Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gyvenimo dovanos

Julė KILČIAUSKIENĖ

Kun. Vytautas Merkys Lietuvoje, Kauno Arkikatedroje 2007 metais

„Esu mokytojas“ (apie 1950 metus)

Merkių šeima prieš 80 metų. Nuo apačios iš kairės: Bronius (agronomas), Alfonsas (kunigas), Silvija (mokytoja), Vytautas (kunigas), Vanda (buhalterė televizijoje), tėvas Mykolas, Albinas (buhalteris), mama Emilija, Vladas (agronomas- selekcininkas), Genė (medicinos sesuo), Juozas (kunigas)

Šv. Onos bažnyčioje šv. Mišių metu apie 1980 metus

„Poilsio“ valandėlė Kaune 2010 metais

Kun. V. Merkio statyta pirmoji – Šv. Onos bažnyčia Chmelnickio priemiestyje

2-oji kun. V. Merkio projektuota Kristaus Karaliaus bažnyčia

Prie Kristaus Karaliaus bažnyčios su statybos inžinieriumi Dzisu

Kauno Arkikatedroje atlieka Krikšto apeigas 2004 metais

Kun. Vytautas Merkys (sėdi antras iš kairės) su Kauno jėzuitais 1997 metais

Kai sumaniau rašyti apie Kauno Švč. Sakramento koplyčios rektorių, 85-uosius einantį  kunigą Vytautą Merkį, dar nežinojau kad jis 23 metus klebonavo Ukrainoje, kur ir buvo jo pirmoji, didžioji kunigystė, nebuvau skaičiusi straipsnių ir tikėjausi „atkasusi“ mažai žinomą asmenybę. Bet, pradėjus rinkti medžiagą, mano planai pasikeitė. Pavadinau straipsnį „Gyvenimo dovanos“. O kaip mes jas suprantame, tai jau kiekvienas savaip... Vieniems tai puiki sveikata, mylinti šeima, antriems – materialinė gerovė, o tretiems – kelionė Pašaukimu. Neretai būname įsitikinę, kad esame absoliutūs savo gyvenimo šeimininkai – galime pagal susikurtą planą kreipti likimą ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau labai dažnai ateities planai, neturėdami tvirto pagrindo, kaip smėlio pilys tyžta, o kelyje pasitaikiusios vilionės ir kliūtys sugniuždo. Pasakojimas apie tėvelį V. Merkį – tai kelionė per jo gyvenimo metus...

Ieškau Dievo veido

„Kunigystę pasirinkau turėdamas tam tikrą intenciją, – pasakoja kun. V. Merkys. – Kai dirbau mokykloje, mokiniai ateidavo pasikalbėti. Labai nuoširdžiai pasipasakodavo. Aš jiems patardavau, bet visada trūko galios išlaisvinti juos iš nuodėmių. Taigi į seminariją stojau, kad, pirmiausia, jaunimui padėčiau susitvarkyti dvasinį gyvenimą. O taip išėjo, kad su jaunimu nė dienos nedirbau. Žmogaus planus Dievas savaip patvarko... Todėl ir kitiems  nerekomenduoju ruoštis vienam ar kitam dalykui. Svarbu, kad būtum ištikimas Dievui, o Jis žinos, kur tave padėti...“

Apie ką su mokiniais kalbėdavo mokytojas? Kas jį taip jaudino? Tai turėjo būti labai svarbūs klausimai, jei paskatino jauną fizikos ir astronomijos specialistą atsisakyti pasaulietinio gyvenimo ir priimti Dievo kvietimą.

Tačiau apie viską nuo pradžių. Kun. V. Merkio tėvai, Viešintų parapijos (Anykščių r.) Dobiliškio kaimo ūkininkai  Mykolas ir Emilija (Adomaitytė iš Skudų) Merkiai buvo žinomi kaip pasiturinti, tačiau ne prabangoje gyvenanti šeima. Iš vienuolikos gimusių vaikų augo devyni. Tiek burnų išmaitinti nelengva, o besistiebiantys vaikai ne tik duonos prašė – prie knygos nuo mažumės linko. Tai buvo jų smagiausias laisvalaikis. Visi anksti pažino „žemės kvapą“: prie šienavimo, mėšlavežio, bulviakasio, nes samdiniams nebuvo lėšų. Sodžiaus darbai sunkūs, nuvargina. Kai prisėdi rugiapjūtėj nubraukti prakaito kaitra kvepiančiame lauke, linkstančios javų varpos, dobiliukai iš po ražienų ir skubanti pro juos bitė vaizduotę ir meilę gyvenimui žadina.

„Žaidimams ir laisvalaikiui buvome pasidalinę į dvi šeimos valstybes, – prisimena kun. V. Merkys. – Sesuo Genė ir broliai Vladas su Juozu sudarė vyresniųjų vaikų grupę, o mes, likusieji, – buvome mažesni. Vaikystėje su broliais dirbome žemės ūkyje pas tėvus. Jei nusikalsdavom, tėvas stovėdavo prie vienų durų, mama – prie kitų. Tai bėgdavom pro mamą – kliūdavo šlapiu skuduru per kojas. O tėtis, kai kartą nusikaltau (I skyriuje pavogiau saldainio popieriuką, liepė klauptis ir kalbėti rožinį. Tokia buvo moralinė bausmė. Ir man priminė, kad pirma reikia susitaikyti, atlyginti, o paskui pasimelsti. Aštrių bausmių nenaudojo, bet pagrasinta buvo. Na, mes drausmingi augome. Laukdavome lietaus, kad galėtume prie stalo skaityti ar šachmatais žaisti... Knygų gaudavome iš vyresniųjų. Vasarą eidavome grybauti, uogauti. Mes, keturi vyrai, sudarėm šeimos brigadą.“

Šiandien sunkiai suprantamas pasaulis tada kaimo vaikams ugdė kitokį mentalitetą. Namuose septynios karvės, keletas veršių, keturi arkliai, avių, paukščių pulkeliai – viskas sava ir prašosi globos. Eina vaikai, paglosto vieną, pakalbina kitą – jaučiasi šeimininkais.

Merkių šeima buvo uždara. Vaikai po kaimą nesibastė, viską gaudavo namuose – maistą, darbą ir žaidimus. Jei svetimas žmogus užsukdavo, jie pokalbiuose nedalyvaudavo – pasislėpdavo, ypač jaunesnieji. Vyresnieji buvo mažųjų auklėtojai. Žaidimų išgalvodavo, duodavo savo knygas paskaityti, padarydavo lankus su strėlėmis, ratukus – jais pavežiodavo. Eidavo lenktynių – kuris nuo kalniuko greičiau nučiuoš, toliau strėlę nusvies.

Ir 1927-ųjų kovo 17-ąją pirmą sykį klyktelėjęs Vytukas riedėjo paskui vyresniuosius. Ypač didelę įtaką darė motinos pamaldumas ir dviejų vyresniųjų brolių pasirinkimas – jie jau mokėsi Kunigų seminarijoje. Kai parvažiuodavo į namus iš Kauno, Vytukas klausydavosi jų pašnekesių. Vyriausias brolis jau buvo agronomas. Taigi namuose netrūko įvairios literatūros. Mamytė vesdavosi į bažnytėlę ir vis pirkdavo vaiko taip mėgiamus šventųjų paveikslėlius. Iš tėvų pasakojimų mena švietėjo, poeto kun. Jurgio Rupkos pavardę. (Kun. J. Rupka, Viešintose klebonavęs 1901–1908 metais, pastatė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią.) Klebonavo čia ekonomikos mokslų daktaras kun. Fabijonas Kemėšis. (JAV kun. F. Kemėšis  buvo „Draugo“, „Darbininko“, „Pažangos“ redaktorius, inicijavo  katalikų politinį suvažiavimą, kuriame buvo įsteigtas „Tautos fondas“, kitos lietuvių organizacijos. Grįžęs į Lietuvą Žemės ūkio akademijoje dėstė ekonomikos ir politikos mokslus. 1945 metais buvo Viešintų klebonas, 1946-aisiais suimtas, išvežtas į Marinską.) Kun. Mykolas Tarvydis 1946–1949 metais taip pat buvo Viešintų klebonas. (Kun. M. Tarvydis surinko žinias apie šios parapijos istoriją ir pateikė knygai „Panevėžio vyskupija: istoriniai duomenys, pastoracinė veikla“.) O kun. Petras Liepa 1935–1945 metais buvo parapijos administratoriumi. (Jo rūpesčiu 1940-aisiais suremontuotas ir nudažytas bažnyčios vidus. Jis Bažnyčios laukuose užaugindavo gerą derlių, mėgo lankyti parapijiečius. Šis kunigas 1945 metais buvo areštuotas, išvežtas į Sibirą ir mirė Karagandos lageryje.) Buvo ir daugiau kunigų, Viešintų parapijoje jie dažnai keitėsi, tačiau Vytautui didesnės reikšmės neturėjo.

Mūsų pokalbis vėl grįžta prie šeimos: „Brolis Alfonsas, – pasakoja kun. Vytautas, – už mane buvo vyresnis septyneriais metais,  didelis idealistas, patriotas ir vaikų organizatorius.  Jam viskas rūpėjo, visur stengėsi būti pirmas. Dar mažas būdamas išgirdo, kad ratai nesutepti. Nebaigęs valgyti išlėkė į kiemą ir sutepė...  iš viršaus degutu. Tėvas turėjo darbo  valydamas... Paskui geldai pritaisė  ratus – padarė vežėčias. Beveždamas mane su sese išvertė... guzų pridėjo... Atvažiavo rūkantys svečiai, tai jis taboką pakeitė į samanas...  O stodamas į Kunigų seminariją laiške parašė: „Mano įpėdinystė yra Dievas“. Drąsus, kūrybingas ir pasišventęs kunigas buvo Alfonsas. Bet gyvenimas jį palaužė. Dirbant Vilniaus vyskupijoje, turbūt Švenčionyse, ir Mišparų metu adoruojant Švenčiausiąjį, prie jo iš už nugaros pripuolė lenkė, keikdama „litvinas“ griebė už kaklo ir ištiesė ant grindų. Po to Alfonsas tapo labai jautrus. Su šiuo broliu kartu augom. Kai buvau klierikas, pas jį atostogaudavau, išvijus iš seminarijos ir tėvus išbuožinus, kad neišvežtų į Sibirą, visa šeima pabėgom iš namų ir glaudėmės pas gimines. Brolis Alfonsas mus materialiai rėmė. Gimnazijoje kapelionas man davė pildyti anketą. Parašiau, kad noriu būti kunigu. Kodėl? Sunku pasakyti, bet ne parapijos, o savo šeimos kunigų įtakoje augau. Įtakos turėjo ir kapelionai.“

Baigęs Viešintų pradžios mokyklą Vytautas mokėsi Kupiškio gimnazijoje, kur kapelionu buvo kun. Jonas Ragauskas, būsimasis knygos „Ite missa est“ („Eikite, mišios pasibaigė“) autorius. J. Ragauskas gimnazistams patiko. Kai jis metė kunigystę, visiems buvo didelis šokas. Tuo metu „Tiesoje“ pasirodė didelis jo straipsnis dėl ko atsisakė kunigystės. Po J. Ragausko atvažiavo kitas, gimnazistų nuomone labai įspūdingas kapelionas kun. Vaclovas Kartošius. Jo pamokos buvo visiškai kitokios, labai dvasingos, nepalyginamos su J. Ragausko vestomis ir jaunuolius  visai kitaip nuteikė.

Lietuvoje labai trūko mokytojų, tad tų pačių 1947-ųjų rugsėjį Vytautas grįžo į mokyklą. Metus dirbo Medinų pradinėje, septynerius – Svėdasų vidurinėje.

„Mokiniai buvo labai nuoširdūs, – prisimena buvęs mokytojas. – Ateidavo su visokiom bėdom: ir su moralinėm, ir su kitokiom. Ir man pasirodė, kad galėčiau jaunus žmones sutaikyti su Dievu ir įnešti į jų sielas šviesą – per maža būti mokytoju. Kunigu būdamas daugiau galiu padėt. Nuo mažens patiko tikintys žmonės. Nusprendžiau stoti į kunigų seminariją. Tada iš mokytojo atleisti galėjo ne mokyklos direktorė, o Švietimo ministerija. Pasibaigus mokslo metams parašiau du pareiškimus. Vieną – Švietimo ministerijai, prašydamas atleisti mane iš darbo, antrą – Kauno kunigų seminarijai, prašydamas leisti laikyti stojamuosius egzaminus. Išlaikius stojamuosius egzaminus, seminarijoje pasakė, kad priimtas, atsiųs pranešimą, kada atvažiuoti mokytis. Ir štai paskutinėmis rugpjūčio dienomis gaunu du laiškus. Vieną iš ministerijos, kad esu atleistas ir antrą – pranešimą iš seminarijos, kad  nepriimtas... Kaip nepriimtas, juk egzaminus išlaikiau ir komisiją praėjau, į būsimų seminaristų sąrašą įrašytas? Buvo daugiau negu aišku – tai saugumo ilgi pirštai kelią pastojo. Tame rašte taip pat buvo įrašyta, kad kitais metais į seminariją bus priimami tik Kaune gyvenantys jaunuoliai.

