Skaitykla
Karas po karo per rašytojo mintį
Benjaminas ŽULYS
Taip atsirado knyga
Rašytojas Petras Venclovas išleido romaną, kurį
pavadino Kartybių taurė iki dugno. Tai vienas sudėtingiausių
ir brandžiausių kūrinių, parašytų lietuvių tautos kovų tema. Šis
kūrinys 2009 metais laimėjo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos
anoniminio literatūros konkurso Lietuvai tūkstantis metų pirmąją
vietą. Konkursui buvo pateikti 27 kūriniai, ir šis pripažintas geriausiu.
Neseniai knyga buvo pristatyta Kauno miesto kultūros ir meno premijai
gauti.
Knyga suskirstyta į trylika skyrių, pavadintų
giesmėmis. Trylika giesmių vaizduoja trylikos kovotojų partizanų
už Lietuvos laisvę, jos ateitį, gyvenimus. Kalbama apie žiaurumą,
neapykantą okupantams, išdavikams, šūvius, kraują, ašaras. Tuose
gyvenimuose telpa ir meilė, ilgesys, aistra, liūdesys.
Kauno visuomenei knyga buvo pristatyta Maironio
lietuvių literatūros muziejuje ir Istorinėje Lietuvos Respublikos
Prezidentūroje. Prezidentūroje vykusiame kūrinio pristatyme pamąstymuose
apie sudėtingą pokario lietuvių tautos partizaninę kovą kalbėjo
rašytojas dr. Rimantas Marčėnas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno
skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, Naujosios Romuvos
fondo direktorius Andrius Konickis, Seimo narė Dalia Teišerskytė,
vienas iš knygos leidimo rėmėjų, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius,
knygos autorius P. Venclovas, kiti susitikimo dalyviai. Knygos idėja
gimė žymiai anksčiau, dar sovietmečiu, tačiau dėl suprantamų priežasčių
jos įgyvendinti nebuvo galima. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, rašytojas
ėmėsi kūrybinės ir organizacinės veiklos. Jis rinko įvairią istorinę
medžiagą, susijusią su lietuvių partizaniniu pasipriešinimu okupantams.
Sovietmečiu partizanai patriotai buvo vadinami banditais, žmogžudžiais,
kitokiais socialistinės tėvynės išdavikais. Vėliau objektyvesnės
ir istoriškai tikroviškesnės informacijos surinkta žymiai daugiau.
Visa tai derėjo atrinkti, suklasifikuoti ir įtaigia menine forma
perkelti į sumanytos knygos puslapius. Be to, tam reikėjo lėšų.
P. Venclovas ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, bet jos pareigūnai
atsisakė paremti knygos leidybą. Liko viena išeitis leisti savo
lėšomis. Bet jų nebuvo. Teko ieškoti rėmėjų. Buvau nustebintas,
kad į mano nedrąsias užuominas pirmoji sureagavo Bazelyje gyvenanti
vertėja, Šveicarijos lietuvių žinių vyriausioji redaktorė Virginija
Siderkevičiūtė, atsiliepė kiti Šveicarijos bendruomenės nariai.
Padėjo mūsų šalies patriotai, kalbėjo knygos autorius.
Literatūros popietėje nesiekta atpasakoti knygos
turinio, labiau gilintasi į dvasinius, psichologinius motyvus. Tai
stiprūs klasikinio pobūdžio charakteriai, išsami psichologinė
analizė, rūsti, šiek tiek supoetinta tikrovė, neutralus požiūris
į pokario realijas, objektyvus požiūris į esminius Lietuvos istorijos
vingius. Romane atskleidžiama to meto kaimo buitis, civilizacijos
nepaveiktas žmogus, pasaulėjauta, partizanų kasdienybė, kovų vaizdai,
pralaimėjimo kartėlis, kurio taurę, nelyg nuodus, Lietuvai teko
išgerti iki dugno.
Partizanai nutarė savo slapyvardžiais pasirinkti
Kristaus mokinių dvylikos apaštalų vardus, išskyrus Judą Iskarijotą.
Taip būryje atsirado Simonas, Andrius, Jokūbas, Morkus, Lukas ir
kiti katalikams žinomi vardai. R. Marčėnas priminė, kad knygos autorius,
pasiremdamas Šventraščio Naujojo Testamento tekstu, lyg apibendrina
naujųjų laikų dramas, Lietuvos žmonių nelaimes. Tautai skirtus išbandymus
jis tartum stengiasi perkelti į aukštesnį dvasinį-filosofinį
lygmenį. Po viduramžiškai žiauraus eksklieriko Simono nukankinimo
įsiplieskia niūrus ir skaudus ginčas tarp būrio vado, Šventajame
Rašte ieškančio dieviškos teisingumo mįslės įminimo, ir Luko, kuris
tokio teisingumo nepriima. Vadas Juozapas, kuris kūrinyje dažniau
vadinamas savo tikruoju Mykolo vardu, Lukui primena: Ar pameni,
Simonas kalbėjo, kad Naujajame Testamente parašyta, jog Dievas yra
tarsi Saulė, šviečianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja
ant visų. Taip ir mūsų kančios it kraujas, mūsų mirtys ir sopuliai
yra aukojami visiems Lietuvos žmonėms, netgi tiems, kurie nekenčia
mūsų, kurie keikia ir išduoda.
Skirtinga partizanų būrio vyrų socialinė kilmė,
skirtingas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis. Jiems bendras
tik vienas, tačiau esminis dalykas meilė okupuotai Tėvynei, pavergtai
tautai. Kiekvieno iš jų lūpomis autorius tarsi klausia: Jeigu ne
aš, pasiryžęs už ją žūtbūtinei kovai, imsiu į rankas ginklą, tai
kas tada?
Partizanai užsimena apie teikusią viltį Vakarų
pagalbą Lietuvai. Deja, tos pagalbos nesulaukė. Nors autorius pasakoja
apie vieno partizanų būrio ir kasdienio gyvenimo realijas, tačiau
galima drąsiai teigti, kad romane gana pilnai ir įvairiapusiškai
nušviečiama visa to meto Lietuvos partizaninio karo istorija. Nors
kartais nuskamba tokios sąvokos kaip pergalė ar pralaimėjimas,
tačiau apie kokią pergalę mažytei Lietuvai tuo metu buvo galima
kalbėti, kai jos priešininkė buvo galinga iki dantų apsiginklavusi
valstybė, vos prieš kelis metus sutriuškinusi kitą galingą valstybę
hitlerinę Vokietiją. Prieš Lietuvos partizanus stojo profesionali,
gerai ginkluota 30 tūkstančių karių armija, dar apie 10 tūkst. vietinių
stribų. Aprašomame būryje tik vienas vadas Juozapas buvo profesionalus
karys. Knygoje aprašoma, kaip vienas iš partizanų buvo prikaltas
prie stribyno (stribų buveinės) sienos, kad ir kitiems sukeltų baimę.
Šiuo metu mūsų tauta pralaimėjo, kalba Mykolas
Paliūnas-Juozapas. Bet tauta ne žmogus. Ji išlieka. Ji turi
vilties atgimti, kaip pavasarį iš naujo sudygsta žolė, kaip nulaužtas
medelis, leidžiantis metūgius iš šaknų, iš gilumos, kurioje pasislėpė,
apmiršta, bet išsaugo gyvybę, kad atėjus laikui, vėl galėtų sulapoti,
suvešėti ir galop galingai suošti.
Paskutinėse giesmėse pasakojama, kaip nuo buvusio
bendražygio Luko žūva vadas Juozapas, vėliau pats Lukas, pagaliau
parapijos klebonas Adolfas. Kūrinio pabaigoje autorius su viltimi
rašo: Tačiau karas tęsiasi toliau.
* * *
Po susitikimo Prezidentūroje su skaitytojais apie
P. Venclovo knygą Kartybių taurė iki dugno pasigirdo įvairesnių
nuomonių. Kiekvienas pašnekovas sakė, kad knyga, kaip meno kūrinys,
yra vertinga. Tačiau ar joje nenusižengta kai kurioms religinėms
tiesoms bei įžvalgoms? Antai, autorius partizanams skiria Kristaus
apaštalų vardus. Bet juk jie žmonių nežudė, vien skleidė Kristaus
mokymą. Be to, kaip teigia pokario istorijos žinovai, esą partizanai
į bažnyčią ateidavę atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją, dalyvauti
šv. Mišiose, tačiau ne slėptis už altoriaus ar po juo, ten šaudyti.
Vargu esą koks nors klebonas tai leistų daryti. Žinoma, sakė vienas
pašnekovas, romane galima ir fantazija, tačiau ir čia reikia saiko.
© 2011 XXI amžius
|