Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Kovose nepalūžo

Benjaminas ŽULYS

„Žaliosios“ partizanų rinktinės vado Izidoriaus Pucevičiaus dukra Aldona ir jos vyras prof. Leonas Gudaitis prie tėvo ir uošvio portreto Gretos PETRUŠKEVIČIŪTĖS nuotrauka

Rinktinės vadas

Už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvo daug mūsų tautos patriotų. Vienas tokių buvo radviliškietis, Nepriklausomos Lietuvos kapitonas, sovietų okupacijos metais partizanų „Žaliosios“ rinktinės vadas Izidorius Pucevičius-Radvila. Šiomis dienomis nuo jo gimimo sukako 110 metų. Ta proga Kauno Kunigaikščio Vytauto Didžiojo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje už jo sielą buvo aukotos šv. Mišios. Po to greta esančiame Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje įvyko atminimo popietė. Joje dalyvavo I. Pucevičiaus dukra Aldona, jos vyras profesorius Leonas Gudaitis, poetas, kažkada regėjęs šį Lietuvos karininką, nūnai pensininkas Povilas Šernas, žmona Aldona, krepšinio veteranas Gediminas Budnikas, muzikos pedagogė Danutė Žiedelienė, muziejaus šeimininkas Alfas Pakėnas, kiti svečiai.

Minėdami rinktinės vadą, susirinkusieji plačiau kalbėjo apskritai apie partizaninį judėjimą Lietuvoje, žinomus ir nežinomus įvykius, šių dienų patriotines nuotaikas, jaunimo auklėjimo ypatumus. Priešindamiesi sovietiniams okupantams, nemažai patriotų, niekieno neraginami ir neverčiami, ėjo į pilną pavojų miško gyvenimą. Dievo ir visų kritusių už Lietuvos laisvę akivaizdoje jie prisiekdavo visomis jėgomis kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Aldona ir Leonas Gudaičiai, P. Šernas papasakojo, kad I. Pucevičius subūrė nuo tarnybos sovietinėje armijoje besislapstančius jaunuolius, kitus patriotus į rinktinę „Žalioji“. Ji tapo organizuotu kariniu daliniu su beveik 100 kovotojų. Jie užėmė Šeduvą, Rozalimą, kitas vietoves, ėmė kontroliuoti visą Šiaurės Lietuvą. O vieną kartą į Liaudiškių mišką, kur tuo metu buvo partizanai, sovietinė kariuomenė nukreipė dideles karines pajėgas, net – tankus. Užvirė nuožmus mūšis. Bet ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis partizanų vadas I. Pucevičius išvedė savo karius iš apsupties. P. Šernas prisiminė, kad I. Pucevičius buvęs tiesaus stoto, jis gyvenęs viena mintimi – laisva Lietuva. Išduotas provokatoriaus, Izidorius žuvo pasaloje. Jo kūnas buvo įmestas į pelkę, kad galutinai pradingtų iš žmonių atminties. Bet kelios vietinės moterys rizikuodamos buvo netoliese ir įsidėmėjo tą vietą. Po kurio laiko, kai pelkė buvo sausinama, Izidoriaus Pucevičiaus palaikus pavyko atpažinti. Tie kauleliai buvo palaidoti vienoje vietoje, vėliau – perkelti į Radviliškio kapines. Patrioto žūties vietoje pastatytas paminklas.

G. Budniko tėvas buvo Lietuvos savanoris. Atėjus lemtingam Lietuvai metui, jis išėjo į mišką, nes, kaip jis sakė, reikia ginti Tėvynę. Po tėvo  ir mamos mirties liko mažamečiai Gediminas ir du jo broliai. Bet giminės neleido jų atiduoti į vaikų namus, kur laukė sovietinis auklėjimas ir „tėvelio Stalino“ šlovinimas. Vaikus augino teta Konstancija, padėjo kiti giminės. Gediminas džiaugiasi, kad nė vienas iš vaikų nenuėjo šunkeliais, baigė aukštuosius mokslus, gyvena visavertį gyvenimą. G. Budnikas sakė, kad tokia lietuvių tautos kova buvo neišvengiama, tai buvo kelias į laisvę. Apie jį reikia kalbėti, aiškinti plačiajai visuomenei, ypač – jaunimui. D. Žiedelienė pasakojo, kad su rezistencinių dainų ansambliu ji lankėsi partizanų žūties vietose, pagerbė jų atminimą. Tose išvykose dalyvavo mons. Alfonsas Svarinskas, kiti garbūs žmonės.

Už Tikėjimą ir Tėvynę

Kai kurie likę gyvi partizanai savo prisiminimuose aprašė kovas su sovietiniais okupantais. Apie žuvusių patriotų žygdarbius savo prisiminimais dalijosi jų giminės, kiti artimi žmonės. Kai kurie partizanai parašė testamentus, kurie yra tarsi įpareigojimas gyventi, dirbti Lietuvos labui. Vienas tokių dokumentų yra „Vytauto“ apygardos „Lokio“ rinktinės „Vyties“ kuopos vado Balio Vaičėno-Liubarto testamentas. Nemažą jo dalį pateikiame skaitytojų dėmesiui.

„O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančią saulę, dėkoju Tau, kad leidai ją regėti ir su nerimu galvoju apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko, vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti. Bet juo tolyn, juo sunkesnės darėsi dienos, ir dažniau vaizduotėje praslenka mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjų brolių. Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.

Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduosiu, o prieš tai rašau testamentą. Gal tai juokinga, juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas – ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.

Bet... tebeturiu turto, kurio priešai neįstengs atimti. Tai – tikėjimas į Didįjį pasaulio Kūrėją – Dievą – ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų pats žmonijos pabaisa – Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.

Miela mano Mamyte, ką gi aš tau paliksiu? Nieko daugiau neturiu – tik skausmo ir ašarų. Tu rūpestingai mane auginai, glostei savo nuo darbo sugrubusiomis rankomis ir tikėjaisi, kad užaugsiu Tavo paguodai, palengvinsiu Tavo senatvę. O ką aš Tau daviau? Vien ašaras. Tu verkei kiekvieną kartą, kai aš ruošdavausi į žygį ar gyvenimo posūkį, tačiau ir dabar Tavo ašaros nenudžiūva. Jei būtum užauginusi mane nedorą, gal nebūtų taip skaudu, betgi dabar... Rodos, niekam nieko pikta nedariau, tik gera. Tavęs aš prašysiu nelieti ašarų, ramiai ir kantriai pernešti visus skausmus, kartais pasimelsti, nes tik maldoje galima rasti tikrąjį nusiraminimą ir tikėtis susitikti kitame pasaulyje, kur, mūsų krikščionišku įsitikinimu, nėra jokio keršto, neapykantos, kur viešpatauja tikrasis džiaugsmas. (...)

Tau, Tėvyne Lietuva, linkiu sulaukti laisvės, kuri taip miela ir, mano nujautimu, jau nebetoli.

Visi vargai ir smūgiai te nepalaužia vieningo pasiryžimo kovoti už laisvę, bet kova turi būti dar intensyvesnė. Kritusieji už laisvę gyvuosius įpareigoja tęsti jų vertą kovą, kad pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras – kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisvę, Tau, Tėvyne, linkiu stiprybės dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, nebeatsirastų nė vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra daug...

Te nebūna Tavo vaikų tarpe puikybės, paniekos, ko iki šiol netrūko. Te neniekina pareigūnai ir labiau išsilavinę žmonės prasto, naginėto, pilka sermėga apsidengusio kaimiečio, kuris daugiausia už Tavo laisvę paaukojo. Mano draugų, kovotojų už laisvę, tarpe nebuvo nė labai mokytų žmonių, nė dvarų savininkų, o tik neturtingi susipratę lietuviai, labiau pratę valdyti plūgą, dalgį ar kitus įnagius. Ponaičiai baltom rankom visuomet turėtų atsiminti, kad pirmieji privalo parodyti pagarbą šiems žmonėms, kurie įrodė, jog moka ne tik ūkio darbus dirbti, bet reikalui esant, pirmieji stveriasi už ginklo ir kaunasi už tautos laisvę. Jie neieškojo jokių lengvatų, bet su ginklu rankose vargo Tėvynės vargą nuo pirmosios jos atsiradimo dienos.

Tiems, kurie sėdi dešimt metrų įsikasę žemėse ir saugo vien tik savo gyvybę, linkiu, išlindus iš urvo, gerai nusivalyti puvėsius, skubiai apskelbti savo „vargus“, persekiojimus ir nuotykius (kurių turėsite bene daugiausia) ir nepamirškite prisigrobti turto, naudodamiesi patogiu laiku. Žinoma, to jūsų daug mokyti nereikia, šitą amatą jūs mokate geriau už mane. Gaila man jūsų... Gerai, kad tokių nedaug yra.

Nežinau, ko jums palinkėti, turtuoliai, kurie patys gerai apsirūpinę, būtumėte galėję ir partizanams duoti kąsnelį duonos. Pagailėdavot... Jūs verčiau sušelpkite atsilankančius iš Rusijos įvairiausius šnipus nei lietuvių partizanus, kurie kovoja už jūsų laisvę. Jums telinkiu, išaušus laisvės rytui, gerai suskaičiuoti savuosius gerus darbus ir nors kartą pajusti gėdos jausmą.

Ogi jums, išdavikai, kurie su tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, ko linkėti? Keršto nesišaukiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums kerštautų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname – teteisia Dievas pagal savo įstatymus. Daug jums galima padaryti priekaištų – jūs patys tai geriau žinote, bet aš to neminėsiu, nes, manau, jūs esate verti vien pasigailėjimo – be moralės bei žmogaus vardo padarai.

Ant nieko pasaulyje nepykstu ir visiems skriaudėjams atleidžiu, o jei reikės, mirsiu su žodžiais –

Už tikėjimą ir Tėvynę.

BALYS – LIUBARTAS

1945 m. liepos 28 d.“

© 2011 „XXI amžius“