Buvo sovietmetis. Nei šiaip, nei taip... Mokytojauti nebegaliu – yra duomenys, kad į Kunigų seminariją stojęs. Reikia įgyti specialybę. Metus mokiausi buhalterijos Vilniuje. Gavau pažymėjimą ir per pažįstamą įsidarbinau Kauno „Atramos“ fabrike, o rudenį vėl bandžiau stoti į seminariją. Priėmė!“

Tačiau 1959 metais, sovietinės vyriausybės religinių reikalų įgaliotinio nurodymu, V. Merkį iš Kauno kunigų seminarijos pašalino. Buvo bebaigiąs mokslus – likę tik dveji šventimai. Kiek mena, seminarijos rektorius buvo kun. Alfonsas Lapė, o pavaduotojas mokslo reikalams – Vosylius. Ir vienas, ir kitas susiję su saugumu... Išmetimo procedūrą aprašo vyskupas Julijonas Steponavičius. Vyskupas gynė Vytautą kaip gerą klieriką, už tai ir jį saugumas nubaudė – ištrėmė į Žagarę. Taigi pirmą sykį nepriimdami, nebeleido dirbti mokytoju, o antrą sykį – išmesdami iš seminarijos – manė uždarysią duris tapti kunigu...

„Kai iš seminarijos išmetė, – prisimena kun. V. Merkys, – man buvo uždrausta gyventi Kaune ir Vilniuje. Neturėjau kur važiuoti. Jau buvau įstojęs į Jėzuitų naujokyną, priglaudė Daugėliškių (Ignalinos r.) klebonas jėzuitas tėvas Romualdas Blažys. Zakristijonu pas jį dirbau nepilnus metus, baigiau seminariją. 1960 m. liepos 26 d. Daugėliškyje vyskupas Vincentas Sladkevičius mane įšventino kunigu. Jis buvo nepripažintas vyskupu, slapta įšventintas. Ir mane slapta įšventino. Buvau pirmasis pogrindžio kunigas iš slapta įšventintų 1960–1987 metais. Tais pačiais metais įstojau į Jėzuitų vienuoliją.“

Saugumas greitai susekė, kur apsistojęs iš Seminarijos išvarytas klierikas ir atskubėjo su naujomis intrigomis. Sako: „Tokio amžiaus negali būti zakristijonu. Arba sodinam į kalėjimą trejiems metams, arba eini dirbti kolchozan...“ Nebegalėdamas toliau dirbti zakristijonu, vengdamas įkalinimo, 1960–1973 metais kun. V. Merkys įsidarbino Buivydiškių (Vilniaus r.) žemės ūkio technikume. Ten  neakivaizdiniu būdu baigė technikumo sodininkystės skyrių, dirbo medelyne agronomu dekoratyvinės sodininkystės srityje, o kaip kunigas buvo inkorporuotas į Vilniaus vyskupiją. 

„Medelynas Vilniaus pakraštyje, – pasakoja kun. Vytautas. –  Tekdavo susitikti ir su J. Ragausku. Ateidavo į medelyną, nežinojo, kad aš kunigas, bet žinojo, kad seminarijoje mokiausi. Ir pas jį namuose esu buvęs. Vaikščiodavau ta gatvele. Kartą einu, o jis pro langą žiūri. Pasisveikinau, pakvietė užeiti. Ilgėliau tada kalbėjomės ir mano buvęs kapelionas paklausė: „Tai dėl ko stojai į seminariją?“ Buvau pažįstamas su visa jo gimine, nuo to paties krašto yra kilęs. Tai aš jam paaiškinau, sakau, kai jūs atsisakėte kunigystės, man buvo labai skaudu, sugalvojau ištaisyti jūsų klaidas. Tuojau prisistatė jo žmona ir mane išvarė. Matyt už durų klausėsi. Taip ir nebaigėme kalbos su Ragausku. Daugiau neturėjau protekcijos... Jis turėjo gražų valdišką butą didžiuliame name su gražiu kiemu. Ragauskienė ateidavo į medelyną gėlių pirkti. Keturiolika metų ten išdirbau. Tuo metu buvo populiari ateistinė-antireliginė  propaganda. Ir medelyne apsilankė lektorius. Sušaukė valdžia visus darbininkus tos paskaitos klausytis. Tas propagandistas užsiminė apie mane. Sako: „Ir pas jus dirba toks Merkys, jis suklaidintas buvo, įstojęs į seminariją, bet paskui susiprato, išstojo ir dabar sąžiningai užsidirba sau duoną“. Žmonės nežinojo, kad toks esu, nustebo ir į mane pradėjo visai kitaip žiūrėti. Jie pradėjo suprasti, kodėl aš nesikeikiu ir nerūkau.“

