2011 m. gruodžio 21 d.
Nr. 92
(1972)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Skaitykla

Karas po karo – per rašytojo mintį

Benjaminas ŽULYS

Taip atsirado knyga

Rašytojas Petras Venclovas išleido romaną, kurį pavadino „Kartybių taurė – iki dugno“. Tai vienas sudėtingiausių ir brandžiausių kūrinių, parašytų lietuvių tautos kovų tema. Šis kūrinys 2009 metais laimėjo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos anoniminio literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų“ pirmąją vietą. Konkursui buvo pateikti 27 kūriniai, ir šis pripažintas geriausiu. Neseniai knyga buvo pristatyta Kauno miesto kultūros ir meno premijai gauti.

Knyga suskirstyta į trylika skyrių, pavadintų giesmėmis. Trylika giesmių vaizduoja trylikos kovotojų partizanų už Lietuvos laisvę, jos ateitį, gyvenimus. Kalbama apie žiaurumą, neapykantą okupantams, išdavikams, šūvius, kraują, ašaras. Tuose gyvenimuose telpa ir meilė, ilgesys, aistra, liūdesys.

Kauno visuomenei knyga buvo pristatyta Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir  Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Prezidentūroje vykusiame kūrinio pristatyme pamąstymuose apie sudėtingą pokario lietuvių tautos partizaninę kovą kalbėjo rašytojas dr. Rimantas Marčėnas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, „Naujosios Romuvos fondo“ direktorius Andrius Konickis, Seimo narė Dalia Teišerskytė, vienas iš knygos leidimo rėmėjų, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, knygos autorius P. Venclovas, kiti susitikimo dalyviai. Knygos idėja gimė žymiai anksčiau, dar sovietmečiu, tačiau dėl suprantamų priežasčių jos įgyvendinti nebuvo galima. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, rašytojas ėmėsi kūrybinės ir organizacinės veiklos. Jis rinko įvairią istorinę medžiagą, susijusią su lietuvių partizaniniu pasipriešinimu okupantams. Sovietmečiu partizanai patriotai buvo vadinami banditais, žmogžudžiais, kitokiais socialistinės tėvynės išdavikais. Vėliau objektyvesnės ir istoriškai tikroviškesnės informacijos surinkta žymiai daugiau. Visa tai derėjo atrinkti, suklasifikuoti ir įtaigia menine forma perkelti į sumanytos knygos puslapius. Be to, tam reikėjo lėšų. P. Venclovas ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, bet jos pareigūnai atsisakė paremti knygos leidybą. Liko viena išeitis – leisti savo lėšomis. Bet jų nebuvo. Teko ieškoti rėmėjų. „Buvau nustebintas, kad į mano nedrąsias užuominas pirmoji sureagavo Bazelyje gyvenanti vertėja, „Šveicarijos lietuvių žinių“ vyriausioji redaktorė Virginija Siderkevičiūtė, atsiliepė kiti Šveicarijos bendruomenės nariai. Padėjo mūsų šalies patriotai“, – kalbėjo knygos autorius.

Literatūros popietėje nesiekta atpasakoti knygos turinio, labiau gilintasi į dvasinius, psichologinius motyvus. Tai – stiprūs klasikinio pobūdžio charakteriai, išsami psichologinė analizė, rūsti, šiek tiek supoetinta tikrovė, neutralus požiūris į pokario realijas, objektyvus požiūris į esminius Lietuvos istorijos vingius. Romane atskleidžiama to meto kaimo buitis, civilizacijos nepaveiktas žmogus, pasaulėjauta, partizanų kasdienybė, kovų vaizdai, pralaimėjimo kartėlis, kurio taurę, nelyg nuodus, Lietuvai teko išgerti iki dugno.

