Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tauta kiekvieną dieną sprendžia savo būties klausimą

Kan. doc. dr. Robertas Pukenis

Pagerbiama Lietuvos vėliava Alfredo Pliadžio nuotrauka

Persų išminčiai, skaitydami žydų pranašystes, suprato ir pasirodžiusios Betliejaus žvaigždės prasmę. Ji lydėjo tris karalius tolimoje kelionėje pas gimusį Jėzų. Šv. Kalėdų pirmą dieną Betliejaus piemenys, atėję į prakartėlę, rado dievišką Kūdikėlį, šalia jo motiną Mariją. Ji buvo prie Dievo Sūnaus, kai jis dar buvo nežinomas. „Marija dėjosi į širdį ir svarstė viską“, kas tik siejosi su Jos Kūdikiu. Atvykę pagarbinti, trys persų išminčiai aukojo auksą, smilkalus ir mirą. Daug žmonių eina prie gimusio Jėzaus. O Tu, sese, broli, ar ateisi parymoti prie prakartėlės, kaip ir tie Trys karaliai? Išlieti savo ilgesį, užgydyti gyvenimo žaizdas? Ar siela ir toliau bus užgožta pirkinių, buities ir tuščių naujametinių linkėjimų?

Baisiausia liga yra indiferentizmas, pasireiškiantis įvairiomis abejingumo ar užmaršumo nuodėmėmis. Liūdna, kad jau pasitaiko tokių gėdingų faktų. 2008 metais Oksfordo savivaldybės finansuojama labdaros organizacija nusprendė siekti uždrausti Šv. Kalėdas laikyti miesto švente. Ilgus metus tiesiog Kalėdomis vadinta miesto gyventojams organizuota šventė buvo pervadinta „žiemos šviesų puota“. Pasak organizacijos darbuotojų bei jiems pritarusių savivaldybės atstovų, tam, kad „nebūtų diskriminuojami kitų religijų išpažinėjai bei nereligingi asmenys“. Sprendimas buvo pasmerktas visų religijų lyderių. Kuo šis nekaltas Kūdikis gali užkliūti kitų religijų žmonėms? Su tomis skelbiamomis laisvėmis vadovaujantieji iš didelio rašto kartais išeina iš krašto. Dabar yra tokia realybė, kad tie, kurie priešinosi Kalėdų šventės šventimui, neturi tolerancijos nei pagarbos ten visų gyvenančių krikščionių dviejų tūkstančių metų kultūriniam religiniam paveldui. O kodėl mūsų vadinamieji intelektualiniai krikščionys nesugeba įvertinti to, kas priklauso pilnutiniam humanizmui – krikščionybei? Netgi netikinčiajam Kristaus asmuo pažadina žavesį, kilnumą, pagarbą.

Mes didžiuojamės mokslo ir technikos laimėjimais, bet negalime pasigirti dorove, širdies ir dvasios kultūra. XX amžiaus garsiausias fizikas Albertas Einšteinas pastebėjo: „Žymiųjų žmonių moralinės vertybės turi didesnę vertę ir reikšmę kartoms ir istorijos eigai negu grynai moksliniai pasiekimai“. Kodėl šiandien mūsų valstybėje tiek daug problemų? Palyginus, kiek tauta pasiekė per 20 nepriklausomos prieškario Lietuvos metų ir dabar, tai visiems bus aišku, kad šiandien esame žemo lygio. Ogi tada mažiausiai 60 proc. lietuvių ateidavo į bažnyčias kas sekmadienį pašvęsti savo gyvenimo aukos. Ir tada Lietuvos gynybinis pajėgumas buvo keliolika kartų galingesnis. Turėjo net savo aviaciją. Ekonomika sparčiai kilo. Žemdirbys mylėjo žemę ir jau žemės produktais maitinome alkaną Rusiją. Politikų korupcija buvo retas atvejis. Mokykla ugdė šviesuolius patriotus... Jaunuoliai, baigę mokslus Vakarų universitete, galvojo, kuo jie bus naudingi Lietuvai. O dabar mes patys atstumiame arba nieko nebegalvojame apie Lietuvos išlikimą, bėgame svetur. Praėjusią vasarą Vienoje, konferencijos metu, sutikau filosofijos daktarę Eelenutę, prieš trejus metus dėsčiusią Kaune, Teologijos fakultete filosofiją. Nustebau – laisvai kalba visomis pagrindinėmis kalbomis, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, skaito pranešimus, o Kaune jai vietos nebeliko... Gal buvo per daug rimta katalikė ir mokyta?

