2011 m. gruodžio 30 d.
Nr. 95
(1975)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Laikas ir žmonės

Tapyti padėjo malda

Bronius VERTELKA

Apolonija Dimšienė prie
savo tapytų paveikslų

Spinta išmarginta paveikslėliais

Ant stiprybę išlaikiusių
lentelių tapyti šventieji

A. Dimšiene su paveikslu,
vaizduojančiu Kernavės koplytėlę

Apolonijos Dimšienės tapytų  paveikslų yra Izraelyje, Lenkijoje, Rusijoje. Savo darbus ji eksponavo Kernavėje, ne kartą Širvintose.

Meninių gabumų nestokojanti Apolonija augo Vilniuje, Kauno gatvėje. Nuo mažens domėjosi senųjų pastatų architektūra. Eidama gatve taip įsispoksodavo į jų ornamentus, kad mama imdavo  už rankos timpčioti. Mokslai mokykloje sekėsi, nestokojo bendraamžių dėmesio. Gabią dailei mergaitę prašydavo kažką nupiešti ant knygos ar sąsiuvinio aplankalo. Savo ranka pagyvindavo mokyklos sienlaikraštį. Apolonijos piešinukus, karikatūras spausdino lenkų kalba ėjęs laikraštis. Trejus metus dirbo braižytoja, tačiau tai neteikė malonumo. Matematikos ji nemėgo. Baigusi Vilniaus prekybos technikumą, dirbo maisto prekių žinove. Čia buvo pastebėtas Apolonijos polinkis menui. Prikalbino būti sienlaikraščio dailininke, patikėjo puošti parduotuvių vitrinas.  Pasižymėjo ir kaip floristė. Laukiant svečių parduotuvėje, reikėjo pateikti kažką įsimenančio. Susirado sandėlyje įskilusią  brangią vazą ir prie jos priderino alyvų šaką. Buvo pasakiškas vaizdas.

 Kartą atsinešė į darbovietę pažadėtą nutapyti  paveikslą su Kristumi. Kaip tik tuo metu užėjo partorgas. Šis darbas taip jam patiko, kad net panoro pasižiūrėti, ką ji namuose turinti. O čia sienos  paveikslais nukabinėtos. Vilnietės darbų parodą daržovių prekybos bazės klube Kirtimuose išgyrė ministras.

Buvo sutarta, kad Lazdynų kino teatre surengs  parodą. Parėjusi paveikslų nerado – juos dukra buvo išnešusi į Kaziuko mugę. Grįžo su pluošteliu rublių. Mamos tapyti gamtos vaizdeliai turėjo didžiulį pasisekimą.

Ikonas tapė ant laiko užgrūdintų  lentelių. Vaikų nuo kalnelio kočiotą medinį avilį Apolonija su vyru  parsivežė namo. Jo lentelės – vos ne atradimas, gal porą šimtmečių išsilaikiusios, sveikos.

A. Dimšienė sako, kad ne visada pasiseka nupiešti tai, ką norėtų. Bandė pavaizduoti Drakulą, bet kažkoks vidinis balsas įtikinėjo, kad neverta to daryti. Užtat gražus  gamtos vaizdelis su tekančia upe ir berželiais pavyko. Tapomas Kristaus paveikslas vis patamsėdavo. Nejaugi negalinti jo nupiešti? Kaip tik buvo atlaidai, pasimeldė. Grįžus namo ir sumigus namiškiams, paėmė dažus. Iškart nupieštas šviesus paveikslas. A. Dimšienė yra  siuvinėjusi drabužius, lakios vaizduotės moteris sugeba iš įvairių medžiagų padaryti suvenyrinius dirbinius.

Dimšų namai nuo kaimynų skiriasi tuo, kad jie ištapyti, todėl patraukia dėmesį. Suderintos spalvos, viskas su saiku padaryta. Netgi  buvo išgražintos grindys. Nuotaikingais vaizdeliais išpuošta spinta.

Dar jauna būdama Apolonija sunkiai sirgo, gavo antrą invalidumo grupę. Privalėjo keisti darbą, tačiau potraukis menui nesumažėjo. A. Dimšienė yra nutapiusi apie 1000 paveikslų. Atstovė iš tautodailininkų sąjungos išgyrė jos kūrybą, bet tai nepatiko kaimynei, žmogui, kuriam artimas menas. Porą savaičių su Apolonija nesisveikino. Mat įsižeidė, kad ne ją pastebėjo. Pati vėliau prisipažino.

Senokai tėvai užleido dukrai butą Vilniuje, o patys persikėlė į jos namus Kernavėje. Žiemą, kad nereiktų apšildyti viso namo, įsirengė kambarį pusrūsyje. Pakanka sudeginti kelias beržines pliauskas, kad čia būtų  šilta. Krosnį susimontavo iš ketinių kvadratinių šiukšliadėžių, pasmerktų kelionei į sąvartyną. Už butelį jas nupirko. Išdekoruota krosnis atrodo jaukiai  ir dera prie aplinkos. Dimšos gyvena kaip tikri kaimiečiai. Melžė net tris karves, augino nemažai kiaulių, laikė porą  arklių. Turėjo net savo verslą. Viktoras padarė bričką, o ją išdabino  Apolonija. Vežiojo svečius po Kernavę ir jos apylinkes. Tokiu pasivažinėjimu liko patenkintas mons. Alfonsas Svarinskas, Dimšų gražų arklį gyrė prezidentas Valdas Adamkus. Viktorui su žirgu netgi teko dalyvauti kautynėse, Kernavėje Holivudui kuriant filmą „Atila“. Visą mėnesį filmavosi. Matė dar neiškarpytą filmą. Jam padovanota daiktų, naudotų filmavime.

Per Naujuosius metus Viktoras ir Apolonija šventė vedybinio gyvenimo auksinį jubiliejų. Apolonija už jo ištekėjo būdama 17 metų. Užaugino sūnų ir dukrą. Prieš armiją sūnus baigė technikumą, joje atitarnavęs, – Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Širdies liga be laiko nuvarė į kapus dar jauną žmogų. Gedėdami jo, tėvai negesino šviesos kambaryje pusę metų. Po sūnaus laidotuvių prabėgus nemažai laiko, jie pradėjo šypsotis.

Dimšos padeda dukrai išlaikyti butą Vilniuje. Lėšų prasimano iš ūkelio. Tvartelyje tokia švara, kad jame su šlepetėmis vaikšto. Dabar avis augina, todėl sveiko maisto nestokoja.

A. Dimšienė, be gimtosios lenkų kalbos, gražiai  šneka lietuviškai ir rusiškai, gerai supranta kalbančius baltarusiškai ir ukrainietiškai, susikalba čekiškai. Tėvas dukrai sakydavo: „Žinių ant pečių nenešiosi“. Jis tarnavo Aušros Vartų bažnyčioje, joje rinkdavo pinigus, rūpinosi procesija .

Lenkų tautybės moteris nepritaria Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams, nenorintiems mokytis lietuvių kalbos. Apie save ji  iš lietuvių negirdėjo blogo žodžio.

Kernavė, Širvintų rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija