Kultūros zona

2011 metai

Laikas ir žmonės

Viktorijos Daniliauskaitės fenomenas: grafika ir objektai

Laimutė Vasiliauskaitė

Viktorija Daniliauskaitė prie vieno iš mylimiausių darbų – objekto Gėlės (2009–2010; drobė, aplikacija, siūlai)

Pėdos III (2004–2010; drobė, akmuo, siūlai)

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, iki sausio 8 dienos veiks grafikės Viktorijos Daniliauskaitės retrospektyvinė paroda, kurioje rodomi per 30 metų (1981–2011) sukurti jos darbai – lino raižiniai, monotipijos, objektai. Parodos atidarymo metu buvo pristatytas ir apie 200 puslapių jos kūrinių katalogas, kurį išleido taip pat Lietuvos nacionalinis muziejus. Kodėl būtent jis? Kalbant apie Viktorijos savitų darbų tradicijas, simboliką ir raidą, jų temas, nuotaikas, be jokių skrupulų ar niuansų juos priskiriame nacionaliniam palikimui. Pasklaidžius ir paskaičius storą svarbiausių išvardytų jos darbų albumą-katalogą, kur, be taupaus gyvenimo ir kūrybos aprašymo, daugiausia vietos užima patys darbai, gausus sąrašas jos kūrybos (grafikos, ekslibrisų, objektų, iliustruotų, apipavidalintų ar sudarytų knygų), ilgiausias sąrašas dalyvavimo įvairiose parodose, pleneruose, taip pat ir apdovanojimų (daugiausia diplomai, premijos: tarptautinis ir Lietuvos įvertinimas, kelios stipendijos), keista, kad jai dar nepaskirta Nacionalinė premija...

Tremtinių vaikas

V. Daniliauskaitė – lietuvių tremtinių vaikas, gimusi tremtyje (1951 metais Jakutske) Julijos Putvytės (1926–2009) ir Antano Daniliausko (1926–1983) šeimoje. Tėvai susipažino Kiusiuro internatinėje mokykloje, prie Laptevų jūros. Jų šeimos 1940 metais buvo deportuotos į Altajaus kraštą, vėliau – prie Laptevų jūros. Mamos tėvas Stasys Pūtvis nepriklausomoje Lietuvoje 1935–1938 metais buvo žemės ūkio ministras. 1940 metais jis suimtas, po dvejų metų mirė Gorkio kalėjime. Močiutę Dariją, mamos mamą, Viktorija vienintelę ir pažinojo gyvą. Kitas senelis – Antanas Daniliauskas, pabuvojęs dviejose tremtyse, mirė Rešiotų lageryje 1942 metais, jo žmona Leokadija buvo mokytoja, mirė 1943 metais Trofimovske nuo bado. Viktorijos tėtis buvo visiškas našlaitis, Jakutske baigė pedagoginį institutą, mama – buhalterių kursus. Tremtyje gimė ir abi jaunesnės Viktorijos seserys: a.a. Darija (1953–2007), baigusi chemijos studijas, bet irgi menininkė (tautodailininkė, knygą „Žvaigždės spindi pasiliekantiems: Darijos Daniliauskaitės karpiniai“ Viktorija sudarė 2009-aisiais, savo mamos mirties metais) ir Giedrė (g. 1954) biochemijos mokslų daktarė, su vyru Zenonu užauginusi tris vaikus.

