|
Tas prakeiktas lietuviškas abejingumas...
Gintaras Visockas
Tikriausia visi esame skaitę užsienio kalbomis parašytų publikacijų, kurios žeidė mūsų lietuviškąjį orumą ir savigarbą. Neabejoju, jog tendencingų antilietuviškų rašinių esame matę tiek rusiškuose, tiek lenkiškuose, tiek vokiškuose ar kokia nors kita kalba leidžiamuose leidiniuose. Tačiau daugelis iš mūsų tik skėsteldavome rankomis liūdnai atsidusdami: Negalime nieko pakeisti. Nejaugi priversime, pavyzdžiui, Pravdą ar Izvestijas rašyti palankiau, pateikiant ir lietuviškuosius argumentus?
Veiksmingų būdų, kaip priešintis antilietuviškoms dezinformacijoms, esama užtektinai. Tiesiog nereikia sėdėti nuolankiai sukryžiavus rankas. Būtina priešintis. Būtina šalin vyti prisitaikėliškas, kapituliantiškas nuotaikas, girdi, nuo manęs niekas nepriklauso. Šiandien noriu papasakoti nutikimą, kuris turėtų mus paskatinti drąsiau ginti savo pozicijas viešojoje erdvėje, esant reikalui, kreiptis net į teisėsaugos atstovus ieškoti teisybės teismuose.
Gruodžio 12 dieną dalyvavau Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje. Tąsyk baigtas iš esmės nagrinėti E. Maksimovičiaus skundas dėl nepalankaus Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo. Daugiau svarstymų dėl jo skundo šiame teisme nebebus. Gruodžio 22 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas skelbs nuosprendį, ar palieka galioti nepalankųjį Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą.
Gruodžio 22-osios verdiktas, man regis, taps labai svarbus ne vien tiems, kurie nusprendė priešintis Lenkų rinkimų akcijos žiniasklaidos skleidžiamai dezinformacijai. Verdiktas bus svarbus visai Lietuvai. Akivaizdu, jog čia greičiausia galimi tik du variantai: arba mes priversime Lenkų rinkimų akcijai priklausančius leidinius rašyti objektyviau, arba jie ir toliau visur ir visada įrodinės, esą lietuviai engia Vilniaus krašto lenkus, ir ne vien lietuvių, bet ir lenkų bei anglų kalbomis, pasauliui apie Lietuvą skleisdami tik vienpusišką informaciją.
Būtent gruodžio 12-ąją Vilniaus apygardos administracinio teismo salėje susipažinau su Artūro Andriušaičio skundu Dėl Lenkų rinkimų akcijos žiniasklaidos dezinformacijos. Skundas adresuotas laikraščio Kurjer Wilenski vyr. redaktoriui R. Mickevičiui, asociacijos Informacijos rūmai Vil Media Group pirmininkui E. Maksimovičiui, Žurnalistų etikos inspektoriui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo autorius prašo paneigti ir įvertinti su Lenkų rinkimų akcija susijusios žiniasklaidos laikraščio Kurier Wilenski, Vilnotekos ir Šalčininkų rajono savivaldybės tinklalapio dezinformaciją. Skundo autorius tvirtina niekada ir niekur nesakęs, nerašęs teiginių, kuriuos jam priskyrė su Lenkų rinkimų akcija susijusi žiniasklaida.
Pačius įspūdingiausius teiginius verta pacituoti. Sakykim, ponas A. Andriušaitis tvirtina nevadinęs lenkų mokyklų antivalstybinio gaivalo peryklomis ir penktosios kolonos veisyklomis. Jis tik kalbėjęs apie ydingą tautinių mažumų švietimo sistemą, beje, neminėdamas jokių konkretybių. Jis taip pat tvirtina niekada nesakęs, kad lenkai kilę iš lachudrų, kad pavaizduota kiaulė lenkų tauta, kad tik girti tėvai gali leisti vaikus į lenkų mokyklas.
Pasak skundo autoriaus, visi šie melai ne kartą LRA buvo publikuoti įvairiose vietose. Jie pakartoti ir trijų LRA Seimo narių pareiškime. Tai daugybę kartų kartota ir Lenkijos internetiniuose portaluose.
