Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Teisybę sakyti nelengva

Istorikas Algimantas Liekis

Lietuvos knygynuose pasirodė įvairiai traktuojamos mūsų istoriko Algimanto Liekio knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“ ir „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“. Šiuose veikaluose daug dėmesio skiriama žalai, kurią Lietuvai atnešė šimtmečius trukusi „draugystė“ su imperinių užmačių niekad neatsisakiusia Lenkija. Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako humanitarinių mokslų daktaras, istorikas, knygų autorius, sudarytojas bei bendraautorius Algimantas Liekis. Su juo kalbasi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

 Pirmiausia norėčiau išgirsti, kodėl ėmėtės šios temos? Kodėl kilo mintis gilintis į sudėtingus Lietuvos–Lenkijos tarpusavio santykius? Kiek laiko, jėgų sugaišote, kol šis veikalas išvydo dienos šviesą?

Ačiū už susidomėjimą mano knygomis. Ta tema parašyti man lyg buvo atėję ir „pagal eilę“ – jau buvau išleidęs bene 36 knygas įvairiais mūsų Tautos ir valstybės raidos klausimais. Gilintis į šią temą skatino vaikystės prisiminimai, giminaičių pasakojimai apie tai, kaip jie, Lietuvos kariuomenės savanoriai, kovojo su lenkų okupantais Vilniaus krašte, prie Giedraičių, Širvintų, apie tame krašte lenkų vykdytus lietuvių persekiojimus, žudynes, apie Bažnyčios tarnų – kunigų, vyskupų, vienuolių – vykdytą persekiojimą.

Bet labiausiai gilintis į santykius tarp lietuvių ir lenkų skatino Lenkijos valstybės vadovų pastangos pastaraisiais metais diktuoti Lietuvos valstybei savo sąlygas. Glumino Lenkijos valdžios reikalavimai, kaip Lietuva turi elgtis su savo piliečiais, pirmiausia, lenkais, kokias nuolaidas jiems privalo daryti, tarsi lenkų mažuma būtų ne Lietuvos piliečiai, o Lenkijos atstovai, dirbantys tik Lenkijai ir dėl Lenkijos.

Visgi bendraudamas su lenkų mažumos žmonėmis ir atvykstančiais iš Lenkijos, pamačiau, kad daugelis žiūri ne tik į Rytų, bet ir visą Lietuvą kaip neteisėtai nuo Lenkijos atsiskyrusią jos provinciją. Esą lietuvių tauta, jei dar šiandien egzistuoja, pirmiausia turi būti dėkinga tik lenkams, kurių dėka tapo kultūringa, krikščioniška valstybe. Tai buvo ir yra akivaizdus lenkiškosiosios Katalikų Bažnyčios, Lenkijos ideologinės veiklos rezultatas, na, žinoma, ir pačių lietuvių, mėgstančių padlaižiauti svetimšaliams, labiau vertinti visa, kas svetima, o ne sava, kaltė. Tad, norėdamas padėti lietuviams pažinti visa, ką mums davė bendravimas su lenkais, ką davė jis lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei, pamėginau kiek paanalizuoti tų santykių raidą, žiūrėdamas į ją pro mūsų Tautos – lietuvių – ir mūsų Nepriklausomos valstybės raidos prizmę. Istorija – tai niekam nereikalingų faktų ir procesų rinkinys, jeigu jie nevertinami pagal bendrąjį ir visiems priimtiną matą. O jį turi ir lenkai, ir rusai, ir visi kiti, kuriems rūpi tik savos Tautos ir Valstybės praeitis, dabartis ir ateitis.

Jūsų pozicija kardinaliai skiriasi nuo tų mūsų istorikų, kurie dėl šiandien kilusių Varšuvos ir Vilniaus nesutarimų kaltina vien mus. Esą mes, lietuviai, darome nedovanotiną klaidą, nesutikdami nusileisti lenkams nei dėl pavardžių rašymo, nei dėl gatvių pavadinimų užrašų. Esą mes elgiamės netoliaregiškai, siekdami, jog Vilniaus krašto lenkų vaikai geriau nei iki šiol pramoktų lietuvių kalbos, mokydamiesi vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Ar tikrai tos kelios lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai – tik smulkmena?

Kokie Varšuvos ir Vilniaus nesutarimai? Ar jų kada nebuvo? Tik mes, lietuviai, lyg stručiai kišome galvas į smėlį, lyg neišprusėliai stengėmės, kad, gink Dieve, kokio lenko nesupykintume, pasakydami, kad tik jie, jų lenkiškoji bažnytinė hierarchija, tik lenkų ponai kalti, kad galingoji mūsų kunigaikščių Lietuvos valstybė žlugo, buvo paversta Lenkijos provincija, o mūsų Tauta atsidūrė ant pražūties ribos. Ar kas nors Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo sakė, kad reikia spręsti Berlyno–Varšuvos klausimą, ar sakė, jog reikia spręsti „Paryžiaus klausimą“, kai jį okupavo nacių Vokietija? Kai po Pirmojo pasaulinio karo imperialistinės Lenkijos J. Pilsudskio vadovaujami būriai okupavo Rytų Lietuvą, senąją mūsų sostinę Vilnių, tai ir mūsų didžiausi patriotai pagal okupantų lenkų pasiūlymą „ėmė spręsti Vilniaus klausimą“.

Ir dabar istorikais besivadinančiųjų rašiniuose dažniausiai vartojami terminai „Vilniaus klausimas“, „Vilniaus problemos sprendimas“, tarsi Rytų Lietuva būtų ne neginčijamas lietuvių tautos kraštas, o padovanotas lenkų. Mūsuose bijoma net išsižioti, kad tik Lietuvai priklausė Suvalkai, Augustavas, Seinai ir daugelis kitų nuo amžių lietuvių gyventų žemių, kuriose lenkai irgi daugiausia yra atėjūnai. Joks okupantas, kolonizatorius neįgyja suvereno teisės, kol yra nors keletas to krašto tikrųjų gyventojų, kaip niekada netaps Mažoji Lietuva „rusų“ ar „vokiečių“ gimtąja žeme.

Demokratinėje valstybėje ne tautinės mažumos diktuoja valstybės suverenui, o tik suverenas sudaro joms galimybes būti lygiateisėmis su pačiu suverenu, integruotis į bendros valstybės kūrimą; net JAV – tautų katile – kuriama tik vienos kalbos (anglų) ir vyraujančio protestantų tikėjimo amerikiečių tauta. Ir milijoninė lietuvių bendruomenė ten negauna paramos savoms mokykloms.

Kadangi ir Lietuvoje yra tik viena valstybinė kalba (lietuvių), tai ir visi valstybės žmonės privalo ja mokytis, spręsti valstybės klausimus. Matyt, atėjo laikas pakartoti įstatymą dėl lietuvių kalbos ir lietuvių Tautos apsaugos (buvo išleistas 1934 metais), gynusį lietuvių kalbos vartojimą. Lietuvos valstybę sukūrė ir apgynė tik pati lietuvių tauta. O lenkai visais laikais buvo priešiški tam lietuvių siekiui. Lenkams lietuviai tol būdavo broliai, kol kovodavo dėl Lenkijos. Kadangi tokia pozicija būdavo patogi valdžiai, tai ir daugelis vadinamųjų istorikų ją propaguodavo, svajodavo apie aukštesnius laipsnius, riebesnius kąsnius.

Kita vertus, rašyti pagal valdžios pageidavimą labai patogu. Štai ir SSRS okupacijos metais, kai istorija ir kiti mokslai buvo „partijos tarnai“. Dar 1946 metų pavasarį LKP(b) CK nurodymu, LTSR Mokslų akademijos sesija patvirtino instrukciją, kad istorikai ir propagandistai privalo vertinti lietuvių tautos, Lietuvos valstybės praeities įvykius ir procesus teigiamai, tik tai, kas jungė su „didžiąja rusų tauta“, skatino bolševikų partijos ir Sovietų Sąjungos kūrimąsi, o visa, kas galėjo prisidėti prie Lietuvos savarankiškumo, tautiškumo, tik neigiamai, kaip neigiamai turėjo būti vertinami ir visi didieji Lietuvos kunigaikščiai.

