|
Nauji lietuviškųjų nutylėjimų ir tendencingumų aspektai
Gintaras Visockas
Prieš keletą dienų LRT laidoje išgirdau garsiosios žurnalistės Nijolės Baužytės, kuriančios, beje, nepaprastai vertingas kultūrinio, pažintinio pobūdžio laidas apie mūsų miestelius, komentarą. Mūsų miesteliai laidos kūrėja prisiminė, kokių rūšių cenzūros būta gūdžiais sovietinias laikais. Be abejo, cenzūra anuomet buvo negailestinga. Kūrybiškumą ypač žlugdė valdiška cenzūra Glavlitas. Bet ne mažiau skaudžiai smogdavo savicenzūra savisaugos jausmas. Taigi be tuometinio Glavlito palaiminimo televizijos ekranuose nepasirodydavo nė viena laida. Tik komunistų partijos bosai televizijoje galėdavo dėstyti savo samprotavimus iš anksto nesuderinę jų su cenzoriais. Beje, pasitaikydavo absurdiškiausių reikalavimų, kai budrieji cenzoriai drausdavo parodyti net bažnyčią ar kryžių...
Subtilesnė, rafinuotesnė, labiau paslėpta
Laisvąjį žodį varžančios sovietinių laikų nuostatos buvo neteisingos, smerktinos, netoleruotinos. Tai aišku, tikiuosi, visiems. Tačiau paklauskime savęs, ar šiandien, skaičiuodami dvidešimt pirmuosius nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, neįsipainiojome į tas pačias pinkles, tik kiek kitokio pobūdžio? Drįstu manyti, jog šiandieninė cenzūra gal net pavojingesnė už sovietinę, nes dabar ji subtili, rafinuota, maskuojama.
Be abejo, sovietinio Glavlito nėra. Tarsi nėra priežasčių ir savicenzūrai. Tačiau juk draudžiamų temų turime apsčiai. Ir jų, deja, nuolat daugėja. Beje, Lietuvoje daugėja ir žmonių, kuriems iškelta baudžiamųjų bylų vien už viešai pavartotą aštresnį žodį ar epitetą. Taigi jie tapo kriminaliniais nusikaltėliais vien už tai, kad brūkštelėjo itin kritišką komentarą po internetiniu straipsniu ar nepagarbiai apibūdino valdžios instituciją. Tokių atvejų mano archyve jau ne viena dešimtis. Ir visi nukentėjusieji prašo kuo smulkiau aprašyti graudžias jų istorijas. Kai privataus kaltinimo tvarka iškeltas baudžiamąsias bylas už viešai ištartą žodį tyrinėju po vieną, dar, liaudiškai tariant, kentėti galima. Bet kai jas sudedu į krūvą, per nugarą šiurpuliai eina...
KGB milžinas molinėmis kojomis?
Jau, regis, netrukus bus keblu kritikuoti net sovietinį KGB. Na, kritikuoti gal dar ir leis. Tačiau, matyt, nebus leista KGB laikyti itin kraugeriška, pavojinga, žiauria institucija. Spėju, jog bent kiek aštresnė KGB kritika netrukus Lietuvoje bus traktuojama mažų mažiausiai kaip blogas tonas, menkas išprusimas arba paviršutiniškas istorijos suvokimas. Kas leidžia šitaip manyti?
Mintyse turiu neseniai per LRT transliuotą Gintaro Aleknonio diskusijų laidą Ant svarstyklių. Joje diskutavo Kovo 11-osios Akto signatarė Nijolė Oželytė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas. Minėtoji diskusija paliko rimtos laidos įspūdį. Neturiu jokių pretenzijų nei vedėjui, nei pašnekovams. Tąsyk visi pateikė dėmesio vertų minčių apie laisvę, nepriklausomybę, valstybės ir piliečio santykius, Lietuvos ateitį, perspektyvas, lietuviškas baimes ir mitus.
