Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ekonominės ekonomistų bėdos

Linas ŠALNA

Tuo laiku, kai į skolas įklimpusioje Graikijoje net nebandoma naujais mokesčiais apmokestinti didžiąją gyventojų dalį ir taip susirinkti papildomų pinigų, juo labiau pensininkų nurėžtomis pensijomis gelbėti valstybę, Lietuvoje vyksta batalijos, kaip, ką ir kokiais mokesčiais apkrauti ar atimti pensijas, ypač iš savo gyvenamojo būsto išlaikyti neišgalinčių, todėl dirbančių pensininkų. Gruodžio pradžioje, kaip tik prasidėjus ramybei kviečiančiam Adventui, įsižiebė kova tarp dviejų valdančiosios koalicijos partnerių – TS-LKD ir dviejų atspalvių liberaliųjų partijų vadų. Paaiškėjus, kad ilgai triūsusi finansų ministrė valstybės biudžete apsiskaičiavo net milijardu litų, ji ėmėsi dėlioti, iš kur paimti tiek pinigų, juolab, kad jų trūksta ne tik mokytojams ar gaisrininkams (kuriuos galima nesunkiai „paliuosuoti“), bet ir Seimo bei Vyriausybės narių kelionėms apmokėti (nuo šiemet jau išleistų 34 mln. litų iki kitąmet planuojamų 54 mln. litų). Premjero A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė sugalvojo išeitį – vėl būtina didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), taip iš žmonių nepastebimai atimant dar daugiau pinigų perkant būtiniausias prekes. Vyriausybės narys liberalas E. Masiulis užprotestavo: PVM didinti negalima, atstatyti galima tik pusę jau dvejus metus sumažinto pensijų dydžio. Tačiau tam drąsiai pasipriešino, reikia pripažinti, TS-LKD frakcija kartu su Seimo pirmininke Irena Degutiene – nukirptas ir atstatyti pažadėtas pensijas grąžinti būtina. Reikia įvesti naujus prabangos mokesčius prabangiems namams, galingiems automobiliams, jachtoms, lėktuvams, taip pat didelių indėlių palūkanoms ir kt. Liberalai, aišku, ir vėl tam nepritarė, esą negalima „skriausti“ daug užsidirbti norinčio ir mokančio jauno žmogaus, kitaip tik padidinsime emigraciją. TS-LKD vis dėlto liberalų šantažui nenusileido ir premjeras pensijų sumažinimo „nepratęsė“, bet pasiūlė įvesti minėtus mokesčius.

Tačiau kovos vyksta ne tik tarp politikų Seime ir Vyriausybėje, kai ir vieni, ir kiti siekia įrodyti, kaip jie myli Lietuvą ir tautiečius (tik nekalbėdami apie į emigraciją išvytus 700 tūkst. Lietuvos žmonių). Svarbiausia, liberalų paaitrinti kai kurie visuomenės atstovai staiga pradėjo jiems pritarti: jokiu būdu nereikia grąžinti pensininkams jų nurėžtų pensijų – jie ir toliau turi „gelbėti valstybę nuo bankroto“. Tokio liberalaus mąstymo pavyzdžių nereikia ieškoti vien tarp liberalų. Štai paskutiniu metu aktyviai besireiškianti Aušra Maldeikienė, įgijusi net tris specialybes – ekonomistės, politekonomistės ir religijos magistrės – aiškina, kad pensininkai elgiasi blogai, reikalaudami pensijų, net ir tų nurėžtųjų – jie turi užleisti vietą jauniesiems, kad šie nepaliktų šalies ir čia toliau rodytų savo sugebėjimus, o našiu savo darbu bei gaunamomis didelėmis pajamomis turtintų valstybę. Atrodo, kad patogiausias ekonomistės siūlomas būdas apsaugoti valstybę nuo bankroto būtų kuo greičiau senius išvežti į mišką ir palikti mirčiai, kaip tai darydavo pragmatiškieji japonai, kažkada nunešdavę juos į kalnus. Taip mąsto ekonomistė A. Maldeikienė, nepamirštanti prisistatyti kaip praktikuojanti katalikė. Ekonomistės nuomone, valstybę gelbėti reikia paliekant sumažintas pensijas. Siekdama „moksliškai“ įrodyti, kokioms reformoms ekonomistė tiesia kelią, ji sutiktų mokėti dar 2–3 tūkst. litų padidintų metinių mokesčių, bet tik su viena sąlyga – jos mokesčiai neturėtų atitekti pensininkams. Ji gyvenanti „normaliai“ – jos asmeninės pajamos per metus siekia 60 tūkst. litų. (t. y. – 5000 Lt per mėn.). Kad būtent pensininkai gelbėjo tas jos dideles pajamas ir suteikė tokį nemažą atlygį, ekonomistė net neužsimena. Ji pateikia „konkretų pavyzdį“ – savo 84 metų mamą, pensininkę, turinčią namą Palangoje, gaunančią 1050 litų pensiją, nemokamą gydymą ir kompensuojamus vaistus už 2,5–3 tūkst. litų kas mėnesį! Mamai tikrai nereikia atkurti sumažintos pensijos ir to neprašo, nes ji net padeda išlaikyti savo anūką! Vasarą ji užsidirba kelis tūkstančius litų neapmokestintų pajamų – Palangoje nuomoja draugėms kambariukus. Ar tai ne rojus? – pagalvos ne vienas Lietuvos pilietis, net nebūdamas pensininkas.