Beje, iš dalies tai būdinga ir šiuolaikinei Lenkijos istorijai: teigiama joje visa, kas artino Lietuvą prie Lenkijos, kūrė unitarinę lenkų valstybę, kurioje LDK buvo paversta tik Lenkijos provincija. Bet jei daugelis mūsų vadinamųjų istorikų Lietuvos įjungimą į Rusijos imperiją, pavertimą tik rusų „Šiaurės vakarų kraštu“ smerkė, tai LDK pavertimą Lenkijos provincija neretai mėgino ir mėgina visaip pateisinti, įrodyti, kad, girdi, Lietuva turėjusi kai kurių teisių.

Bet juk kai kurių „teisių“ turėjo Lietuva ir SSRS okupacijos metais. Toks požiūris, kad Tautai lyg ne tas pats, nuo kokio vanago žūti, gyvas ir šiandien, tarsi suvokietėjimas, sulenkinimas ar suanglėjimas būtų pažangiau už surusinimą. Tad, kartoju, istorija tampa prostitute, jei tie, kurie imasi jos, neturi savų nuostatų, nėra savo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos patriotai. Kiekvieną faktą ar procesą galima panaudoti ir teigiamam, ir neigiamam įrodyti. Ir sovietmečio istorikams nereikėjo nieko „falsifikuoti“ – nekaltų žmonių trėmimų statistiką jie panaudodavo kaip įrodymą tos didžios „proletariato ir jos partijos“ kovos dėl socializmo pergalės, vardan „darbo liaudies gerovės“.

Kokios priežastys iš tikrųjų neleidžia Lenkijai ir Lietuvai normaliai bendradarbiauti? Imperinės šiandieninės Varšuvos užmačios tik sumaniai maskuojamos?

O kas trukdo Lietuvai „normalai bendradarbiauti“ su Rusija? Nei rusai, nei lenkai nenori prisipažinti, kad buvo okupantai. Tiek vieni, tiek kiti norėtų, kad tik Lietuva pataikautų, muštųsi į krūtinę dėl to, kad... išsikovojome sau Laisvę ir Nepriklausomybę. Didžiosios tautos ir yra didžiosios, nes jos buvo ir lieka imperialistinės, darančios viską, kad pajungtų mažąsias savo įtakon. Tikra draugystė galima tik tarp lygiaverčių partnerių, pripažįstančių vienas kito prioritetus. Tad ir Lietuvai tikra partnerystė įmanoma su Baltijos šalimis, na, dar su Skandinavijos valstybėmis.

Yra įtariančių, kad antilietuviškas nuotaikas Lenkijoje sumaniai kursto Rusija. Esą Rusijai naudinga, kai tarpusavyje pjaunasi dvi kaimyninės šalys. Bėda, kad Lenkija tokioms intrigoms pasiduoda. Bent jau rimčiau nesipriešina.

Sena dainelė. Visais laikais bet kokį lietuvių pasipriešinimą lenkintojams mėginta paaiškinti Rusijos intrigomis. Kai XIX amžiaus vidury ėmė keltis Lietuvis, pasirodė „Aušra“ ir kiti lietuviškieji leidinėliai, lenkai ir sulenkėjusieji puolė skelbti, kad tai rusų išmislas, jų pastangos sukiršinti tariamas broliškiausias tautas – lenkus ir lietuvius. Priešindamiesi rusams ir vokiečiams lenkai visaip žlugdė ir kenkė Lietuvos Valstybės Tarybos darbui Pirmojo pasaulinio karo metais, o jų viršininkas J. Pilsudskis su savo armijomis ir sąmokslininkais stengėsi pasmaugti Nepriklausomą Lietuvą irgi dangstydamasis tariamu Lietuvos gynimu nuo Rusijos.