Keistai nuskambėjo tik kelios Seimo NSGK pirmininko užuominos apie KGB. Esą KGB tebuvo milžinas molinėmis kojomis. Esą mes šiandien linkę pervertinti tuometinę KGB jėgą. Suprask, KGB turėjo dideles, bet ribotas galimybes. Jei ne komunistų partijos kontrolė, KGB darbuotojams būtų buvę labai keblu efektyviai veikti. Žinoma, KGB šnipų turėjo labai daug, informatorių būta beveik visur, tačiau sekimo vis dėlto nederėtų laikyti visuotiniu. Teiginys apie totalųjį sekimą Lietuvoje lyg ir teisingas, tačiau tik iš dalies.
Štai Rytų Vokietijoje tuometinė Stasi neabejotinai kontroliavo vos ne kiekvieną šalies gyventoją. KGB darbuotojai ir agentai Lietuvoje esą nebuvo visagaliai. Taigi Stasi užmojai neabejotinai buvo įspūdingesni nes realiai galėjo kontroliuoti, sekti, persekioti. KGB sovietinėje Lietuvoje buvo silpnesnis.
KGB darbuotojams siautėti padėjo įvarytas baimės jausmas. Lietuviai paniškai bijojo, nes ši įstaiga esą visur turi savo ausis ir akis, turi labai ilgas rankas. O iš tiesų KGB buvo silpnesnė, nei manė lietuviai. Maždaug tokią mintį žurnalisto G. Aleknonio laidoje Ant svarstyklių audė Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas. Maždaug taip suvokiau jo dėstomą versiją apie KGB stipriąsias ir silpnąsias puses. Beje, iki minėtos laidos neteko nieko panašaus girdėti apie, vaizdžiai tariant, impotentišką KGB, ypač iš tokio aukšto rango Lietuvos politiko lūpų. Kas tai atsitiktinumas, nuoširdus tiesos ieškojimas ar subtilus bandymas po truputį keisti lietuvių požiūrį į KGB?
Be abejo, pono A. Anušausko išdėstyta pozicija įmanoma. Be abejo, sunku nesutikti su buvusio ilgamečio Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro istoriko, apie KGB, parašiusio ne vieną storą knygą ir ne vieną dešimtį straipsnių, nuomone. Vargu ar Lietuvoje esama daug istorikų, kurie giliau už poną A. Anušauską išmanytų KGB veiklos Lietuvoje ypatumus. Vis dėlto buvo keista klausytis jo pastebėjimų, esą KGB struktūros Lietuvoje nebuvo tokios stiprios ir visagalės, kaip mes įsivaizdavome anuomet ir vis dar įsivaizduojame šiandien.
Meluoja nė neraudonuodami
Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kad mes be reikalo sureikšminame KGB įtaką, jėgą, brutalumą? Kad tremtiniai, partizanai, rezistentai, politiniai kaliniai, disidentai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platintojai ne visuomet pagrįstai bijojo sovietinių kagėbistų? Jeigu tokias užuominas keltų, pavyzdžiui, Rusijos Valstybės Dūmos pareigūnas, Rusijos istorikas ar Rusijos žurnalistas, dar suprasčiau. Jiems knieti paslėpti sovietinio režimo baisumus. Bet kai tokias mintis dėsto Lietuvos Seimo NSGK vadovas, nustebęs gūžčioju pečiais. Net jei toji versija, kurią viešai išdėstė ponas A. Anušauskas, neginčijama, man vis tiek atrodo, jog panašiais atvejais geriau patylėti. Juk nebūtina lietuviams visuomet elgtis preciziškai tiksliai bandant išsiaiškinti visas istorines tiesas. Mokykimės iš kitų tautų, ypač iš savo artimiausių kaimynų, nes kai kurie iš jų, traktuodami istorijos įvykius, kartais begėdiškiausiai meluoja. Meluoja ir nė neraudonuoja.