Partizanai nutarė savo slapyvardžiais pasirinkti Kristaus mokinių – dvylikos apaštalų – vardus, išskyrus Judą Iskarijotą. Taip būryje atsirado Simonas, Andrius, Jokūbas, Morkus, Lukas ir kiti katalikams žinomi vardai. R. Marčėnas priminė, kad knygos autorius, pasiremdamas Šventraščio – Naujojo Testamento – tekstu, lyg apibendrina naujųjų laikų dramas, Lietuvos žmonių nelaimes. Tautai skirtus išbandymus jis tartum stengiasi perkelti į aukštesnį – dvasinį-filosofinį – lygmenį. Po viduramžiškai žiauraus eksklieriko Simono nukankinimo įsiplieskia niūrus ir skaudus ginčas tarp būrio vado, Šventajame Rašte ieškančio dieviškos teisingumo mįslės įminimo, ir Luko, kuris tokio teisingumo nepriima. Vadas Juozapas, kuris kūrinyje dažniau vadinamas savo tikruoju – Mykolo – vardu, Lukui primena: „Ar pameni, Simonas kalbėjo, kad Naujajame Testamente parašyta, jog Dievas yra tarsi Saulė, šviečianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja ant visų. Taip ir mūsų kančios it kraujas, mūsų mirtys ir sopuliai yra aukojami visiems Lietuvos žmonėms, netgi tiems, kurie nekenčia mūsų, kurie keikia ir išduoda“.

Skirtinga partizanų būrio vyrų socialinė kilmė, skirtingas išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis. Jiems bendras tik vienas, tačiau esminis dalykas – meilė okupuotai Tėvynei, pavergtai tautai. Kiekvieno iš jų lūpomis autorius tarsi klausia: „Jeigu ne aš, pasiryžęs už ją žūtbūtinei kovai, imsiu į rankas ginklą, tai kas tada“?

Partizanai užsimena apie teikusią viltį Vakarų pagalbą Lietuvai. Deja, tos pagalbos nesulaukė. Nors autorius pasakoja apie vieno partizanų būrio ir kasdienio gyvenimo realijas, tačiau galima drąsiai teigti, kad romane gana pilnai ir įvairiapusiškai nušviečiama visa to meto Lietuvos partizaninio karo istorija. Nors kartais nuskamba tokios sąvokos kaip „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, tačiau apie kokią pergalę mažytei Lietuvai tuo metu buvo galima kalbėti, kai jos priešininkė buvo galinga iki dantų apsiginklavusi valstybė, vos prieš kelis metus sutriuškinusi kitą galingą valstybę – hitlerinę Vokietiją. Prieš Lietuvos partizanus stojo profesionali, gerai ginkluota 30 tūkstančių karių armija, dar apie 10 tūkst. vietinių stribų. Aprašomame būryje tik vienas vadas – Juozapas – buvo profesionalus karys. Knygoje aprašoma, kaip vienas iš partizanų buvo prikaltas prie stribyno (stribų buveinės) sienos, kad ir kitiems sukeltų baimę.

„Šiuo metu mūsų tauta pralaimėjo, – kalba Mykolas Paliūnas-Juozapas. – Bet tauta – ne žmogus. Ji išlieka. Ji turi vilties atgimti, kaip pavasarį iš naujo sudygsta žolė, kaip nulaužtas medelis, leidžiantis metūgius iš šaknų, iš gilumos, kurioje pasislėpė, apmiršta, bet išsaugo gyvybę, kad atėjus laikui, vėl galėtų sulapoti, suvešėti ir galop galingai suošti“.

Paskutinėse giesmėse pasakojama, kaip nuo buvusio bendražygio Luko žūva vadas Juozapas, vėliau – pats Lukas, pagaliau – parapijos klebonas Adolfas. Kūrinio pabaigoje autorius su viltimi rašo: „Tačiau karas tęsiasi toliau“.

* * *

Po susitikimo Prezidentūroje su skaitytojais apie P. Venclovo knygą „Kartybių taurė – iki dugno“ pasigirdo įvairesnių nuomonių. Kiekvienas pašnekovas sakė, kad knyga, kaip meno kūrinys, yra vertinga. Tačiau ar joje nenusižengta kai kurioms religinėms tiesoms bei įžvalgoms? Antai, autorius partizanams skiria Kristaus apaštalų vardus. Bet juk jie žmonių nežudė, vien skleidė Kristaus mokymą. Be to, kaip teigia pokario istorijos žinovai, esą partizanai į bažnyčią ateidavę atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją, dalyvauti šv. Mišiose, tačiau – ne slėptis už altoriaus ar po juo, ten šaudyti. Vargu esą koks nors klebonas tai leistų daryti. Žinoma, sakė vienas pašnekovas, romane galima ir fantazija, tačiau ir čia reikia saiko.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija