2012 m. sausio 13 d.    
Nr. 2
(1977)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kanklių meistras

Vytautas BAGDONAS

Akimirka iš Svėdasuose organizuoto
Juozo Lašo 90-mečio minėjimo
2002 metų sausio mėnesį
Autoriaus nuotrauka

Užpaliečių „Pasagėlė“ iki šiol
kankliuoja Juozo Lašo pagamintomis
kanklėmis (nuotrauka daryta 2011 metų
liepos mėnesį Svėdasuose per
tradicinę kaimyninių seniūnijų meno
šventę „Sveiki, kaimynėliai“)

2012 metų sausio 12-ąją garsiam lietuviškų kanklių kūrėjui Juozui Lašui sukaktų 100 metų. Tačiau jau septinti metai jis ilsisi amžinajame poilsyje Svėdasų kapinėse. Ilgus dešimtmečius savo rankomis kūręs kankles, puoselėjęs tautos kultūrines tradicijas, iki pat gyvenimo pabaigos likęs ištikimas liaudies muzikai ir gimtajam Svėdasų kraštui, jis liko gyvas visų meistrą pažinojusių atmintyje. Savičiūnų sodžiuje gimusios kanklės paplito ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, jos tebeskamba muzikiniuose kolektyvuose ar pavienių atlikėjų rankose.

Susižavėjo klebonijoje pamatytomis kanklėmis

Energija ir jaunatvišku entuziazmu tryškęs J. Lašas mielai pasakodavo apie savo vaikystę, pirmąją pažintį su kanklėmis visiems besidomintiems. Nesvarbu, kas su juo bendraudavo – moksleiviai, žurnalistai, muzikantai, kaimynai ar meistro kanklių nusipirkti atvažiavę visai nepažįstami žmonės, – su visais J. Lašas buvo šnekus, malonus, kultūringas.

Kanklių meistro vaikystė buvo nelengva. Gimė jis dvarininko Rudomansko kumečių šeimoje, kuriai netrūko ir rūpesčių, ir nepriteiklių, ir vargų vargelių. Tėvas mirė, kai berniukas buvo dar visai mažytis. Motina mirė 1923-iaisiais, kai Juozukui buvo vienuolika metų. Po žemės reformos Lašų šeima buvo gavusi aštuonis hektarus žemės, tad ją pasidalijo ir dirbo vyresnieji broliai, o Juozui teko piemenauti pas svetimus. Žiemomis, kai darbų sumažėdavo, Juozui atsirasdavo galimybė pasimokyti pradžios mokykloje. Tetos globojamas našlaitis baigė Salų pradžios mokyklą Rokiškio apskrityje. „Visi mano universitetai – tiktai keturi skyriai“, – juokaudavo pašnekovams J. Lašas. Kadangi buvo gabus, labai domėjosi staliaus amatu, šito pramoko iš savo vyresniojo brolio, padėjo jam dirbti įvairius staliaus darbus. Kaip pasakodavo Juozas, jam vieni niekai būdavo sumeistrauti spintą, stalą ar kėdę. Tekdavo daryti ir karstus, ir visokius darbo įrankius. Juk anuomet nebuvo nei mados, nei galimybių pirkti baldus kur nors parduotuvėse, viską padirbdindavo nagingesni meistrai. Dar vaikystėje Juozas išsidroždavo iš medžio visokių švilpynių, piemenaudamas pasidarydavo gražių smulkmenėlių, mielų niekučių.

