Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kur gyvena Gyvenimo Šaltinis?

Kun. Vytenis Vaškelis

Žmogus, kuris eina ar bėga, bet sustoja ir patikslina savo gyvenimo kryptį, aplenks tą, kuris chaotiškai skuba, stokodamas esminių egzistencijos orientyrų. Panašiai elgėsi šv. Jonas Krikštytojas ir jo mokiniai, kurie, išvydę ateinantį Jėzų, stovėjo ir įdėmiai į Jį žiūrėjo. Kai Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36), įvyko lūžis, pakeitęs šių mokinių gyvenimus ir likimą.

Nespėjus nei mirktelėti, Jono Krikštytojo mokiniai pradėjo naujo nuotykio kelionę, tai yra, nutoldami nuo savojo mokytojo, nedvejodami žengė žingsnį paskui tą Mokytoją, kuriame „sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16–17).  

Ar Jonas Krikštytojas galėjo nuliūsti ir pavydėti dėl to, kad jo sekėjai taip greitai paliko jį ir nuėjo paskui Dievo Avinėlį? Ne, negalėjo. Jis suprato, kad ateinantis Mokytojas yra nepalyginamai aukštesnis už jį patį. Todėl, būdamas išmintingas bei nuolankus, Jonas Krikštytojas be galo džiaugėsi, kad dabar galės dar uoliau, su dar didesniu tikėjimu skelbti Tą, kurio anksčiau neregėjo, o dabar galėjo išvysti... Jis buvo uoliausias daugelio izraelitų vidinių kelių lygintojas bei tiesėjas, idant vėliau krintančių Dievo Sūnaus žodžių sėklų nepajėgtų nustelbti jokios žmonių širdžių nuodėmingos atžalos.   

Kai Jėzus atsigręžęs paklausė paskui Jį einančių minėtų sekėjų: „Ko ieškote?“, išgirdo ne atsakymą, bet jų klausimą: „Mokytojau, kur gyveni?“ Jiems nebereikėjo kaip pradinukams atsakinėti seniai išmoktų pamokų frazėmis, nes jie pernelyg gerai suprato, kad didingasis Kristus jau yra atrastas, juk Jis – prieš akis. Jie neabejojo, kad vienas svarbiausių žemiškos kelionės tikslų – susitikimas ir net dialogas su Viešpačiu – įvyko. Bet žmogui, alkstančiam gyvojo Dievo, vienintelis pabendravimas su savo egzistencijos neišsenkančia Versme – tai tarsi duonos kruopelytės ragavimas, kuria neįmanoma patenkinti giliausių širdies aspiracijų.  

Tačiau kiek daug yra žmonių, nežinančių dėl ko gyvena, ir todėl  nesugebančių formuluoti klausimo: „Kur gyvena mano Atpirkėjas?“ Jie gyvena taip, tarsi Jo nebūtų. Antai Lucijaus Anėjaus Senekos, senovės romėnų valstybės veikėjo ir filosofo (g. 1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos) įžvalgumas nepraranda prasmingumo. Vienas Senekos oponentas teigė, kad siela turi savo malonumų, kurių reikia paisyti. Seneka šitaip apibūdino suklaidintos sielos užgaidas: „Tegu turi, tegu nusilenkia prabangai ir, būdama pramogų vertintoja, prisipildo viso to, kas teikia smagių pojūčių. Paskui tegu pagalvos apie praeitį, ir, prisiminusi senus pasismaginimus, tedžiūgaus, laukdama naujų, tesurikiuos į vietas savo norus ir, penėdama kūną dabartimi, teplanuos ateitį. Ji man atrodo apgailėtinai, nes kvaila rinktis blogį užuot pasiėmus gėrį. Be sveiko proto niekas nebūna laimingas; žmogus, siekiąs blogio vietoj gėrio, yra sutrikusio proto (...). Todėl aš verčiau ieškau tikrojo, vidinio, o ne išorinio gėrio. Tai, kas traukia akį, prie ko žmonės sustoja, ką apstulbę rodo vieni kitiems, iš išorės žiba, o viduje – šlamštas“.  

Kai sovietiniais metais ieškojau tikrojo gėrio, prisimenu, kaip Viešpats parodė man savo begalinį gerumą: iš tikinčiųjų – religinės literatūros platintojų – slapčia gaudavau paskaityti (kartais galėdavau ir įsigyti) A. Maceinos, J. Girniaus, S. Šalkauskio, P. Dovydaičio, J. Ereto, A. Dambrausko-Jakšto, P. Kuraičio, B. Brazdžionio ir kitų iškilių tėvynainių religinių knygų, straipsnių ir vieną kitą poezijos rinkinį. Šių ir kitų autorių raštų mintys formavo mano pasaulėžiūrą ir padėjo atrasti bei pažinti Tikrąjį (1 Jn 5, 20); taip pat diegė suvokimą, kad Jis, nors egzistuoja visur, bet (per malonę) Jam ypač patinka gyventi tiesos bei meilės ieškančioje širdyje.  

Todėl kaip galima nesutikti su poeto Roberto Southwello mintimi: „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, kuri primena, kad mes turime ne vien kūną, bet ir sielą, kuri, kai myli Aukščiausiąjį, vis iš naujo atranda Jį, priklauso Jam ir veikia Jame. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „niekas, tik meilė tiesai pajėgia nukreipti protą neištirtų horizontų link“. Galime pridurti: negęstanti meilė tiesai yra svarbiausių ieškojimų ir atradimų iniciatorius.

© 2012 „XXI amžius“