Lietuvių maža tauta, apsupta didelių tautų, tegali išlikti ypatinga dorove, tarpusavio vienybe, tradicijomis, lietuvių kalbos puoselėjimu, istorijos suvokimu. Tauta visą laiką sprendžia būties klausimą, nes priešai nesnaudžia. Prie sienos Lietuvos Rytuose tyliai telkiama kariuomenė. Kažkodėl ramiai miegame – per 20 metų dar nesugebėjome mokyklose įvesti privalomo karinio parengimo... Dar nepasimokėme iš istorijos, o tie, kurie mums primena slenkančią „Gazpromo“ grėsmę, likviduojami, apšmeižiami, nutildomi, o gal sąmoningai išvaromi iš Lietuvos, apkraunant piliečius per dideliais mokesčiais. Dieve mano, kaip gali žiūrėti STT, VSD, Lietuvos Banko valdybos nariai ir kiti atsakingi „valstybininkai“ į vargšo piliečio akis, kai viduryje dienos leidžia apvogti už vieną milijardą eurų ir pabėgti „Snoro“ banko aferistams? Ir tai jau keturioliktą kartą bankrutuoja bankai Lietuvoje. Eikite jūs velniop, kompetentingi niekšai, neberykite vargšų žmonių prakaito. Jeigu nemokate dirbti, mes jus vieną kartą pamokysime. Už ką „Snoro“ banko valdytojai pirko prabangiausias užsienyje vilas, automobilius? Taigi reikėjo budėti, tikrinti. Kur jūs esate, kokias imate algas, ką jūs veikiate ir kam tarnaujate? O kiek išleidžiama pinigų, energijos, kad sektumėte laisvės kovotojus, užuot laiku suimdami tikruosius valstybės priešus? Štai kur sėdi tautos duobkasiai, pridengdami „antonovus“. Po „Snoro“ krikšto tą sekmadienį parapijiečiai labai nuoširdžiai atsiliepė į kunigo bendruomeninės maldos šauksmą: „Kristau, tautų Karaliau, padėk mums išvalyti valstybines institucijas nuo kenkėjiškų elementų“. Tauta vienbalsiai atsakė: „Išklausyk mus, Viešpatie“. Tą šauksmą aš girdžiu iš amžių glūdumos. Valstybei yra du pavojai: iš išorės – agresija ir okupacija, iš vidaus – korupcija, nepasitikėjimas valstybės institucijomis ir plataus masto emigracija. Pernai išvažiavo du procentai šalies gyventojų. Liūdniausia, kad dauguma išvykusiųjų lietuvių nutautės. Jų vaikai nebekalbės lietuviškai. Kaip reikia gerbti tautinį tapatumą ir branginti lietuvybę, mokė didysis lietuvninkas Vydūnas. Jam tuo metu labai rūpėjo Lietuvos, ypač Mažosios, likimas. Jis pabrėžė, kad lietuviams išlikti svarbiausia sąlyga yra ypatinga dorovė: „Iš lietuvių tautos aš laukiu, kad ji išlaikytų pavienio žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę – siektų tobulesnio žmogiškumo“ (Tikrasis Vydūnas, Naujas žodis, 1928 m., Nr.1, p. 4). Vydūnas brendo vis nuožmėjančiomis Prūsų lietuvių germanizavimo sąlygomis, patyrė nacionalinio orumo žeminimą, gimtosios kalbos ir kitų dvasinių mūsų tautos vertybių niekinimą. Stebėjo savo tautiečių bejėgiškumą, ne atsparumą atšiauriems germanizacijos vėjams, matė dvejopą jų reagavimą į šią skaudžią akciją. Silpnesnieji pasidavė – suvokietėjo, kiti, nors nerodydami ryžtingo pasipriešinimo, liko kokie buvę, tylų tautiškumo išsaugojimą laikydami dorovine, o kai kurie net religine pareiga. Be to, pirmuoju atveju mąstytojas pastebėjo ir ryškesnių dorovinio nuosmukio žymių: išduodami gimtąją kalbą ir tėvų papročius, jie išsižada ir pačių tėvų – vienintelis siektinas dalykas tokiems lieka materialinė nauda. Jiems nelieka nieko švento, nesvarbus pasidaro sąžiningumas bei garbingumas. Tai prisimindamas Vydūnas rašė: „Mačiau, kad žmonės, nutraukdami ryšį su kilme, savo tėvais ir protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdo dvasinį savo sielos tarpimą, veltui praleidžia savo amžių“ (ten pat, p. 3). Argi Vydūno mintys nėra aktualios mums šiandien, globalizacijos bangose, pasaulio platybėse?