Kad ir kaip būtų nemalonu, mes turime pripažinti, jog po Pirmojo pasaulinio karo mūsų Tauta galėjo sukurti savo nepriklausomą valstybę tik todėl, kad Antantės šalys neįveikė sovietinės Rusijos, nes tik ji tada buvo vienintelė, nors ir laikinai suinteresuota Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, laikinu savarankiškumu. Būtų žlugusi Sovietų Rusija, pagal Prancūzijos, JAV, Anglijos ir kitų tų metų imperialistinių valstybių planus Lietuva vėl turėjo būti įjungta į atkuriamos Rusijos imperijos ar Lenkijos sudėtį. Ir Lenkija to atkakliai visą laiką siekė – ji buvo vienintelė iš Europos valstybių, nepripažinusi Lietuvos valstybingumo de jure iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ir Vatikanas tai padarė paskutinis – 1926 metais.

Beje, įdomi ir šiandieninės mūsų Katalikų Bažnyčios vadovų pozicija – ji nepasmerkia lenkų hierarchų antilietuviškos veiklos Rytų Lietuvoje ir, net kalbėdami apie Palaimintąjį vyskupą J. Matulaitį, vengia įvardinti, kad ne lietuviai, o lenkų kunigai, vyskupai ir valdininkai buvo visos nesantaikos šiame krašte kurstytojai, lietuvybės persekiotojai ir naikintojai. Interneto dienraštis www.bernardinai.lt taip pat vengia bet kokios kritikos ir lenkų valdininkų, ir lenkų bažnytininkų adresu, net atsisakė paskelbti informaciją apie mūsų įvardijamų knygų išleidimą.

Kadaise bolševikai irgi neturėdavo teisės kritikuoti savo partijos vadovybės; partijos narys neturėjo teisės svyruoti ar abejoti, jis tai galėjo, kaip sakoma, daryti tik kartu su partija. Tad ir šiandien kalbėti apie mūsų Tautos vienybę yra tuščias dalykas, kol nebus suvokta, kad mūsų Tauta – ne tik katalikai ar protestantai, buvę landsbergininkai ar brazauskininkai, o visi, save lietuviais laiką, kuriems Nepriklausoma tautinė Lietuva – gyvenimo prasmė ir esmė. Beje, menu vėl sovietmetį. Ir tada dėl visų blogų dalykų buvo kaltinami kiti – „buržuaziniai nacionalistai“, „Amerikos imperialistai“. Tai – labai patogu. Ir patriotiška: nepatinka lenkų vykdyta ar vykdoma politika, nepatinka valdančioji dauguma, vadinasi, tu rusų agentas ar kagėbistas. Ir priešingai. Jei kritikuoji rusus, Rusijos politiką, vadinasi, tu lenkomanas ar JAV agentas.

Nuo imperinių Lenkijos užmačių yra labai kentėjusi Ukraina. Tačiau Vilnius, ginčydamasis su Varšuva, kažkodėl į pagalbą nepasitelkia ukrainietiškų argumentų. O juk Ukraina mums galėtų būti rimta pagalbininkė ginčijantis su Varšuva?

Lenkams ir kitiems buvusiems okupantams, lietuvybės smaugėjams turėtume aiškiai pasakyti savo poziciją dėl jų padarytų nusikaltimų mūsų Tautai ir Lietuvai. Bet mes vengiame tai padaryti, žaidžiame tokiomis sąvokomis, kaip „Vilniaus klausimas“ ar pan. To tik ir reikia buvusiam okupantui. Ar gali Lietuva kalbėti buvusių LDK tautų vardu? Tie laikai praėjo negrįžtamai. Tai jau buvo suvokę aušrininkai. J. Basanavičiaus, J. Šliūpo ir kitų mūsų Tautos Atgimimo žadintojų vienas didžiausių nuopelnų tas, kad jie ėmė kelti ne buvusios LDK atkūrimo, o tik Lietuvos, etninėse lietuvių ribose, valstybės atkūrimo idėjas, sakydami, kad anksčiau ar vėliau pakils savarankiškam gyvenimui ir ukrainiečių, gudų tautos. Tik lenkų imperialistai to nenorėjo suvokti ir, kaip J. Pilsudskis, veržėsi į Gudiją, Ukrainą, dangstydamasis tariamai LDK ir Lenkijos atkūrimu (iki padalinimų, iki 1772 metų).