Būdamas jau gražiai nuaugusiu jaunikaičiu, susidomėjo žurnale „Trimitas“ 1930 metais išspausdintais trumpais patarimais, kaip namuose paprastai ir nesudėtingai pasigaminti kankles. Tą iškarpą iš žurnalo meistras namuose buvo išsaugojęs iki gilios senatvės... 1932-aisiais į Svėdasus paskirtas naujasis klebonas Jonas Kraniauskas atsivežė žinomo visoje Lietuvoje kanklių meistro krekenaviškio Stasio Rudžio pagamintą instrumentą. Vos jas išvydęs klebonijoje, J. Lašas nusprendė pabandyti tokias pat kankles sumeistrauti. Ilgai vartė, apžiūrinėjo, išsimatavo ir tuoj pat, grįžęs namo, ėmėsi darbo. Tikriausiai, pirmąsias kankles pavyko padaryti visai neblogas, jeigu jas net nesiderėdamas iš vaikinuko nupirko svėdasiškis mokytojas Butkus. Savo antrąsias kankles Juozas išdrįso nuvežti į Užpaliuose 1934 metais organizuotą žemės ūkio parodą. Ir koks džiaugsmas jaunajam meistrui buvo, kai jo pagamintos kanklės buvo įvertintos pinigine premija.

„Jeigu būtų kas nors pasišaipęs, pasijuokęs, būčiau daugiau prie kanklių net neprisėdęs. O kai išgirdau daugybę gražių atsiliepimų, kai gavau premiją, pakilo ūpas meistrauti. Juk tai buvo ir mano pastangų įvertinimas, ir paskatinimas dirbti“, – atviraudavo, prisiminęs pirmuosius savo darbus kanklių meistras. O kai susipažino ir pabendravo su kanklių meistru, tikru savo darbo žinovu St. Rudžiu (kuris per savo gyvenimą sumeistravo net apie 2000 kanklių), sužinojo daug naudingų dalykų, pravertusių puoselėjant neįprastą amatą...

Ir kankles gamino, ir pats kankliavo

Žinia apie Svėdasų krašte, Savičiūnuose, gyvenantį kanklių meistrą, plito labai greitai. Pasipylė užsakymai. Kaip prisimindavo pats Juozas, prieškario metais kankliuodavo ir vyrai, ir moterys. Noriai šį instrumentą pirko mokytojai, kunigai, daktarai ir kiti inteligentai, studentai, kurie mokydavosi groti. Ir sodiečiai norėdavo savo namuose turėti kankles. Jei nekankliuodavo, tai bent trobas papuošdavo, pasigrožėdavo patys ir kitiems parodydavo. Juozo kanklės būdavo labai dailios, meistro rankomis išmargintos, išdailintos lietuviškais ornamentais, gėlių žiedais, tautine simbolika, Vyties ženklais, Gedimino stulpais ir t.t. Kanklių kaina irgi per daug „nesikandžiojo“ – tuomet kainavo 25–35 litus. Didelio pelno nebuvo, bet kruopštaus darbo – per akis. Vieną instrumentą tekdavo gaminti kokias dvi savaites. Kankles pagaminti – ne klumpes ar šaukštą išdrožti. Visų pirma reikėdavo pasiruošti tinkamos medienos. Instrumento korpusas būdavo klijuojamas iš kieto medžio: ąžuolo, uosio, obels. Šonus ir dugną darydavo iš klevo, viršui naudodavo tankmėje augusios eglės medieną. Išpjovus atitinkamos medienos lentas, jas reikėdavo išdžiovinti, supjaustyti nedideliais gabalais, nuobliuoti, nušlifuoti. Paskui – atskirų instrumento dalių komponavimas, montavimas, klijavimas, dailinimas, lakavimas ir pan. O kur dar metalinės kanklių detalės, stygos? Anksčiau metalines detales kanklėms jis pirkdavo specializuotose parduotuvėse, vėliau pradėjo namuose gaminti pats. Pirktinės būdavo tiktai stygos. Sumeistrautos kanklės būtinai būdavo suderinamos, kad gerai skambėtų. Visur ir visiems jis pabrėždavo, kad reikia kankles pagaminti kruopščiai, rūpestingai, tik tuomet jos ilgai ir patikimai tarnaus, džiugins širdis nuostabiomis melodijomis… Kaip prisimindavo meistras, net po keletą instrumentų nusipirko Rokiškio gimnazija, Antalieptės ir Salų žemės ūkio mokyklos, Vilkaviškio ir Ukmergės muzikantai, Utenos našlaičių namai, Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Utenos, Rokiškio ir kitų miestų pavieniai gyventojai. Neliko abejingi kanklėms ir svėdasiškiai. Kai Svėdasų bažnyčioje vargonininku pradėjo dirbti Petras Vinkšnelis, miestelyje 1935 metais suorganizavo kanklininkų ansamblį. Svėdasiškės Aldona Zovytė, Paulina Gikytė, Bronė Gikytė, Regina Žvirblytė, Janė Jurevičiūtė, Paulina Milčiukaitė, Ona Neniškytė, Bronė Vinkšnelytė, Valė Legaitė, Elena Vinkšnelytė, Valė Kačinauskaitė grojo ne kieno kito, o J. Lašo gamintomis kanklėmis.Svėdasiškės kanklininkės grodavo gegužinėse, parapijos salėje vykusių renginių metu, pavasarininkų kongresų nariams ir kitur. Neatsisakydavo pagroti ir pats kanklių meistras.