Pasak A. Andriušaičio, tą patį melą LRA Seimo nariai skleidė per Seimo etikos ir procedūrų komisijos posėdį. Tas pats melas kartotas Šalčininkų rajono savivaldybės tinklalapyje salcininkai.lt ir asociacijos Informacijos rūmai Vil Media Group tinklalapyje wilnoteka.lt. Čia paskelbus straipsnį Ginant Lietuvos lenkiškas mokyklas pažeisti įstatymai, nepagrįstai nukentėjo mokytojai, mokiniai.
Skundo autorius tvirtina, jog melo ir antivalstybinio veikimo viršūnė buvo pasiekta Seimo narių Michalo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmonto pareiškime, kuriame rašoma: Norime atkreipti dėmesį, kad būtent Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje, kurioje A. Andriušaitis dėsto istoriją, rengiami istorijos konkursai apie Vilniaus krašto okupacijos pasekmes. Jų metu šios mokyklos mokiniams (taip pat ir lenkų tautybės) pateikiama iškreipta ir itin vienpusiška istorijos versija. Mokiniai yra indokrinuojami, auklėjami priešiškumo šio krašto lenkų palikimui bei jo gyventojų dvasia.
A. Andriušaitis pabrėžia, kad iš šio pasisakymo aiškiai atsiskleidžia, kokios ideologijos gniaužtuose LRA laiko savo valdomų rajonų gyventojus. Atvirai kvestionuojamas Lietuvos valstybės teritorinis vientisumas, Lietuvos piliečiai selekcionuojami pagal tautybes, LRA nuomone, lenkų tautybės piliečiams mokiniams neturi būti dėstoma apie Lenkijos 1919, 19201939 metais vykdytą Lietuvos sostinės ir didelės teritorijos dalies okupaciją. Iš šio pareiškimo neaišku, ar apie šią okupaciją galima dėstyti kitų tautybių Lietuvos moksleiviams. Toks Lietuvos piliečių selekcionavimas, siekiant apriboti jų teisę gauti teisingą informaciją, prieštarauja, anot A. Andriušaičio, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra atvirai rasistinis ir nusikalstamas.
Štai tokios tokelės. Mat, Vilniaus krašto moksleiviams negalima žinoti, jog Lenkija buvo klastingai okupavusi Lietuvos sostinę ir čia vykdžiusi brutalią lenkinimo politiką. Tie mokytojai, kurie nenutyli šios Varšuvai labai nemalonios tiesos, sulaukia spaudimo. Vaizdžiai tariant, tampa lenkiškoje spaudoje pasirodančių kritinių straipsnių herojais.
Gruodžio 12-osios dienos teismo posėdyje dalyvavo Vilnijos draugijos pirmininkas, hab. dr. Kazimieras Garšva. Draugijos vadovas šioje byloje buvo įvardintas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Vilniaus apygardos administraciniam teismui jis yra pateikęs atsiliepimą į E. Maksimovičiaus skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 07 11 dienos sprendimo Nr. SPR 76 (dėl publikacijoje W obronie polskich szkol na Litwie paskelbtos informacijos).
Hab. dr. K. Garšvos įsitikinimu, minėtas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas visiškai atitinka LR ir tarptautinius įstatymus, deklaracijas, nutarimus. Pirmiausia ponas K. Garšva pastebėjo, kad pareiškėjo skundo kiekviename puslapyje yra daug rašybos, skyrybos, stiliaus, logikos klaidų, kai kurių sakinių prasmės neįmanoma suprasti, ir teisėjo valia, ar tokį skundą priimti, ar jį prašyti parengti pagal Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus.
Tačiau pagrindinis Vilnijos draugijos vadovo priekaištas tiems, kurie nesutinka su kritiška Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, šis: Siekiant pateisinti neteisėtus veiksmus, skunde yra daug neteisingų, nepagrįstų teiginių.
