės ir su kūnu bei siela paėmimą į dangiškąją garbę žemiškosios kelionės pabaigoje. Tačiau ir visas Marijos gyvenimas žemėje buvo iš esmės „pergalė prieš mirtį“, kadangi buvo visiškai paskirtas tarnystei Dievui ir savo artimui, ir tai yra liudijimo pavyzdys visiems mums, siekiantiems savosios galutinės pergalės užsitarnaujant amžinybę. Dar daugiau, Apreiškimo knygoje pavaizduotame regėjime apie Moters galvą karūnuojantį „dvylikos žvaigždžių vainiką“, kuris yra dvylikos Izraelio giminių simbolis, patvirtinama, jog Švč. Mergelė Marija „yra Dievo tautos, visos šventųjų bendrijos centre“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Pamaldumo Dievo Motinai aktualumas

Tas dangiškasis ženklas ne tik atvaizduoja Dievo Motinos lemtį, bet ir „personifikuoja Bažnyčią“, visų laikų krikščionių bendruomenės istoriją. Kaip Švč. Mergelė Marija buvo nėščia ir savo įsčiose augino Kristų bei sopuliuose pagimdė Išganytoją pasauliui, taip ir Bažnyčia kentėjimų ir persekiojimų kupinoje žemiškoje piligrimystėje su Dievo paguoda ir parama neša Jėzų žmonijai. Žiaurų priešinimąsi šiai Bažnyčios veiklai pavaizduoja Apreiškimų knygoje pateiktas antrasis ženklas: didžiulis ir viską naikinantis „ugniaspalvis slibinas“ (Apr 12, 3). Ši blogio jėga, nesėkmingai bandžiusi „praryti“ gimusį kūdikį Jėzų – „berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas“ (Apr, 12, 5), – savo pragaištingą išpuolį sutelkia kovai su Bažnyčia. Danguje šėtonas buvo pasmerktas pralaimėjimui, tačiau žemiškajame pasaulyje su jo kontroversijomis ir pasidavimo suvedžiojimui galimybėmis kova įsižiebia iš naujo ir vyksta iki laikų pabaigos.

„Bet kiekvienoje epochoje Bažnyčia yra palaikoma šviesos ir galios, einančios iš Dievo, kuris stiprina ją pasaulio dykvietėje savo Žodžio duona ir šventąja Eucharistija, – kalbėjo Šventasis Tėvas į Ispanijos aikštę atėjusiems tikintiesiems. – Todėl kiekviename sielvarte ir išbandyme, kuriuos sutinka amžių bėgyje įvairiose pasaulio dalyse, Bažnyčia daug iškenčia sunkumų ir netekčių, bet galiausiai visada laimi“. Pati krikščioniškos bendruomenės egzistencija yra garantas, kad Dievo meilė efektyviai pasipriešins kiekvienai neapykantos bei egoizmo ideologijai, kovos prieš ją iki galo ir laimės.

Taigi šėtoniška neapykanta Bažnyčiai, ideologiniai išpuoliai prieš ją iš esmės nekelia pavojaus jos išlikimui, nors aukos gali būti didelės. „Vienintelė grėsmė Bažnyčiai, kurios ji gali ir turi bijotis, yra jos narių nuodėmė, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. – Čia yra esminis Dievo Motinos ir Bažnyčios skirtumas: Švč. Mergelė Marija nuo pat jos prasidėjimo yra laisva nuo bet kokio nuodėmės sutepimo, bet Bažnyčią, nors ji yra šventa, skaudžiai žeidžia jos narių nuodėmingumas. Štai kodėl taip dažnai savo žemiškosios istorijos piligrimystėje Dievo tauta pamaldžiai kreipiasi į dangiškąją Motiną, prašydama pagalbos, užtarimo ir globos bei padrąsinimo tikrai krikščioniškam ir amžinybę garantuojančiam gyvenimui“.