Jėzuitų vyresnybė nutarė pogrindininką legalizuoti ir pamažu pradėjo skelbti, kad V. Merkys yra kunigas. Tuo metu kaimyninėje Šilėnų parapijoje mirė klebonas. Žmonės kreipėsi į kun. Česlovą Krivaitį, vadovavusį vyskupijai, kad skirtų jų parapijai kunigą. Krivaitis atsakė: „Labai norėtume jums skirti kunigą, bet neturime“.

Žmonės atsakė: „O mes turime“. Jie žinojo. Krivaitis nustebęs paklausė: „Tai kas jis toks?“ Jie pasakė, kad tai kunigas Merkys. Valdytojas atsakė: „Aš tokio nepažįstu“.

 Apaštalavimas

Greitai ir kunigui pogrindininkui nusišypsojo laimė. Ukrainoje kunigavo geras kun. V. Merkio pažįstamas iš seminarijos laikų. Ten trūko kunigų. Jis papasakojo vyresnybei situaciją, kad Lietuvoje yra toks pogrindininkas kunigas. Šie sutiko priimti. Tačiau Vytautas norėjo išvažiuoti oficialiai, su Bažnyčios leidimu. Ukrainiečiai organizavo parapijos ir Bažnyčios žmones, išsiuntė delegaciją, kuri atvykusi prašė kunigą, kad važiuotų dirbti pas juos. Kun. V. Merkys nuėjo pas Krivaitį. Ukrainiečiams Krivaitis pasakė: „Duodame patį geriausią kunigą, saugokit ir gerbkit jį“. Taip 1973-aisiais atsisveikinęs su Lietuva, artimaisiais kun. V. Merkys  išvažiavo į Hrečianų parapiją (Chmelnickio sritis).

„Man atvykstant, – pasakoja  kun. V. Merkys, – ten tik kapų koplyčia buvo, bažnyčią vėliau statėme.  Visi buvo informuoti, kad atvažiuoja kažkoks banditas, kurio reikia saugotis ir saugoti – net grafikas buvo sudarytas mane sekti. Registruodavo visus žmones, kurie pas mane lankydavosi. Parapija – kaip trečdalis Lietuvos. Lenkai, ukrainiečiai, rusai. Susikalbėdavau rusų, skaitydavau lenkų kalbomis, per radiją pranešimų klausydavau ukrainiečių kalba. Pamokslus sakydavau rusiškai, nes lenkai labai pykdavo, kai neteisingai ištardavau žodžius jų kalba.

Pradžioje žmonių buvo nedaug – per didžiuosius Šv. Onos atlaidus šv. Komunijos atėjo per 200. Liūdnas vaizdas: žmoneliai labai suvargę... Tenykštė valdžia siekė vieno – kad palaidočiau senąsias moteriškes ir išvažiuočiau. Politinė įtampa didžiulė – ligonius valdžia reikalaudavo lankyti tik pavieniui, o nuvažiavęs rasdavau dešimtis, šimtus žmonių belaukiant... Vėliau pradėjau gudrauti: niekam nesakydavau, kur ir kada važiuoju. Kai vietiniai sekliai nežinojo, ir valdžia žinojo mažiau.