Mokslininko K. Garšvos tvirtinimu, internetiniame tinklalapyje wilnoteka.lt atsispindėjo ne Lietuvoje gyvenančių lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių visuomenės didelis susirūpinimas ir nerimas, o Lenkų rinkimų akcijos rūpestis, kad mokyklose būtų išlaikytas tos partijos lopšys, parama bei rinkimų štabas. K. Garšvos rašte, adresuotame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, rašoma: Matyti didelis troškimas rinkimų tikslu kurstyti piliečius lenkus prieš savo Tėvynę. Tikslas pateisino priemones: tautiečiams meluota, jie apgaudinėti, sėtas nerimas, bauginta, skelbta dezinformacija ir slėpta teisinga informacija, kurstyta tautinė nesantaika. O siekiant išsisukti nuo atsakomybės, pareiškėjos tendencinga informacija pavadinta nuomone, kuri prirašyta 60 tūkst. pasaulio gyventojų, kurie dėl apgaulės, bauginimų ir seniūnų, mokytojų, žurnalistų, kitų 3000 Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų spaudimo turėjo pasirašyti tą raštą ir neturėjo teisės pareikšti savo nuomonės. Rašte neatsispindi visuomenės dalyje vyraujančios nuomonės.
Savo pareiškime hab. dr. K. Garšva cituoja Lietuvos lenko Ryšardo Maceikianeco žodžius: Lietuvos valstybė pirmiausia turi apsaugoti Vilniaus krašto lenkus nuo politinio tomaševskininkų terorizavimo (...). Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o Lenkijos patriotais (...). Lenkijos visuomenė žino tik tiek, kiek jai žinoti leidžia korumpuoti ir priklausomi nuo valdžios vyrų žurnalistai.
K. Garšva taip pat pabrėžė, kad wilnoteka.lt raštai nėra ir pažiūrų, komentarų, supratimų, išvadų ir pastabų, žinių skelbimas apie Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Švietimo įstatymo pataisas, kartu ir politinės diskusijos forma. Diskusija vyko tik Seime, spaudoje, posėdžiuose, o aptariamų publikacijų autoriai neapklausė 250 tūkst. ir net 60 tūkst Lietuvos lenkų ir neapibendrino jų pažiūrų, komentarų, supratimų, išvadų, pastabų, žinių.
Atidžiai susipažinęs su trečiojo suinteresuoto asmens K. Garšvos argumentais, negaliu nepritarti mokslininko įžvalgoms. Vilnijos draugijos pirmininkas labai taikliai pastebėjo, jog tomaševskininkai nėra visa lenkų visuomenė, o Lenkijos revanšistai A. Gurskis, Sikorskis ir panašūs, neatstovauja 50 mln. Lenkijos piliečių ir visos Lenkijos valstybės. Vertos dėmesio ir šios K. Garšvos pastabos: Neteisingai skelbta ir gąsdinta, kad priėmus Švietimo įstatymą lenkybė Lietuvoje prapuls, lenkų mokytojus pakeis mokytojai lietuviai, mokyklose bus pateikiama tik lietuviška istorinių faktų versija, Lietuvos lenkai, norėdami išlaikyti egzaminą, turės tapti lietuviais ir pradėti galvoti lietuviškai, lenkiškose mokyklose bus prievarta įsakyta dalį pamokų dėstyti lietuviškai, bus lenkų švietimui šiame krašte galas, tai gali būti paskutinė galimybė išgelbėti lenkiškas mokyklas, išgelbėti Lietuvoje lenkybę.
K. Garšvos žodžiais remiantis, bent jau veikiant šiam įstatymui, nė viena lenkiška mokykla neuždaryta, daug kur joms sąlygos geresnės negu lietuviškoms mokykloms, jokio galo niekas nemato ir nieko nereikia gelbėti, nes Lietuvos švietimas artinamas prie Europos Sąjungos standartų, lenkų kultūrai čia sudarytos geriausios sąlygos pasaulyje.
Žinoma, nepalankias Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadas teismui apskundusios pusės advokatas įrodinėjo, jog publikacijose, kurias kritikuoja tiek A. Andriušaitis, tiek K. Garšva, tėra išreikšta nuomonė, o už nuomonės reiškimą demokratinėse valstybėse niekas nieko nebaudžia. Lietuvos Konstitucija draudžia persekioti už pateiktą kritiką bei nuomonę. Tačiau argi tuos teiginius, apie kuriuos sužinojau Vilniaus apygardos administraciniame teisme, galima vertinti kaip nuomonę ir kritiką?
