Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kaip istorikai naikino Vilniaus okupaciją

Vytautas Visockas

2011 m. spalio 13 dieną dalyvavau Vilniaus universiteto Senato salėje įvykusiame pirmame renginyje iš ciklo „Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje“. Gruodžio 15 dieną ten pat įvyko penktas renginys: „Vilniaus okupacija“ ir „Rytų kresai“ – dviejų kultūrinių kategorijų reikšmė regiono visuomenėms“.

Iš pirmo dialogo žinojau, ko bus siekiama: „...neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie daro didelę įtaką tarpvalstybiniams santykiams ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimui regione“. Neutralizuoti – tai neutralizuoti, bet kokiomis priemonėmis tai padaryti? Atvirai kalbant, nebūčiau ėjęs į penktą „dialogą“, nes iš pat pradžių supratau – vyks ne dialogas, o monologas. Kalbėtojai keisis, bet tęs „generalinę liniją“, užsakytą Varšuvoje. Nuėjau todėl, kad norėjau įsitikinti, kaip konferencijos organizatoriams pavyks akivaizdžiausiai politines sąvokas – „Vilniaus okupacija“, „Rytų kresai“ – paversti kultūrinėmis sąvokomis, kultūrinėmis kategorijomis. Gal pranešėjai – Lenkijos Mokslų Akademijos Mokslo ir technikos instituto direktorius ir Varšuvos universiteto profesorius Lešekas Zastovtas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto Vilniuje prof. Aleksandras Smalenčiukas – tokie išmintingi, kad neįtikėtinus dalykus sugeba paversti realybe? Stebuklas neįvyko.

Ką byloja Rusijos užsienio reikalų ministerijos priekaištai Baltijos valstybėms

Gintaras Aukštuolis

Tikriausiai visi esame girdėję, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusių metų pabaigoje paskelbė išsamią ataskaitą „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Šis dokumentas sulaukė atgarsių tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek pačioje Rusijoje. Tik pamanyk, oficialios Rusijos Federacijos institucijos svarsto, kokios pasaulio valstybės labiausiai pažeidžia žmonių galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, rengti protesto akcijas ar bylinėtis sąžiningai organizuojamuose teismuose. Kritika dėl neva grubiai, dažnai, kryptingai pažeidžiamų žmogaus teisių nukreipta labiausiai JAV ir Europos Sąjungos pusėn. Apie ignoruojamas, paminamas žmogaus teises pačioje Rusijoje kažkodėl neužsimenama.