Tikinčiuosius Ukrainoje persekiojo smarkiau nei Lietuvoje, ir paprastus žmones, neužimančius aukštų pareigų. Bet kai kurie būdavo labai drąsūs... – prisimena  kun. V. Merkys. – Kaimuose šv. Mišių aukoti neleisdavo, tik per laidotuves. Tuomet žmonės ir išpažintį galėdavo atlikti. Labai vargino didelis krūvis. Vieną kartą dirbau tris paras be poilsio: šv. Mišios, laidotuvės, klausykla, ligoniai... Nerviškai išsekina, nors šiaip kunigystė yra šviesus darbas, – pasakoja  kun. V. Merkys. – Dėl gausiai plūstančių tikinčiųjų kai kurių ten dirbusių kunigų buvau kaltinamas, kad savo metodais Bažnyčioje ugdau „naujus komunistus“. Mat, neturėdamas kitos išeities, buvau gavęs vyskupo leidimą kartais duoti bendrą išrišimą. Ir kaip kitaip pasielgti, jei į atlaidus suplūsta tūkstančiai žmonių. Visi veržiasi išpažinties. Prie klausyklos didžiulės spūstys. Aišku, kai kuriems kunigams užkliuvo ir tai, kad visada stengiausi būti kuo arčiau žmonių, būti jų gyvenimų, jų skausmų, džiaugsmų ir abejonių keliuose kunigu ir draugu. Norėjau iš ten anksčiau išvažiuoti, bet neišleido manęs, užstojo parapijiečiai ukrainiečiai ir lenkai, taip pat ir kai kurie kunigai lenkai, – pasakoja  kun. V. Merkys. – Lenkų kunigai meldėsi ir su žmonėmis bendravo tik lenkiškai, o aš taip, kaip jie norėdavo. Kadangi buvau nešališkas jokiai tautybei, tai irgi traukė žmones. Man, kaip kunigui, didžiausią pasitenkinimą teikia akimirkos, kai ilgai nebuvę išpažinties, pagaliau ateina... Įdomu tai, kad nebuvo problemos su kitataučiais Ukrainoje. Vienas lenkas, vėliau tapęs vyskupu, sakė, kad mane gerbia labiau negu savo tautietį lenką. Jei buvo problemų, tai ne su parapijiečiais, bet su kitais kunigais lenkais. Jie pyko ant manęs, kad tokį populiarumą turiu tarp žmonių, pyko dėl mano vedamos „politikos“.

Dirbant Ukrainoje buvo svarbu nesukompromituoti Bažnyčios – juk tave mato ir kitų tikėjimų, ne vien katalikų, atstovai. Kartais manęs klausdavo: „Kodėl tu taip dirbi?“ Sakydavau: esu lietuvis, o čia kitų tautybių žmonės, nenoriu Lietuvai padaryti gėdos. Ypač ten, kur mažai kunigų, jie turi būti pavyzdiniai, – pasakoja  kun. V. Merkys. – Juk kai kurie žmonės apskritai kunigo nėra matę! Nebūtina jiems iškart apie Dievą kalbėti – geras pavyzdys irgi liudijimas. Paskutiniaisiais metais per atlaidus šv. Komunijos ateidavo daugiau kaip keturi  tūkstančiai žmonių. Tai didžiausias džiaugsmas, kad per 23 metus Ukrainoje nenumarinau tikėjimo. Kasmet važiuodavau rekolekcijų į Lietuvą, pasisakęs, kad vykstu gydytis. Mane pavaduodavo kaimynai kunigai kun. Bronius Mireckis, kun. Jonas Olšanskis (vėliau tapęs vyskupu). Ne visais kunigais galėjau  pasitikėti, nes dauguma buvo užverbuoti. Šiais – pasitikėjau, bet jie manimi – nelabai. Juk buvo nuteikti. Kadangi dauguma kunigų buvo lenkai, jų posėdžiuose nedalyvaudavau, kad negalvotų, jog esu seklys... Bet būdavau jiems naudingas, nes sugebėdavau restauruoti kokią suskilusią statulėlę ar apsilaupiusį paveikslėlį – tuomet sunku būdavo gauti religinių reikmenų.“

Grečianuose kun. V. Merkys su parapijiečiais pastatė savo pirmąją Šv. Onos bažnyčią. Leidimo statybai negavę, pradėjo nelegaliai –  „partizaniniu“ būdu. Nebuvo inžinierių, pats klebonas darė projektą, vadovavo statyboms. Lauke 16 laipsnių šalčio, vėjas, audra, o jie, saugodamiesi, kad valdžia nepamatytų ir neuždraustų, – bažnyčią stato.