Kad ekonomistės patyčios iš savo pensijomis Lietuvą gelbėjančių pensininkų būtų įtikinamesnės, ji pasakoja apie „valstybės apiplėšiamus“ savo sūnų, marčią (abu uždirba „tik“ 3100 litų per mėnesį) ir jų vaiką, iš kurių „valstybė tik atima“ – neturėdami nuosavo būsto, jie nuomoja butą, žiemą kainuojantį 1500 litų, kainuoja ir vaiko darželis, visiems reikia ne tik apsirengti, bet ir kažką pavalgyti. Dar daugiau, susirgus ekonomistės sūnui ar marčiai, šeima patiria finansinį krachą – jie negauna atlyginimo, kurio dalį „Sodra“ sugrąžina tik po kelių mėnesių, jie neturi už ką gyventi tas ligos dienas ar savaites, jie už savo pinigus perka vaistus. A. Maldeikienė teigia, kad sūnaus šeima jau seniai būtų emigravusi, „jeigu ne dvi pensininkų senelių šeimos“. Ir dar priduria: „Girdėjau prezidentę Dalią Grybauskaitę virkaujančią, kad nepasirašys įstatymo, jei nebus atkurtos pensijos“. Todėl ekonomistei ir kyla klausimas: ar mes sveikoje šalyje gyvename? Belieka pridurti, kad A. Maldeikienė jau ne kartą pasižymėjo kurioziniais gelbėjimosi nuo krizės siūlymais. Neseniai ji siūlė išvaikyti tuos verslininkus, kurie nesugeba mokėti darbuotojams 1000 litų algos, t.y. nenorėdami į gatvę išvyti visų darbuotojų, jiems moka minimalią algą. Gaila, kad genialus ekonominis patarimas neparodo, kuriai ekonomistų mokyklai priklauso trijų specialybių ekonomistė? A. Maldeikienės manymu, susirgus pensininkui, valstybė tuoj pat padengs visas vaistų išlaidas (bet jos tikrai nesieks A. Maldeikienės motinai skiriamų 2–3 tūkst. lt per mėn.) ir dar primokės už įvairius kyšius, kuriuos pensininkai pagal nerašytus įstatymus privalo mokėti visų lygių tyrimams atlikti – dažnai jie siekia net 1000 litų. Pagal A. Maldeikienės pasakojimą, pensininkams nereikia išlaidų butui, kurio išlaikymas ypač atpinga žiemą. Gerai A. Maldeikienės mamai, kai ji gali nemokėdama mokesčių Palangoje nuomoti savo namą poilsiautojams, tai tikras rojus. O kaip išgyventi turi pensininkas, kuris neturi vaikų ar jie emigravę ir išvis nesirodo? Anksčiau premjeras netikėdavo, kad daugelio pensininkų gaunama pensija siekia tik 650 Lt. Dabar, atrodo, jau tiki. Kada patikės A. Maldeikienė ir neveš senių į mišką?