Pagaliau tuometiniai sovietinės santvarkos kritikai bei griovėjai net ir labai norėdami negalėjo žinoti, kokios iš tiesų KGB veikimo Lietuvoje galimybės. Jie nuoširdžiai manė, kad KGB yra milžinas, stovįs ant tvirtų plieninių kojų. Ir toks jų įsivaizdavimas nebuvo iš piršto laužtas. Ši nuomonė paremta krauju aplaistyta gyvenimiška patirtimi.
Ir še tau kad nori: KGB milžinas molinėmis kojomis. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau neatmetu galimybės, jog artimiausiu metu Lietuvoje, matyt, padaugės panašaus pobūdžio tvirtinimų. O jeigu sovietinės represinės struktūros Lietuvoje nebuvo itin baisios, vadinasi, ir mūsų priešinimasis sovietinei okupacijai nebuvo labai sudėtingas ir didingas?
Jau nebegalima kritikuoti ir Lenkijos?
Prieš keletą dienų istorikas Algimantas Liekis padovanojo du savo monografijos Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai tomus. Dabar atidžiai juos skaitau. Skaitau su didžiausiu susidomėjimu. Mano manymu, labai vertingas, prasmingas veikalas. A. Liekis vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurie bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę Žečpospolitą traktuoja neigiamai kaip darinį, kuris žymiai susilpnino lietuviškumą. Regis, kas čia blogo ar smerktino, jei Lietuvoje esama istorikų, kurie kritikuoja Lietuvą, kam ši anais laikais per mažai pataikavo Krokuvai ir Varšuvai, tai kodėl negali būti atsvaros, teigiančios, esą visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bėdos prasidėjo po unijos su lietuvius bet kokiomis priemonėmis sulenkinti siekusia Lenkijos karalyste?
Tokiais atvejais tėra viena vienintelė demokratiška išeitis sudaryti lygias galimybes abiems koncepcijoms grumtis viešojoje erdvėje. Tegul istorikas Alfredas Bumblauskas mato tai, ką mums gero davė Lenkija, o istorikas A. Liekis tegul pasakoja apie lenkiškas intrigas ir klastas. Istorikas A. Bumblauskas savo tiesas LRT televizijoje išsakė ne vieną sykį. Visuomeninis transliuotojas tribūną ne kartą buvo suteikęs ir kitiems aršiausiems Lietuvos polonofilams. O štai istoriko A. Liekio kažkodėl neteko matyti LRT rengiamose diskusijų laidose. Na, privačios televizijos ir privatūs laikraščiai gali elgtis kaip tinkami. Jie privatūs. Bent jau prie jų labai lengvai neprisikabinsi. Bet visuomeninė, iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma LRT, mano įsitikinimu, privalo suteikti tribūną ir tokiems istorikams, kaip A. Liekis. Bent jau retsykiais. Esu iš tų, kurie stengiasi nepraleisti tokių LRT laidų, kaip Įžvalgos, Tarp Rytų ir Vakarų, Teisė žinoti, Ant svarstyklių, Dienos tema. Tačiau neprisimenu, kad LRT žurnalistai Rimgaudas Geleževičius, Gintaras Aleknonis ar Rita Miliūtė į svečius būtų pasikvietę istoriką A. Liekį ir atidžiai išklausę jo argumentų. Taigi čia įžvelgiu dar vieną subtilų lietuviškosios cenzūros aspektą nenorą kritikuoti Lenkijos.
Į Lenkiją kritiškai žvelgiantis istorikas pastaruoju metu sulaukė ne tik šmeižikiškų straipsnių apie finansinius savo dvitomio aspektus, bet ir užuominų, jog lietuviškosios Temidės gali būti apkaltintas kaip kurstąs nacionalinę nesantaiką, nes keli politiniai veikėjai jau svarstė galimybę, ar nebūtų įmanoma Generalinei prokuratūrai apskųsti kai kuriuos itin kritiškus A. Liekio teiginius lenkiška tematika. Tokių drastiškų susidorojimų iniciatoriai, matyt, viliasi, kad istorikas, net jei ir nesulauks kvietimo į teismą, tai ateityje bent jau bus atsargesnis, kritikuodamas vadinamąjį strateginį partnerį. Kas tai, jei ne subtili, gudriai maskuojama cenzūra?