Paskui kunigas lietuvis Ukrainoje pastatė ir antrąją – Kristaus Karaliaus bažnyčią Chmelnickio mieste. Irgi be architekto. Pats  ruošė projektą ne paprastai – dviejų aukštų bažnyčiai. „Padariau brėžinius, – prisimena sudėtingus statybos metus kun. V. Merkys, – paskui inžinieriai skaičiavo medžiagas viršuje ir apačioje. Šv. Mišias tuo pačiu metu galima aukoti rūsyje ir virš jo.  Šioje bažnyčioje daugiausia tikinčiųjų ir iki šiol katalikų daugiausia. O stačiatikiai dar nuo anų laikų katalikams labai palankūs. Išugdžiau septynis kunigus. Dabar ten vyksta Europos jaunimo suvažiavimai – telpa apie 3000 žmonių.

Šiuo metu manojoje parapijoje – 50 parapijų. Buvo stačiatikių, Romos katalikų, graikų apeigų katalikų (unitų). Buvo ir priešpriešos. Lenkai norėjo – kad ten būtų Lenkija, o ukrainiečiai, kad Ukraina. Patys lenkai prašė: „Tik neišvažiuok, nes jei išvažiuosi, tai mums gyvenimo nebus“. Pats ir bažnyčios remontu rūpinausi. Kartą, remontuojant bažnyčią, darbininkas nukrito iš didelio aukščio... Stebuklas, kad net nesusižalojo. Būtų priežastis bažnyčią uždaryti. Žmonės meldėsi, kad tos statybos ir remontai gerai pavyktų, nes viską darėme slapta, o jeigu dar žmogus būtų žuvęs... Bažnyčių statybos laikas ir sunkus, ir ne, – pasakoja  kun. V. Merkys. – Tuo metu Chmelnickio statybos treste buvo laisvų žmonių. Iš keturių turėtų brigadų mums paskyrė vieną, pačią prasčiausią. Kai pradėjo statyti bažnyčią, tresto inžinieriai važiavo pasižiūrėti, stebėdamiesi, kaip jų darbininkai taip gerai dirba. O miesto viršininkas, vėliau sveikindamas savo pavaldinius Šv. Velykų proga, įdėjo Kristaus Karaliaus bažnyčios nuotrauką. Darbe pasiaukojimas buvo labai didelis. Važiavom kaimo keliuku, staiga – mašina įkrito lyg į kokį baseiną. Nešėm nuo upės ledus, su keltuvu kėlėm ratus. Aplink nei gyvos dvasios – dykynė. Šiaip taip išsikapstėme. Kitas atvejis: privažiavom tiltą, o jo nebėra… Potvynis nunešė. „Šoferis“ pamatavo likusias tilto sijas – atstumas tinka. Per tas sijas jam vairuojant, o man prižiūrint ir pervažiavome upę.“

„Kurorte“

Tas laikas Ukrainoje – didžiulių darbų, įtampos, tolerancijos ir, be abejo, pasiaukojimo metas. Tačiau bet koks žmogaus gyvenimo etapas turi pradžią ir pabaigą. Ir tėvelis V. Merkys pagaliau susiruošė į namus. Reikėjo gudrauti, nes jau kartą nepavyko ištrūkti... Taigi išsikvietė iš Lietuvos Greitosios pagalbos mašiną, sėdo į ją ir „sudie, Ukraina...“ Ėjo 1997-ųjų pavasaris.

„Čia, kai parvažiavau, tai atostogos – kurortas... – šypsosi t. V. Merkys. – Aukodavau šv. Mišias, padėjau atstatyti jėzuitų namus, vadovavau rekolekcijoms. Bet po Ukrainos visa tai atrodė blankiai. Juk veiklą vertiname pagal tai, kiek savo iniciatyvos ir pastangų įdedame, o čia esu tik pagalbininkas... Tiesa, iki 2005 metų  spalio buvau Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios klebonas, Kauno jėzuitų namų vyresnysis, pasauliečių religinės organizacijos – apaštalavimo draugijos Marijos legiono Kauno miesto kurijos dvasios vadas. Dabar esu altaristas ir Kauno Švč. Sakramento (Studentų) koplyčios rektorius. Pasirinkau jėzuitų kongregaciją dėl to, kad patiko jų paklusnumas, pasiryžimas. Šie vienuoliai turi tvirtą charakterį – kryptį. Ir į Ukrainą išvažiavau ne iš smalsumo, o kad reikėjo, nebuvo kas ten dirba.“

