|
Adventas kaip santykio troškimas
Dijana Kančienė
Mylimas mano žmogau, skaitąs šį laikraštį. Ko tikiesi, paėmęs primargintus popieriaus lapus į rankas? Ko lauki? Juk iš tiesų lauki! Matau Tavo akis... Jose Adventas. Matau Tavo širdį... Joje Adventas! Matau Tave visą, kas esi Tavy Adventas laukimas, troškulys, kuris nori būti pasotintas.
Daugybe dalykų bandei save pripildyti metams bėgant. Ir kaip? Pavyko? Ne... Bedugnė tebešaukia. Daugybe triukšmo norėjai užgožti tą balsą... Bet jis garsesnis. Tie smulkūs pinigėliai, kuriuos barstai į skrynią be dugno... Ar jie gali Tau duoti tai, ko trokšti?..
Nustebinsiu. Tiesą sakant, Tu jau turi tai, ko ieškai. Viskas yra Tavyje pačiame: Tavo sieloje, dvasioje, kūne. Pilnatvė, kurios nori, yra arčiau, nei Tu gali įsivaizduoti. Kadangi tai daug daugiau, nei gali suvokti ir pajusti tai ir nesuvoki ir nejauti. Tik esi visas palinkęs į TAI. To reikia, kad gautum atsaką. Nes nesi sukurtas sau pačiam. Atėjai santykiui, bendravimui. Juk Tas, Kuris žmogų kūrė pagal savo paveikslą, irgi yra santykio Dievas. Ir nenurims Tavo širdis, kol neatsiilsės tame santykyje. Tikrai esi patyręs, kad kiekvienas nutrauktas arba netobulas ryšys sukelia kančią. Vienišo žmogaus kančia šaukia garsiau už visa kita.
Štai ir priėjome. Tavyje yra TAS, kuris alkstantį pasotina, kenčiantį paguodžia, ligonį išgydo, vargstantį sušelpia, tačiau Tavo santykis su Juo netobulas, todėl dabar ADVENTAS. Tobulo santykio laukimas. Ilgesys... Ieškojimas...
Tad ką daryti?
Mylimas mano! Pirmiausia nenusimink! Tėvo Dvasia palaiko Tavyje gyvybę. Sūnus prisiėmė Tavo kūną. Tau belieka visa tai priimti, nes pats esi priimtas. Toje viltyje auk ir stiprėk, kol išsiskleisi į nuostabų bendrystės su Dievu ir kiekvienu, kuriame Dievas yra, žiedą, tobulos vienybės išsipildymą. Lauk džiaugsmingai, juk TAI įvyks. Nes AŠ ESU.
Lauk netinginiaudamas, nes žinai, kaip prailgsta sėdėti nieko neveikiant. Eik pats į santykį maldoje, skaitymuose, mąstymuose, geruose darbuose, ypač atkurdamas nutrauktus ryšius, išardytą bendrystę. Lauk kantriai, nebambėdamas. Verčiau dėkok už kiekvieną įvykį, žmogų, pokytį, net kančią, nes pastaroji pagreitina Tavo augimą.
Ir prisimink tą dieną, kai buvai sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir tą dieną, kuomet Tavo kūną priėmė Dievo Sūnus, kad būtum saugus, kad tobulame santykyje išvystum veidas į veidą savo Kūrėją ir Išganytoją ir toji Puota niekada nesibaigtų.
Palaiminto Advento!
© 2011 XXI amžius
|