Besiskelbdama „Sodros“ reikalų specialiste, A. Maldeikienė savo paskutiniuose straipsniuose ar interviu, regis, net nesupranta „Sodros“ esmės. Koneveikdama pensininkus, kaip nenorinčius gelbėti valstybės ir ją alinančius savo reikalavimais atgauti jiems „nepriklausančią“ pensiją „Sodros“ sistemoje, ekonomistė sumaišo viską. Bet juk „Sodra“, kaip socialinis draudimas, suteikia mums galimybę išvengti rizikos, apsaugoti geresnės kokybės gyvenimą senatvėje. Draudimo atveju mes šiai sistemai atiduodame savo lėšas, o ši, atėjus laikui arba atsiradus tam tikroms aplinkybėms, privalo mums teikti aptartas išmokas. „Sodra“, kaip privalomo draudimo rūšis, įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nebūtų apvilti žmogaus teisėti lūkesčiai. Konkrečiai kalbant, privalo nusenusį, nusilpusį ar darbingumo netekusį žmogų išlaikyti, rūpintis jo gydymu ir išgyvenimo galimybe. Tad kodėl profesorė ekonomistė taip apšaukia pensininką, norintį gauti iš „Sodros“ tai, ką jis jai sumokėjo ne kaip loterijoje, o tikėdamas jos padorumu? A. Maldeikienė teigia, kad pensininkai yra išlaikomi dirbančiųjų. Bet ar taip yra? Ne, yra ne taip. Kas ir kada nustatė, kad mokantis privalomąjį draudimą, jį moka senelių išlaikymui? Kiekvienas dirbantis arba tiesiog besidraudžiantis žmogus žino, kad jis, mokėdamas mokesčius, ne šelpia pensininkus, o kaupia savo pinigus savo senatvei. Tad Palangoje klestinčios A. Maldeikienės motinos pavyzdys parinktas netinkamai, visiškai nemoksliškai, nesuprantant Sodros sistemos.

Nors viešąsias išlaidas net 4 procentais mažinti pasiūlė liberalas E. Masiulis, tačiau jį remiąs Švietimo ir mokslo ministerijai vadovaujantis liberalas G. Steponavičius jau apgailestauja, kad taip apkarpius viešųjų finansų išlaidas mokinio krepšelis nukentės apie 1,5 proc., nebus įvestas neformalaus ugdymo mokinio krepšelis, iki 3 proc. sumažės kolegijų, universitetų ir mokslo įstaigų finansavimas, nebeliks moksleivių dainų švenčių. Tačiau kartu jis pasako, kad švietimo sistemoje yra dėstytojų, gaunančių ir 4000 Lt atlyginimus, šiek tiek mažesnius, nei Vilniaus jėzuitų gimnazijoje mokytoja dirbanti A. Maldeikienė, bet vis tiek solidžius. Tiesa, švietimo ministras pamiršta pasakyti, kad kai kurie universitetai ir toliau lieka aukso gyslomis. Štai Vilniaus universitetas priemokoms šiemet išmokėjo net 11 mln. litų, Vilniaus Gedimino technikos universitetas – 6, 5 mln. litų. Tad ar ne čia reikėtų ieškoti galimybių sumažinti švietimo išlaidas? Ar nereikėtų ieškoti išlaidų mažinimo galimybių ir kitose aukščiausiose institucijose, solidariai pasidalijant vargu ir nepritekliais?

Seimas ir Vyriausybė kelionėms per šiuos metus išleido jau 34 mln. litų, kitais metais komandiruotėms suplanuota 54 mln. litų. Džiugu, kad I. Degutienės vadovaujamas Seimas išlaidas kardinaliai sumažino – juk komandiruotėse gaunamą informaciją galima gauti internetu. Ir dar. Įdomu, kad valdžia, suplanavusi 2012 metais skolintis net 10 mlrd. litų, nesiryžta ir net nebando iš ko ieškoti pasiskolinti vos 0,25 mlrd. litų, kuriais sumažės, kaip verkšlenama, valstybės biudžetas pensininkams grąžinus pavogtas pensijas. Argi prie 10 mlrd. skolos pridėjus dar 0,25 mlrd., labai nukentėtų valstybė? Juo labiau, kad valstybės skola tada, 2012 metais, pasiskolinus 10 mlrd., sieks net 50 mlrd. litų. Tačiau pataikaudama liberalams, valdžia ieško pinigų ten, kur tikrai jų nesuras – prabangos mokesčiuose, kurių nesurinkus grės dar žiauresnė nei 2008 metų mokesčių „reforma“...

© 2011 „XXI amžius“