Tėvelis nepagaili kritikos ir jaunesniems kunigams: „Dabar, laisvės sąlygomis, Lietuvoje kai kurie kunigai labai „nukunigėję“, tikintieji jiems nelabai rūpi.“ Pamokslus sakydami daugiau savo žinias, erudiciją demonstruoja, nesirūpina, kad žmonės suprastų. Šv. Jonas Marija Vianėjus yra sakęs, kad jam teko kalbėtis su velniu, ir šis labai gyręs tokius kunigus: „Jeigu visi taip kalbėtų, labai džiaugčiausi, nes tuomet žmonės pradėtų man tarnauti.“ Kai klausytojai nesudominami, jie pradeda ieškoti ko nors kito. Mano manymu, kunigui svarbu kuklumas. Reikia stengtis patarnauti žmonėms, – pasakoja  kun. V. Merkys. – Ukrainoje buvo paprasta publika, inteligentai nesiviešindavo. Lietuvoje yra nuoširdžiai tikinčių inteligentų. Jaučiu didesnį atotrūkį tarp žmonių ir kunigo. Pavyzdžiui, Arso klebonas nelabai mokytas buvo, o darė didelę įtaką, nes buvo gyvas kunigas, atsidavęs žmonėms, bet pirmiausia – Dievui. Kai kunigas atsidavęs vien mokytiems žmonėms, atsiranda atstumas. Jei yra atstumas, kunigo įtaka mažesnė. Ryšys su tikinčiaisiais turi būti tiesioginis. Žmonės turi matyti, kad kunigas yra tarp jų. Dėl to aš ir sniegą apie namus (ir per pusę Vilniaus, bei Šv. Gertrūdos gatvių, apie savo koplytėlę, kartais ir apie Katedrą) nukasu, ir šiukšles nušluoju... Galiu pasakyti ir kaip agronomas: kunigas turi būti kaip gaidys tarp vištų. Kai tarp vištų yra gaidys, jos ramios, organizuotos. Gaidys vištas surenka, sušaukia, kokį slieką joms paduoda. O Lietuvoje kunigas tarp žmonių tarsi svečias. Jis žino, kas Klaipėdoje dedasi, kas Paryžiuje ar Berlyne, o kas jo parapijoje – ne visada. Dabar kunigystė kai kuriems tapo vien tarnyba. Jeigu patikrintume, pamatytume, kad vakarais kai kurie iš jų  pačias nekultūringiausias programas žiūri, – teigia  kun. V. Merkys. – Jeigu reikėtų grįžti į Ukrainą – negrįžčiau. Politinės aplinkybės kitos ir aš kitoks – pasenęs. Ne tas mentalitetas. Sąlygų tokių darbui nebėra.  Nebegalėčiau to padaryti, ką jaunas: pastatytos dvi bažnyčios, Rekolekcijų namai, bendros išpažintys. Dabar to nebereikia... Pati geriausia pastoracija man yra prisiminimai. Ką tik buvo du kunigai į svečius iš antrosios, Kristaus Karaliaus, bažnyčios atvažiavę. Papasakojo naujienas, pasikalbėjome. Kai miršta žymesni žmonės iš mano buvusių parapijų – man visada praneša. O kada „Žingsniuose“ buvau aprašytas, atsirado kažkoks vertėjas ir nusiuntė ten, į Ukrainą, straipsnį. Visi labai susidomėję skaitė. Ukrainietė seselė darbuojasi Lietuvoje, mane pažįsta. Ryšiai yra.“

Tie ryšiai su buvusiais darbais ir sutiktais žmonėmis – parapijiečiais – prisiminimų gijomis pinasi ir puošia kun. V. Merkio pastoraciją – jau praėjusią ir tą, kuri šalia, kasdieną budi prie Eucharistijos čia, Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje, Švč. Sakramento (Studentų) koplytėlėje. Ateik į jos namelius bet kuriuo metu ir tu sutiksi Kunigą Švenčiausiame sakramente, o galbūt, jei bus ryto, vidudienio ar vakaro šv. Mišios, – ir dvasiškąjį tėvelį Vytautą Merkį, jau palinkusį po metų ir darbų nešuliu, bet tokį pat artimą kiekvienam ir kiekvieną priimantį taip pat, kaip anksčiau – kad nepadarytų savo Tėvynei gėdos – stropiai, kaip Jėzaus Draugijos narys, Jo sekėjas.

© 2012 „XXI amžius“