Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Donelaiti, atrišk mums akis

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Dail. R. Kalniūnaitės pieštas K. Donelaičio portretas

Sparčiai artėja lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Kaip jį sutiksime? Ir ko šiandien mes galėtume pasimokyti iš K. Donelaičio, kai nuo jo gimimo mus jau skiria trys šimtmečiai?

Klaipėda turi nuostabią šventę – „Naują metą pradėkime kartu su Kristijonu Donelaičiu“. Sausio 1-ąją į Poeto vardo aikštę susirenka gausus uostamiesčio šviesuolių būrys ir pasigirdus Klaipėdos kariliono pirmiesiems dūžiams prie jo paminklo visus sveikina miesto meras, skaitomos nemirtingosios K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukos. Čia su Naujaisiais metais prie poeto paminklo sveikina vieni kitus bičiuliai, bendradarbiai, bendraminčiai. Šventės kulminacija – Lietuvos himnas, ir klaipėdiečiai pradeda „Naują metą“. Tai mažas žingsnelis į nuosaikumą, sėdint prie Naujametinio šventinio stalo, su mintimi, kad poeto gimtadienio vidurdienį, 12 valandą, turėsi stovėti prie jo paminklo. Bet ar laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje mes visi išgirdome K. Donelaičio mums sukurtą Giesmę ir jo tyruose šaukiantį balsą? Ar jau suvokėme, kur einame ir kur mus veda tolerancija?! Apsidairykime! Mes jau išsižadame ne tik savo poeto priesakų, bet ir savo šaknų. Mes meldžiamės svetimiems stabams, kartodami „gerbkime kito nuomonę“. O kas tas kitas?!

Tai mes. Mes tie tolerantai, kurių rankų pirštai apmaustyti kruvinomis Kryžiuočių (vokiečių) ordino magistro žiedo kopijomis, pavadintomis Kultūros magistro žiedu. „Tai vergo ženklas“, – sakytų Vydūnas. O mes lenkiamės ir žvelgiame į briliantus, nuo kurių varva žemaičių ir lietuvių kraujas, tų mūsų protėvių, kurie žuvo už tautos laisvę prie Durbės ir Žalgirio. Kryžiuočių ordino magistro žiedo kopija mums ant piršto maunama ne kur nors kitur, bet pačioje nuožmiausioje prieš lietuvių tautą išpuolio citadelėje – Memelio piliavietėje.

Ir „tarp lietuvininkų daug syk tūls randasi smirdas, kuris lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro“, – guodžiasi K. Donelaitis. O Vydūnas mus įspėja: „Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis“.

Nemarusis Poete, atrišk mums akis…

© 2012 „XXI amžius“