Gaila, kad karas, pokario suirutės nutraukė žmonių domėjimąsi kanklėmis, nes ne tas jiems tuo sunkmečiu rūpėjo. Kanklių meistras labai išgyvendavo, kad sovietinė okupacija užgesino populiarų kultūros židinį Svėdasuose – kanklių ansamblį...

Pavadindavo ir veltėdžiu, ir nelegaliai dirbančiu, ir smuikų meistru...

Nors J. Lašas su savo „vaikeliais“ – kanklėmis – ir sovietmečiu garsėjo po visą Lietuvą, tačiau, kaip liaudis sako, „savame krašte pranašu nebuvo“. Jis, kaip ir kiti sodiečiai, turėjo už varganą atlygį prakaituoti kolūkyje, dirbti įvairiausius darbus. Niekas iš kolchozo valdžios neatsižvelgdavo, kad tai – neeilinių gabumų asmenybė. Kad reikia tokį žmogų gerbti, paskatinti kūrybai, ne „spausti“ prie ūkio darbų, bet leisti daugiau pailsėti, atsiduoti mėgiamam užsiėmimui. O būdavo net priešingai: kai kas iš Juozo pomėgio gaminti kankles net pasišaipydavo, pavadindavo jį veltėdžiu, net ketindavo apmokestinti už „nelegalų darbą“, grasindavo pranešti milicijai. Tiesa, kartais, kai prieš „aukščiau stovinčius“ Anykščių rajono ar net šalies valdininkus vietinė valdžia norėdavo pasigirti, pasipuikuoti, parodydavo ranka į J. Lašą ar net pakviesdavo į jo trobą, sakydami, kad tai – „kolūkietis, darantis kankles...“ Kartais jis būdavo pavadinamas net... smuikų meistru ar kankliuotoju, muzikantu, dėl to Juozas ir pykdavo, ir išgyvendavo. Šių eilučių autoriui jis ne kartą piktinosi, kad žurnalistai irgi visokių nesąmonių apie jį prirašo, neįsigilina į tai, ką jis pasakoja. Tokie „rašeivos“ net jo vardą iškraipo, kažkodėl vietoje Juozo „pakrikštija“ Jonu, vietoje kanklių meistro pavadina kanklininku, net nesugeba teisingai pavadinti jo gimtojo kaimo. Pamenu, panašius priekaištus Juozas išsakė ir tuomet, kai porą kartų buvau užsukęs į jo namus Savičiūnuose, lydėdamas tuometinių laikraščių „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“ žurnalistus. Kanklių meistras noriai su žurnalistais bendravo, viską nuoširdžiai pasakojo, netgi juokavo, tik vis pabrėždavo, kad teisingai tą ar kitą dalyką tie užsirašytų, kad neiškraipytų faktų, neklaidintų skaitytojų... Paprašytas pakankliuoti, tuoj pat imdavo į rankas nuo ant sienos kabantį instrumentą ir pradėdavo jį „virkdyti“. Mielai aprodydavo ir savo trobą, paties gamintus baldus, įsirengtas medžio dirbtuvėles, kuriose „užgimdavo“ šimtai kanklių. Tačiau labai nepatikliai žiūrėjo į žurnalistų prašymus paskolinti persifotografuoti senas nuotraukas. Tų senų ir retų fotografijų Juozas turėjo daug – įrėmintos jos puošė kambario sienas, nemaža krūvelė gulėjo stalčiuje. Persifotografuoti nuotraukas čia pat, jo akivaizdoje, sodybos šeimininkas leisdavo. Tačiau neleisdavo išsivežti, nesutikdavo paskolinti, nors tie svečiai iš sostinės dievagodavosi, kad nuotraukas perfotografavę būtinai sugrąžins.