Beje, anoji pusė elgiasi kaip tinkama, nesulaukdama jokio rimtesnio pasipriešinimo. Viešojoje erdvėje vis dažniau išgirstu pareiškimų, esą klastinga Vilniaus okupacija nebuvo nei žiauri, nei kruvina. Esą Lenkijos įvykdytas Vilniaus užgrobimas buvo daugiau kultūrinė kategorija. Esą Vilniaus užpuolimui derėtų surasti kiek švelnesnį apibūdinimą nei žodis okupacija, nes tai šokiruoja Lenkijos visuomenę. Taigi Lietuva po truputį pratinama Vilniaus krašto atplėšimą ir kryptingą lenkinimą laikyti kultūrine kategorija.
Negalima minėti net žodžio tautininkas
Šiandien Lietuvoje egzistuoja ir daugiau temų, kurias siekiama nutylėti. Ar pastebėjote, jog kai kurios lietuviškosios televizijos, laikraščiai bei internetiniai portalai visai nemini tokių žodžių, kaip tauta ir tautiškumas. Mieliau vartoja tokias sąvokas, kaip pilietiškumas, kosmopolitizmas, socialinės grupės. Žodžių junginio tautos likimas nerasite. Jei kalbama apie lietuvių emigraciją ieškant skalsesnės duonos, tai būtinai pabrėš tik teigiamus emigracijos momentus, tarsi neigiamų nė nebūtų. Jei kas nors iš lietuvių prabils, kad jam rūpi, ar po šimto metų Lietuva bus lietuviška, tokį būtinai apšauks nesusipratėliu ar nacionalistu. Mat, lietuviams negalima rūpintis lietuviškumo išsaugojimu, vien tik pilietinės visuomenės kūrimu. Jei kuris nors iš mūsų ims akcentuoti, jog užsienio kalbų mokymasis neturėtų užgožti gimtosios kalbos mokymosi, toks dažnusyk bus sumaltas į miltus kaip primityvus neišmanėlis, esą nesuvokia naujųjų pasaulinių tendencijų.
Štai prieš keletą dienų kavinėje teko šnekėtis su bičiuliu, dirbančiu viename įtakingame dienraštyje. Jis prisipažino, jog redakcijos vadovybė kategoriškai uždraudusi rašyti apie politinius judėjimus ir partijas, kurios savo programose kalba apie lietuvybės puoselėjimą. Mintyse jis turėjo ir neseniai atsikūrusią tautininkų partiją, vadovaujamą parlamentaro Gintaro Songailos. Mano bičiulis žurnalistas prisiminė, kaip parlamentaras G. Songaila Seime organizavo puikią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių maketų parodą. Šimtai lietuvių moksleivių sukūrė kelias dešimtis įspūdingų darbų. Apie tai kalbėjo daug televizijų, rašė daug laikraščių. Tačiau dauguma iš jų net neužsiminė, jog šią gražią, prasmingą, pažintinio, edukacinio, patriotinio pobūdžio akciją organizavo Lietuvoje atsikūrusios tautininkų partijos vadovybės.
Taigi kai kurios lietuviškosios žiniasklaidos priemonės apie tautines idėjas puoselėjančias politines jėgas rašyti pasiruošusios tik tada, jeigu jos iškrės kažką labai negražaus ir smerktino. Šiandien suskaičiavau tris temas, kurių Lietuvoje nederėtų imtis, jei nenori sulaukti nemalonumų. Bet juk tai gyvybiškai svarbios temos.
© 2012 XXI amžius
|