Ir mūsų Atgimimo šauklių prognozės išsipildė. Gudija, Ukraina šiandien pakankamai galingos valstybės, jos pačios sprendžia, kaip elgtis su kaimynėmis. O kur jos mums galėtų padėti „ginčijantis su Varšuva“? Dėl ko mes ginčijamės? Lenkija neturi jokios teisės nė į gabalėlį lietuvių žemių, nei kokių išskirtinių privilegijų jose. Lietuva ir Lenkija, kaip ir Latvija, Vokietija ir daugelis kitų valstybių – savarankiškos ir gyvenančios pagal savo suvereno valią, ir niekas neturi teisės joms nurodinėti ar varžyti. Jei tos teisės kartais bando nepaisyti kai kurie veikėjai Varšuvoje ar jų išlaikytiniai Lietuvoje, rodo tik savo kvailumą.

Akivaizdu, kad Lenkija, reikalaudama išskirtinių teisių lenkų tautinei mažumai Vilniaus krašte, Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų interesų absoliučiai nepaiso. Engia Lenkijoje gyvenančius ir lietuvius, ir baltarusius, ir totorius, ir ukrainiečius, ir net vokiečius. Tačiau engia taip sumaniai, kad tautinės mažumos apie savo bėdas nedrįsta net garsiau prabilti.

Sena tiesa, kad laisvės niekas nedovanoja. Ji išsikovojama. Lietuviškose žemėse – Suvalkuose, Seinuose ir kitose – gyvenantys lietuviai – ne tautinė mažuma, o tų kraštų autochtonai, suverenas, galintis spręsti ir savo likimą. Visai kas kita – lenkai ar sulenkėjusieji Rytų Lietuvoje. Tarp jų nepasisekė aptikti tokių, kurių geneologinės šaknys šioje lietuvių žemėje siektų giliau nei XVIII amžiaus pabaigą. Beveik visi jie atvykėliai ar sulenkinti lietuviai, gudai, kuriems sudaromos tokios pat sąlygos kaip ir to krašto suverenui – lietuvių tautai.

Ar tiesa, kad po šios knygos pasirodymo sulaukėte įvairiapusio spaudimo? Kai kas pradėjo Jus kaltinti net „nacionalinės nesantaikos kurstymu“, grasino skųsti prokuratūrai. Ko tokiais būdais siekiama? Norima Jus nutildyti, įbauginti?

Tiesos neįmanoma užgniaužti. Bet mėginantis ją sakyti ar jau įsivaizduojantis ją sakantis visuomet susilaukia puolimų iš tų, kuriems ta tiesa yra nepalanki. Tad, kai buvo išspausdintas mano dvitomis „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ bei juos apibendrinantis leidinėlis „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“, labiausiai sunerimo įprastos literatūros apie lenkus kūrėjai. O toks veikėjas, kaip Alfredas Bumblauskas, spaudoje ėmė įrodinėti, kad aš tarsi tik kurstau tautinę nesantaiką, ir mano darbais turi užsiimti prokuratūra. Kitame savo straipsnyje tas istorikas paskelbė ir tokį savo „atradimą“: „Lietuvoje veikianti vadinamoji patriotinė naratyva savo prigimtimi yra antilenkiška ir iš esmės yra prorusiška“ (delfi.lt, 2011 08 25). O jo bendražygis LR Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas „Krašto naujienų“ (2011 09 02) skaitytojams nurodė, kad iš viso nereikia skaityti tokių knygų, kaip „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“, esą santykiuose tarp lietuvių ir lenkų „juodų puslapių“ niekada ir nebuvę.

Gavau ir keletą kritinių laiškų iš lenkų organizacijų, kad vargu ar tie mano rašiniai padės draugystei. Bet kai jiems parašiau, kad draugystė neįmanoma be savo klaidų ir nusikaltimų pripažinimo, jau neatsiliepė.

© 2012 „XXI amžius“