Iš savo asmeninės patirties gerai suprasdavau tokį kanklių meistro elgesį. Pats ne kartą įvairių leidinių žurnalistams esu leidęs pasinaudoti asmeninio archyvo fotografijomis, negatyvais, pasitikėdamas jų pažadais tuoj pat viską sugrąžinti. Ir beveik visuomet pasikartodavo ta pati istorija: tiek negatyvai, tiek nuotraukos pradingdavo, niekas nieko nesugrąžindavo, pradėjęs ieškoti, išgirsdavau visokių pasiteisinimų, melagysčių, net įžūlių paaiškinimų, kad jie jokių nuotraukų nesiskolino...

„Kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos...“

Daugelį dešimtmečių Juozas pildė specialų žurnalą, kuriame rūpestingai surašydavo, kada ir kas iš jo kankles nupirko, kada ir kam instrumentą padovanojo. Prisimindavo, kad tame sąraše buvo suregistruota keli šimtai kanklių. Paskui meistras skaičių „pametė“ ir daugiau savo gaminių neberegistravo, jų kelio nebesekė. Jis didžiavosi, kad jo kanklėmis groja daug meno mėgėjų ir net profesionalių kolektyvų, kad šie instrumentai iš Savičiūnų pasiekė Lenkiją, Vokietiją, Kanadą, Angliją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, net Australiją bei kitas šalis. Būtent lietuviškos kanklės buvo tapusios puikia dovana išeivijoje gyvenantiems lietuviams, trumpam pargrįžusiems aplankyti senelių ir tėvų krašto, tokias dovanas vežė lietuviai, vykdami į svečias šalis pas savo gimines.

„Didžiausia mano svajonė – kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos“, – nuolat tvirtindavo meistras auksarankis šių eilučių autoriui, apsilankydavusiam jo troboje Savičiūnuose ar susitikdavus Svėdasuose. Ir vis piktindavosi, kad per radiją, televiziją vis rečiau skamba liaudiškos melodijos, kanklių muzika, o atliekami „nežinia kokie kūriniai, nei šis, nei tas...“ Nesistebėdavo, kai visokia „laukinė muzika“ visur ir visada sklido sovietmečiu, bet piktinosi, kad Lietuvai tapus laisva ir nepriklausoma, tautos tradicijoms, lietuvių liaudies dainai, muzikai, patriotiškumui, tautiškumui irgi „neliko vietos“.

J. Lašas labai mėgo tvarką, dirbo kokybiškai, rūpestingai, niekuomet nerūkė ir negėrė svaigalų. Sakydavo, kad rūkalai, degtinė ir vynas yra ne kas kita, o „velnių pramanas“. Todėl savaime suprantamas būdavo kanklių meistro nepasitenkinimas plintančia girtuoklyste, aplaidumu darbe, jaunimo nuklydimais klystkeliais. Juozas vis tikėjosi, kad savo patirtį perduos jaunimui, kad kanklių meistrystė išliks, kad atsiras žmonių, kurie tęs jo pradėtą darbą. Deja, kanklių meistravimo paslapčių jis niekam taip ir neperdavė, jaunoji karta tuo nesusidomėjo...