Aš dar labiau pamilstu tėviškę, jos beržą ir liepą, ir Rūpintojėlį pakely, parimusią motiną prie vartų, laukiančią savo vaiko laiško iš Čikagos ar iš Dublino, iš Londono, ar iš Madrido... Tėvyne, tu kaip mažas vaikas, nuolat reikia tave paglostyti, suarti žemę ir duona su ajerais pavalgydinti. Tu kaip mylimoji, tau reikia papuošti kasas. Taip ir važiuodamas žiūriu pro automobilio langą: ar kiemai švarūs, ar neprimėtyta lentgalių, šiaudų, ar skoningai ūkininkas tvarko sodybą? Ar gėlės žydi darželiuose? Tave reikia nuolat apglėbti, rankomis apkabinti. Tavo lūpas sudrėkinti ašara. O Viešpatie, kiek daug tautos tremtinių, partizanų, kankinių ir motinų, paskendusių sielvarte, ašarų, kurios jau ir upeliais nuplautų tavo veidą. Kai susirenkame bažnyčiose ir giedame „Tėve mūsų“, mes esame kryžiaus sujungti lyg viena didžiulė šeima. Tad dabar skubėkime į Betliejų pasveikinti gimusio Kristaus. Ateinančių metų kiekviena diena tebūna skubėjimas prie Dievo ir maldos, pareigų atlikimo, aukos ir susivaldymo, tautiečių sugrįžimo į gimtą žemę. Tikėsiu, kad mes dar atgimsime, tikėsiu, nors ir nebūtų jokios vilties, kad mane kas nors išgirs ir atsilieps. Aš tikėsiu, kad lietuviai sugrįš į Lietuvą ir čia statys laimės pilis.

Armėnų poetas Advetikas Isakjanas rašė: „Prie židinio sėdi mano motutė sena, mažytį mano vaikelį apglėbus, graudi. Užmigo vaikelis ir šypsos kažkam sapne. Dūsauja sunkiai motutė ir meldžias širdy. Tegu visų pirma Viešpats Dievas padės visiems, kas kely, kas ligoj, kam liūdniau ir sunkiau. Tegu po visų darbų Viešpats Dievas padės ir tau, mano mielas, mano vargše klajūne sūnau“.

Visų tautų motinų ilgesys ir laukimas, kančia ir meilė yra vienoda kaip dangus Kūčių vakare ar kalėdiniai rytai. Gal jau pašals rytoj? Stovi medžiai lyg žmonės, rankomis susikabinę. Nuogos jų šakos ir apnuogintos šerdys, laukiančios šerkšno ir baltų snaigių. Atrodo, kad ir gamta palydi mūsų šventinį laukimą. Pro debesis, per sniegą, šaltas bangas jis vėl ateis į mūsų žemę antrą kartą. Aš vėl maldauju, neteiski, Kūdikėli Kristau, išdraskytos, paklydusios tautos. Norėčiau sugauti Tavo baltą snaigę ir ją sustingusią Tau gintaru atnešti.

Kalėdinį švenčių ciklą užbaigia Trijų karalių šventė, tradiciškai švenčiama sausio 6 d. Persų išminčiai, skaitydami žydų pranašystes, suprato ir pasirodžiusios žvaigždės prasmę. Ji lydėjo tris karalius tolimoje kelionėje į Betliejų. Paskalis įrodė, kad Kristaus gimimo metu, buvo danguje pasirodęs šviesulys. Šiandien astronomams tai lengva nustatyti, patikrinti. Šv. Kalėdų pirmą dieną Betliejaus piemenys, atėję į prakartėlę, rado dievišką kūdikėlį Jėzų, šalia jo – motiną Mariją. Ji buvo prie Dievo Sūnaus, kai jis dar buvo nežinomas. „Marija dėjosi į širdį ir svarstė viską“, kas tik siejosi su Jos Kūdikiu. Atvykę pagarbinti trys persų išminčiai, aukojo auksą, smilkalus ir mirą. O ketvirtasis karalius Erodas puolė ieškoti Jėzaus nužudyti. Taigi Kristus pasiliko istorijos centre kaip prieštaravimo ženklas: vieni už, o kiti prieš. Abejingų nėra.

© 2012 „XXI amžius“