Kai 1952 metais šeima grįžo į Lietuvą, prisiglaudė Rodūnėlės kaime (Panevėžio r.), kaip ir įprasta tais laikais tremtiniams, teko nuomotis stogą virš galvos – tai pas ūkininko našlę, tai pas kaimo siuvėjėlę (mat tėčiui pavyko gauti mokytojo vietą Panevėžio r., Gelažių vidurinėje mokykloje, kur, domėdamasis archeologija ir menu, vėliau pats ten įkūrė kraštotyros muziejų, dėstė dailės istorijos fakultatyvą). Viktorija teigia, kad ten prabėgo gražiausia jos vaikystė, vieni pirmųjų jos grafikos darbų skirti Rodūnėliams... Viktorijos mamai, pagal išsimokslinimą, pavyko įsidarbinti tos mokyklos buhaltere, ji mėgo stebėti gamtą, domėjosi karpymu iš popieriaus, vėliau net tapo tautodailininkų sąjungos nare. Kaip ir Darijos karpinius, Viktorija (tiesa, kartu su Ilona Mažeikiene) 1999-aisiais sudarė knygą „Julija Daniliauskienė. Karpiniai“.

Darbas

1974 metais baigusi Vilniaus dailės akademiją (anksčiau: Vilniaus dailės institutas) daugiausia metų darbavosi Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje (išskyrus vienerius metus: Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje). Būtent toje bibliotekoje ji susipažino su lietuvių dailininkų estampais, eskizais, piešiniais, tuomet, paraginta dailininkės Saulės Kisarauskienės „neleisti laiko vėjais, o dirbti savo darbus“, Viktorija  pradėjo „atrasti save“ grafikoje. Nuo 1977 metų dalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkų sąjungos narė nuo 1983 metų. Šiuo metu dirba medicinos bibliotekoje – atsakinga už šriftų apipavidalinimą ir parodas.

Kūryba

Menininkė nutiesė tiltą tarp senosios lietuviškosios tradicijos ir šiuolaikinės modernios dailės. Autorės dvasiniai ieškojimai apima ir slėpiningą pagonišką pasaulėjautą, ir krikščioniškąjį nuskaidrėjimą. Monumentali, lakoniška grafika, metaforiški vaizdai byloja apie žmogaus vietą žemėje, jo prigimties dvilypumą, dvasines ir kultūrines šaknis. „Gyvename labai suskaldytame ir aštriame daugiabriauniame pasaulyje ir, kai iš jūros pradeda žengti į mane šlapios pėdos, kurios yra suakmenėjęs „kažkas“ – įvyksta stebuklas. Jų nebereikia paišyti, nes jos jau yra“ (V. Daniliauskaitės žodžiai iš katalogo per vienos parodos atidarymą 2004 metais).

„Iki šiol nežinau, kas tie baltai, nenoriu jų idealizuoti, bet kartais girdžiu luotą, plaukiantį mariomis arba lagūna. Tie visi mediniai, moliniai, gintariniai žmonių rankų tvariniai tokie šilti ir tobuli. Kai kurių padarymo technologija ir dabar nežinoma. Visa tai kažkaip rado kertelę sąmonėje ar jos gilesniuose kloduose. Ir dar – man labai daug reiškia jūros krantas – riba, toks siauras ruoželis žemės, kur mes stovime, o toliau – begalybė“, – apie save ir savo kūrybą sako V. Daniliauskaitė.

Geriausia, ką galima pasakyti apie jos kūrybą, tai patarti apsilankyti parodoje. Jos braižas ilgainiui vis labiau minimizavosi: visi taškai, linijos, ženklai, simboliai primena muzikos garsus, kurie nėra atsitiktiniai. Ar tai būtų bulviakasis su žirgo galva, ar pakalnutės, galbūt iškalbinga juoda naktis ar paukštelių tylėjimas, pėdos ar žvaigždėtas dangus... Na, kaip ir išgryninta poezija, prieinama ne tik poezijos elitui, bet ir kiekvienam, kas tik geba stabtelti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Iliustruotos J. Strielkūno, O. Baliukonytės, V. Mačernio, G. Grajausko, J. Mečkausko-Meškėlos poezijos knygos ir artimiausių žmonių karpinių albumų sudarymas daug pasako apie kuklią ir iškilią asmenybę, kuri visą savo gyvenimą paskyrė (ir skiria) kūrėjos keliui.

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“