Senojo meistro godos

1993-iaisiais jau garbaus amžiaus sulaukusį, sunkios akių ligos kamuojamą J. Lašą vieną rudens dieną suradau namuose gerokai susijaudinusį. Jis neramiai žvalgėsi į apniukusį dangų ir spėliojo: „Bus lietaus ar nebus, ateis kaimynas vedinas arkliu ar neateis, galės jisai kasti bulves ar negalės?“ Todėl senolis buvo gerokai suirzęs ir nelabai norėjo bendrauti. Vis dėlto, belaukdamas kaimyno su arkliu, pakvietė į trobą, pakankliavo, šį bei tą papasakojo. Prisipažino, kad sveikata jau ne ta, todėl vis rečiau palinksta prie naujų kanklių. O užsakymai vis plaukia, žmonės nori jo kanklių. Gal dar ir sumeistrautų vieną kitą instrumentą, bet susiduria su visokiais sunkumais. Reikia ir specialaus medžio, ir klijų, ir įvairių metalinių detalių. Parduotuvėse pilna visokio šlamšto, o štai to, ko jam reikia kanklių gamybai, neįmanoma gauti. Kai buvo jaunesnis, „gelžgaliukus“ pasidarydavo pats, išlankstydavo. Dabar ieško parduotuvėse. Bet veltui... Dar senasis meistras keiksnojo, pasak jo, niekam tikusią žemės reformą ir klestintį biurokratizmą. Piktinosi, kad be galo sunku atgauti nuosavybės teises į žemę, tam reikalinga krūva dokumentų, visokių archyvinių pažymų, valdininkai siuntinėja vieni nuo kitų. Tiesiog „kančių kelius“ teko pereiti, kol susitvarkė žemės nuosavybę. Ir kas iš to? Kur dabar gauti arkliuką žemės sklypeliui įdirbti, bulves pasodinti, nukasti? Kas pasirūpins kaimo žmogumi? Neliko nei kolūkio, nei žemės ūkio bendrovės. „Jau ir tada, kai buvo kolchozas, buvo didelė netvarka. Tvarkos trūko, kai bendrovė susikūrė. O dabar visai liūdna. Kur čia kokios kanklės rūpės, jei turi sukti galvą, kaip sklypelį įdirbti, kaip bulves nusikasti, kaip parduotuvę pasiekti?“ – piktinosi senasis kanklių meistras. Ir prisiminė Svėdasuose jo 80-mečio jubiliejaus minėjimą.

„Gražiai mane pagerbė. Atvežė į Svėdasus, kultūros namuose glėbius gėlių dovanojo, įteikė Kultūros ir švietimo ministerijos Garbės raštą. Tai, žinoma, gerai. Bet geriau būtų buvę, jei nors kelioms dienoms kas nors arklį būtų atsiuntę. Bent darbus būčiau nudirbęs...“, – ir šypsojosi, ir priekaištavo pašnekovas. Jis prisipažino, kad tuomet prie valdžios vyrų, svečių taip ir pasakė, jog gerai visos tos padėkos, gėlės, gražūs žodžiai, tačiau geriau būtų buvęs... arklys. Dar tuomet, kai mudu šnekučiavomės, Juozas su didele nuoskauda papasakojo apie didžiulę netektį – žmonos Elenos mirtį. Ir tai buvo ne šiaip sau artimo žmogaus išėjimas, o tikra kriminalinė istorija, perpinta visokiausiais gandais, įtarinėjimais, šmeižtais.