Tikrai nenoriu spėlioti, koks bus Vilniaus apygardos administracinio teismo gruodžio 22-osios sprendimas. Be to, neatmestina versija, jog ši byla gali atsidurti ir Vilniaus apygardos vyriausiajame administraciniame teisme. Akivaizdu, kad abi besiginčijančios pusės nelinkusios nusileisti. Beje, ir ginčo tema užtektinai subtili. Kartais iš tiesų nelengva atskirti, kur vis dar nuomonė, o kur jau dezinformacija, kur reiškiama kritika, o kur jau tendencingas faktų iškraipymas. Tai mums, lietuviams, akivaizdu, jog bent jau šiuo konkrečiu atveju kelios lenkiškos informavimo priemonės perlenkė lazdą. Tačiau Temidės sprendimai dažnai nenuspėjami. Šis pasaulis taip sutvarkytas, kad laimi nebūtinai tas, kuris teisus.
Taigi, užuot spėliojus, kokį sprendimą išgirsime gruodžio 22-ąją, verčiau svarstykime, kodėl ši, mano giliu įsitikinimu, visai Lietuvai svarbi byla nesulaukė visuomenės susidomėjimo. Tiek ir gruodžio 12-osios, tiek ir ankstesniame teismo posėdyje nemačiau tų, kurie save garsiai ir pompastiškai vadina tautininkais, jaunaisiais tautininkais arba tiesiog patriotais. Šį klausimą keliu ne kaip priekaištą, kadangi apie šią bylą ir pats sužinojau visiškai atsitiktinai.
Beje, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme sukryžiuotos ietys, išgirdau tikrai ne iš patriotiškais, tautiškais besivadinančių leidinių. Todėl ir sakau, jog man keista tokia tyla. Jei šią bylą bandytų nutylėti, nepastebėti ar ignoruoti LRA kontroliuojami lenkiški leidiniai ir žurnalistai, nesistebėčiau. Tokia jų pozicija. Tokia jų nuostata. Bet kodėl gruodžio 12-ąją teismo posėdžių salėje neišvydau nė vieno Lietuvos tautininkų sąjungą atkuriančiųjų jėgų atstovo? Kur, sakykim, buvo tie tautininkai, kurie šių metų vasarą rengė jaunimo stovyklą Dieveniškėse, kurie Seimo konferencijų salėje ne sykį išdidžiai skelbė apie tautiškumu ir lietuvybe besirūpinančių jėgų pastangas vienytis, jungtis? Kur tie jaunuoliai ir jaunuolės, pareiškę norą ir vėl Kovo 11-ąją Vilniaus mieste rengti savo eitynes? Kodėl mes, visą dėmesį sukoncentravę tik į progines, deklaratyvias akcijas, nematome giluminių, ateityje milžinišką įtaką galinčių turėti reiškinių?
Prisipažinsiu, skubėdamas į gruodžio 12-osios posėdį, bijojau, jog pavėluosiu, neturėsiu vietos atsisėsti, tačiau nedidukė teismo salė tuštutėlė. Kur nori, ten sėskis. Pradedu nebesuprasti: nejaugi ši tema įdomi tik mokslininkui K. Garšvai? Nejaugi nepajėgiame suvokti, jog po gruodžio 22-osios dienos gali arba padaugėti, arba sumažėti lietuviškąjį orumą ir savigarbą žeminančių rašinių? Nejaugi nesuvokiame akivaizdžios tiesos, kuo skiriasi bylos, nagrinėjamos stebint visuomenės atstovams, nuo bylų, kurios nepritraukia nė menkiausio visuomenės dėmesio?
Vargu ar esama dalykų, kurie nūnai būtų svarbesni už viešąją erdvę. Kas viešojoje erdvėje šeimininkauja, to ir tiesa. Deja, lietuviškosios tiesos ne visuomet karaliauja net pačioje Lietuvoje, net Lietuvos sostinėje.
© 2011 XXI amžius
|