Kaip tik dabartinėmis visapusiškos krizės – moralinės, ekonominės, socialinės, politinės – sąlygomis tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje reikia tokios Dievo Motinos „paramos mūsų vilčiai“. Tai pabrėžęs Šventasis Tėvas patikino, kad Švč. Mergelė Marija padės žmonėms įžvelgti šviesą už tamsių debesų, kurie, atrodo, užgožia šio gyvenimo tikrovę. Prašymas užtarimo „pronobis ad Dominum Jesum Christum“ turi būti nepaliaujamas ir kupinas sūniško pasitikėjimo, tada jis bus veiksmingas. Apie pamaldumo Dievo Motinai prasmę popiežius Benediktas XVI išsamiau paaiškino tą pačią dieną Šv. Petro aikštėje susitikęs su piligrimais šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ kalbėjimui.

Suteiktas Viešpaties malonių pripažinimas

Jis priminė, kad popiežius Pijus IX, apaštaliniame laiške „Ineffabilis Deus“ skelbdamas Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, aiškiai konstatavo, kad „Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek nesutepta“. Ši tikėjimo tiesa išreiškia turinį žodžių, kuriais arkangelas Gabrielius pasveikino Kūdikio Jėzaus gimdytoja pasirinktą žydų mergaitę: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Kaip tik tas kreipinys „malonėmis apdovanotoji“ arba „malonių pilnoji“, kaip yra „Sveika Marija“ maldoje, – nurodo ir mūsų visų atžvilgiu Dievo meilės atliktus nuostabius darbus. „Jis troško susigrąžinti mums per savo vienatinį įsikūnijusį Sūnų, kuris mirė ir vėl prisikėlė, – tą gyvenimą ir laisvę, kurią buvome praradę per nuodėmę“, – aiškino popiežius Benediktas XVI piligrimams.

Todėl jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių Rytų ir Vakarų Bažnyčia garbina Švč. Mergelę Mariją, kuri savo nuolankiu „tebūnie“ Viešpaties valios priėmimu suartino dangų ir žemę, tapdama „Dievo gimdytoja ir mūsų gyvenimo globėja“. Šventasis Tėvas savo katechetinėse mintyse pasirėmė kitais žymiais praeities teologais, kurie iškėlė ypatingą Dievo Motinos asmenybę ir vaidmenį išganymo istorijoje. Štai 7-ajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios mokytojas šv. Sofronijus Jeruzalietis apibūdina Švč. Mergelę Mariją, kaip „Šventosios Dvasios buveinę“: gautomis iš Dievo dovanomis ji pralenkia kiekvieną žmogų, bet didžiausias jos turtas yra paties Dievo turėjimas savyje.

Apmąstymų pabaigoje, pasiremdamas tos dienos liturgijoje skaityta ištrauka iš šv. Pauliaus laiško Efeziečiams (Ef 1, 3–6; 11–12), popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog po atpirkimo Jėzaus krauju iš gimtosios nuodėmės visi mes esame apdovanoti malonėmis ir jas turime atskleisti bei liudyti savo gyvenime, nes Dievas mus išsirinko „prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ ir galėtume „tapti Jam įsūniais“. Tokia adaptuota sūnystė Dievui yra įgyjama per Bažnyčią savojo krikšto dieną. Jis vėl, kaip Ispanijos aikštėje sakytose pastabose, Bažnyčios vaidmenį tikinčiųjų išganymui palygino su Švč. Mergelės Marijos vaidmeniu, primindamas šv. Mildegardos Bingietės mokymą: „Bažnyčia tokiu būdu yra visų krikščionių nekaltoji pergalė ir motina. Šventosios Dvasios slėpininga galia ji juos pradeda ir pagimdo, paaukodama Dievui, kad jie taip pat galėtų būti vadinami Dievo vaikais“. Pagaliau, nurodydamas svarbiausią Dievo Motinai skirtą maldą –„Sveika Marija, malonės pilnoji“, – popiežius Benediktas XVI, remdamasis šv. Bernardu Klerviečiu, sakė, kad ji yra visuotinė, nes „tinka Dievui, angelams ir žmonėms: žmonėms – dėl (Marijos) motiniškumo, angelams – dėl jos nekaltumo ir Dievui – dėl nuolankumo“. Šventasis Tėvas ragino su karšta malda kreiptis į pagrindinę užtarėją ir globėją Švč. Mergelę Mariją, kad ji mums padėtų su tvirtu tikėjimu celebruoti artėjančią Viešpaties Gimimo šventę – Kalėdas.

© 2011 „XXI amžius“