O buvo taip. E. Lašienė vieną dieną išėjo iš namų ir nebesugrįžo. Pikti liežuviai tuoj pradėjo plakti, kad Lašai nesugyveno, užtai žmona ir pabėgo. Kiti tvirtino, kad Juozas savo žmoną... nužudė ir kažkur paslėpė. Visokie gandai plaukiojo Svėdasų krašte. Iš tiesų savo ligotą žmoną kanklių meistras mylėjo, gerbė, nesantaika tarp jų neįsiplieksdavo. Be žinios pradingusi E. Lašienė sugrįžo po kelių mėnesių nežinios namo jau... karste. Paaiškėjo, kad ji išėjo grybauti į Duokiškio mišką ir pasiklydo. Beklaidžiojant, pasidarė bloga, sušlubavo sveikata, ji apalpo. Tokią labai nuvargusią, išbadėjusią, alpstančią moteriškę surado grybautojai. Kadangi moteris nieko nekalbėjo, nepasisakė, kas esanti, kur gyvenanti, o Duokiškio miškas priklauso Rokiškio rajonui, grybautojai ją nuvežė į Rokiškio ligoninę. Ten nebuvo vietų, tad rokiškėnai ligonę pervežė į Panevėžio ligoninę, kurioje po kelių dienų nepažįstamoji mirė. Kadangi niekas nieko apie ją nežinojo, moteriškę nuvežė į Panevėžio teismo ekspertizės skyrių, kuriame laikomi neatpažinti lavonai. Būtent tuo metu spaudoje pasirodė straipsnių apie neatpažintus lavonus, nesurastus žmones, kurių niekas neieško, nepasigenda. Tada paaiškėjo, kad ta neatpažinta moteris yra Anykščių rajone ieškoma Elena Lašienė. Taigi visos apkalbos baigėsi, dingusi savičiūniškė buvo rasta ir su visomis katalikiškomis apeigomis palaidota Svėdasų kapinėse...

Taip mums besišnekučiuojant, į kiemą arkliu vedinas atėjo J. Lašo kaimynas. Kanklių meistras, net neatsisveikinęs, puolė pro duris ir džiaugsmingai sutiko artoją. Tą pusdienį iki visiškos laimės jam tetrūko... arklio.

Kanklių meistras Savičiūnuose išgyveno iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Dvi senolio dukros vis kviesdavo tėvą palikti tėviškę ir apsigyventi mieste. Tačiau Juozas kategoriškai nesutiko persikelti kitur. Miestas jo niekuomet netraukė...

Sveikino net Prezidentas

„Jūsų rankų pagaminti devyni šimtai kanklių – tai ne tik muzikos instrumentai. Tai ir mūsų tautinės kultūros tąsa bei sąžiningos tarnystės tautos tradicijoms pavyzdys, rodomas ne vienai žmonių kartai“, – taip rašė savo sveikinime šalies prezidentas Valdas Adamkus 2002-ųjų pradžioje garbingą devyniasdešimtmetį šventusiam garsiajam kanklių meistrui J. Lašui. Šį sveikinimą iškilmingame jubiliatui skirtame renginyje Utenos rajono Užpalių miestelyje įteikė dirigentas, muzikologas, profesorius Algirdas Vyžintas. Gražiai buvo pagerbtas šis kanklių meistras tuomet ir Anykščių rajono Svėdasų kultūros namuose. 2002-ųjų sausio 20-osios popietę, tuoj po šv Mišių, visi rinkosi į jaukią kultūros namų salę, kurioje skambėjo J. Lašo gamintais instrumentais užpaliečių kanklininkių ansamblio „Pasagėlė“, Panevėžio „Sigutės“ ansamblio ir svėdasiškių kanklininkių atliekamos melodijos, aidėjo daugybė sveikinimų, linkėjimų. Tuomet šiek tiek paskambino savo kanklėmis ir pats meistras, minintis iškilų jubiliejų.

Beje, jau tuomet garbaus amžiaus sulaukęs kanklių meistras galėjo pasididžiuoti ir aukštu valstybiniu apdovanojimu, kurį Prezidentūroje įteikė šalies vadovas Valdas Adamkus. Svėdasų krašto gyventojo krūtinę papuošė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis…

Kito jubiliejaus nebesulaukė…

Kito savo jubiliejaus – 95-mečio – kanklių meistras nebesulaukė. Jis mirė 2005 metų lapkričio 8-ąją. Velionis buvo pašarvotas Svėdasų kultūros namuose – tuose pačiuose, kur iškilmingai buvo minimi jo 80 ir 90 metų jubiliejai, kur skambėjo kanklių muzikos garsai, kur daug gražių atsiliepimų buvo išsakyta apie talentingąjį sodietį...

