Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Mirė Baranauskų giminės ainis

Baranauskų giminės ainis, literatas, poetas ir prozininkas, gimtojo krašto patriotas, veiklus literatų klubo „Marčiupys“ narys Aleksandras NavickasNuotrauka iš Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos archyvo

Šiems metams besibaigiant, Anykščių krašto kultūros bendruomenė, anykštėnai literatai patyrė skaudžią netektį. Gruodžio 19 dieną, baigdamas 83-uosius metus, Anykščiuose mirė Baranauskų giminės ainis, literatas, poetas ir prozininkas, gimtojo krašto patriotas, veiklus literatų klubo „Marčiupys“ narys Aleksandras Navickas (1928–2011).

Poeto ir vyskupo Antano Baranausko sesers Rozalijos Zlatkuvienės proanūkis Aleksandras (save vadindavęs tiesiog Aleksu) gimė per pačias Šv. Kalėdas ir vaikystę praleido Pavartyčiuose (Radviliškio r.). Nuo mažens jis žinojo ir brangino savo kilmę, jautė prigimtinį potraukį skaityti ir kurti. Tačiau likimas buvo negailestingas, palikęs jį našlaičiu be tėvo, o galiausiai – ir be pokario metais išdraskytos gimtinės. Sunki vaikystė ir jaunystė, nuolatinis rūpestis dėl duonos kasdieninės kąsnio, nuolatiniai nepritekliai ilgam užkirto kelius į kūrybos pasaulį.

Kaip teigiama Anykščių kultūros bendruomenės atsisveikinimo laiške, išspausdintame po A. Navicko mirties vietos žiniasklaidoje, kelis dešimtmečius jis pirmiausia rūpinosi, kaip įgyti prozišką buhalterio ar agronomo specialybę, kaip įveikti valdžios trukdymus gauti geresnį darbą ir uždirbti daugiau duonos šeimai – medikei žmonai Birutei ir dviems augantiems vaikams. Tik būdamas jau vyresnio amžiaus, prie pensijos artėjantis Anykščių kelių tarnybos meistras Aleksas rado jėgų ir noro tęsti tai, ko jaunystėje buvo atsižadėjęs, – vėl ėmė rašyti.

Vyresniame amžiuje išsiliejusios Alekso eilės pasižymėjo jo bendraamžiams patraukliu tradiciniu ir sklandžiu eiliavimu bei tematika. Sklandžia kalba parašytuose prozos kūrinėliuose Aleksas derino savo gyvenimiškąją patirtį ir lakią fantaziją.

Nuo 1997 iki 2010 metų jis parašė ir išleido dvi apsakymų bei šešias eilėraščių knygas, o į paskutinįjį memuaristinės prozos rinkinį „Metai – tartum viena diena“ sukaupė prisiminimus.

„Neklupinėdamas ir nepataikaudamas Aleksas žengė į literatūrinės kūrybos erdvę tik tada, kai jau galėjo rašyti tai, kas spaudė širdį autentiškais išgyvenimais. Jis buvo vienas iš pirmųjų 1981 metų pavasarį Anykščiuose pradėjusių burtis literatų, paskui – vienas iš pirmųjų Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ narių. Sukaupęs turtingą retų knygų biblioteką, jis noriai dalijosi šiuo savo turtu su anykštėnais, buvo nuolatinis Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos renginių dalyvis.

Orus ir nuoširdus, tvirtas ir bemat sugraudinamas, susimąstęs ir be galo rūpestingas vyras ir tėvas – Aleksą iki paskutiniųjų gyvenimo dienų lydėjo tokie kontrastingi ir vienas kitą papildantys jo būdo bruožai, ir jis liks anykštėnų atmintyje kaip viena spalvingiausių XX a. pabaigoje nušvitusių krašto kultūros asmenybių“, – pabrėžiama Anykščių kultūros bendruomenės nekrologe.

Šių eilučių autorius gali tiktai pasidžiaugti, kad savo gyvenimo kelyje sutiko ir keletą kartų ilgiau ar trumpiau bendravo su velioniu Aleksu. Prieš keletą mėnesių ilgokai kalbėjomės telefonu. Vieną vakarą paskambinęs į mano mobilųjį telefoną gerbiamas Aleksas teiravosi apie Vaižganto ir kitų žymių svėdasiškių atminimo saugojimą Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, žadėjo kada nors jį aplankyti. Pasakojo apie savo kūrybą ir domėjosi, kaip sekasi kūrybinis darbas man. Linkėjo neprarasti energijos, nepadėti „ant lentynos“ fotoaparato ir plunksnos. Sakė, turįs dar sumanymų, tik suabejojo, ar turės dar sveikatos ir galimybių juos įgyvendinti. Bekalbėdamas apgailestavo, kad visą laiką svajojo rašyti, kurti, bet neturėjo sąlygų. Tačiau dėl to nieko nekeiksnoja, ant nieko nepyksta ir nenori atkeršyti. Pašnekovas stebėjosi, kad kai kurie literatai savo prisiminimuose, publicistikoje stengiasi sugrįžti į praeitį ir ieškoti kažkokių priešų, su panieka ar pagieža įvardijami sovietmečiu įvairiuose postuose dirbę žmonės, svaidomasi kaltinimais, priekaištais. Pasak A. Navicko, reikia visiems daugiau tolerancijos, kultūringumo, atlaidumo, nuoširdesnio bendravimo, o ne „tautos priešų“ ieškojimo. Žinodamas, kad Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, klubas „Pragiedrulys“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga vykdo akciją „Vaižganto 140-ojo gimtadienio proga – 140 knygų šio šviesuolio muziejui“, A. Navickas pažadėjo dovanoti svėdasiškiams ir savo knygas. Netrukus Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui jas perdavė Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė, su kuria literatas daugiau bendraudavo ir dažniau užsukdavo į šį skyrių, įsikūrusį prie Šventosios esančiame Okuličiūtės „dvarelyje“. Anykštėno A. Navicko knygos kartu su kitų autorių dovanotomis knygomis dabar puošia Kunigiškiuose veikiančio muziejaus ekspozicijas...

Šventų Kalėdų išvakarėse, gruodžio 23-ąją, velionis buvo palydėtas į Amžinąjį Jėzaus Malonės Miestą – Anykščių naująsias kapines, kuriose ilsėsis Amžinybėje šalia motinos ir jį užauginusio patėvio.

Taip pasibaigė A. Navicko žemiškoji kelionė, kuria jis didžiavosi ir sakydavo: „Džiaugiuosi..., kad sugebu nesuklupdamas žengti man skirtu keliu...“

Vytautas Bagdonas

© 2011 „XXI amžius“