Beje, atsisveikinant su velioniu irgi girdėjosi kanklių muzika. Tuo pasirūpino užpalietė pedagogė ir kultūros darbuotoja Asta Motūzienė (dabar vadovaujanti Utenos kultūros rūmams), dar 1991 metais subūrusi „Pasagėlės“ ansamblį. Užpalių kultūros namuose veikiantis kanklininkų ansamblis ir anksčiau, ir dabar, groja J. Lašo gamintomis kanklėmis. Jis ne kartą buvo kviečiamas į užpalėnų šventes, nuoširdžiai bendraudavo tiek su ansamblio vadove A. Motūziene, tiek su visais „Pasagėlės“ kolektyvo nariais. Jis netgi didžiuodamasis sakydavo: „Mano siela Užpaliuose, o kūnas – Svėdasuose“.

Kai J. Lašas buvo lydimas į paskutiniąją kelionę, vėlgi jį lydėjo šio kolektyvo atliekamos melodijos, kurios labai derėjo prie šventų giesmių ir maldų. Kalbėjusi prie velionio kapo  A. Motūzienė ištarė ir priesaką, jog kanklių aidas šiuose kraštuose nenutils ir jų garsai vis primins darbštųjį kanklių meistrą...

Gražų amželį nugyvenęs, „paleidęs“ į gyvenimą apie devynis šimtus kanklių, savamokslis meistras amžinajam poilsiui atgulė Svėdasų miestelio kapinėse, netoli gražuolio Alaušo ežero, šalia jau anksčiau mirusios savo žmonos....

Likusi tuščia Lašų troba neilgai trukus buvo nugriauta jų artimųjų pastangomis. Mat, dukros nepanoro grįžti gimtinėn ir toliau rūpintis Savičiūnuose likusia tėvų sodyba. Dabar net jau ir sunku surasti, kur J. Lašo gyventa ir kurta, kur daugybę metų buvo gaminamos kanklės. Aplinkui plyti laukai, tuštuma be jokių trobesių ir žmonių. Netoliese dar merdi labai varganai atrodantys, pradėję griūti, smegti žemėn buvusio Savičiūnų dvarelio pastatai. Bet po metų kitų neliks ir šių statinių...

Muziejuje kanklių nėra...

Laimingi yra tie, kurie spėjo nusipirkti J. Lašo rankomis sukurtas kankles arba tie, kurie šį instrumentą yra gavę dovanų. Turėti lietuviškas gerbiamo Juozo pagamintas kankles buvo ilgametė mano, kaip Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjo ir darbuotojo, svajonė. Kanklės tikrai būtų papuošusios Kunigiškių kaime veikiantį muziejų. Deja, deja... Kanklių čia nėra. Senasis meistras lyg ir buvo žadėjęs muziejui savo kankles padovanoti, tačiau vis delsė. Užsiminus vieną kitą kartą, jis žadėdavo dar neskubėti ir neskubinti jo, turėti kantrybės, laukti. Nesinorėjo savo prašymais jam įkyrėti. Taip belaukiant pažado įvykdymo ir atėjo lemtinga senojo kanklių meistro gyvenimo akimirka...

Šiuo metu Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus lankytojai vis pasiteirauja ir apie kanklių meistrą J. Lašą. Deja, visiems besidomintiems tegalime parodyti tik keletą jo fotografijų ir spaudoje skelbtų rašinių apie šį žmogų aplanką.

Tačiau sakoma, kad „viltis miršta paskutinė“. Taigi dar yra viltis, kad muziejuje atsiras ir J. Lašo kanklės, ir senos fotografijos, kurias jis labai mėgo ir saugojo, ir kokie nors asmeniniai daiktai. Muziejuje visuomet atsiras vietos tokioms relikvijoms, jei tiktai kas nors iš kanklių meistro artimųjų, giminių, buvusių kaimynų, draugų, pažįstamų, bendraamžių panorės jas padovanoti...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija