|
Gerumas įveikia blogio užtvaras
Homilija Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje 2011 m. gruodžio 8-ąją, pradedant Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metus
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
1918-ųjų gruodžio 8-ąją palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis įžengė į šią Katedrą, į Vilniaus vyskupo sostą ir pradėjo eiti Šventojo Tėvo jam patikėtas ir pavestas seniausios Lietuvos vyskupijos ganytojo pareigas. Jam, atkūrusiam Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, iškilmė, kuri išaukština gimtosios nuodėmės nesuteptą Dievo Motiną, buvo ypač brangi.
Lietuvos vyskupai paskelbė Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metus. Šia švente juos iškilmingai pradedame minėti. Siekiame, kad kiekvienas geriau susipažintų su nepaprasta palaimintojo asmenybe. Savo pamaldumu, tvirtumu, nuolankumu, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai jis paliko neišdildomą pėdsaką mūsų tautoje, mūsų kaimynų lenkų tautoje ir visoje Krikščionijoje. Jo pavyzdys mus drąsina ir ragina, pasak Palaimintojo, nebijoti būti vienos minties su Bažnyčia, per Bažnyčią ir Bažnyčioje tvirtai laikytis Dievo.
Vis gausėja žmonių, žvelgiančių į Bažnyčią tik kaip į instituciją, į valdymo struktūrą, ir joje matančių vien klaidas ar netobulumus. Jiems sunku rasti kelią į Bažnyčią kaip Dievo buveinę ir paties Išganytojo įsteigtą tikinčiųjų bendruomenę. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis degė ypatinga meile Bažnyčiai, kuri buvo jo gyvenimo centras. Jis sakė, kad Bažnyčia tai tikra Kristaus karalystė žemėje, Kristaus Sužadėtinė ir galiausiai Motina, kurią reikia vertinti labiau už visus žemės turtus, ypatingai gerbti ir mylėti.
Tik tikėjimas padaro mus gyvais Bažnyčios nariais, besinaudojančiais jos paveldu, o drauge jį gausinančiais savuoju pasiaukojimu, liudijančiais Bažnyčios gyvybingumą ir reikalingumą. Kiekvienas Bažnyčios narys yra Kristaus atpirkimo dovana, kurią turime priimti ir kaip įpareigojimą. Palaimintasis Jurgis su didele meile žvelgė į kunigus, vienuolius bei vienuoles ir pasauliečius, visus juos be galo brangino ir buvo pasirengęs Gerojo Ganytojo pavyzdžiu guldyti savo gyvybę už jam patikėtus Dievo vaikus. Drauge gerai suprato, kad ir jam pačiam reikia pagalbos bei paramos. Ingreso kalboje jis sakė: Jei nuo šiol mes būsime viena didelė šeima, tai išvien turime ir dirbti. Aš už jus melsiuos, bet ir jūs melskitės už mane (...) Prašykite, kad Dievas man šviestų, stiprintų, padėtų visuose mano darbuose. Be Dievo malonės esu silpnas, nieko negaliu.
Skaitydami palaimintojo Jurgio dienoraštį, matome atsidavimą Bažnyčiai ir gilų Jos suvokimą. Tas suvokimas tarsi pralenkęs laiką, nes nuostabiai artimas Vatikano II Susirinkimo dokumentų dvasiai, ypatingai Lumen gentium dogminei konstitucijai apie Bažnyčią. Susirinkimas akcentavo Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną. Gerai žinomi maldą primenantys palaimintojo žodžiai, kurie atskleidžia jo santykį su Bažnyčia kaip su gyva realybe, kaip su asmeniu, kuris yra mylimas, dėl kurio kenčiama ir aukojamasi. Šventoji Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau. Mano mieliausioji Motina, už visų didžiausia mano linksmybe! (...) Tasai šauksmas tebūnie nuolatiniu mano šauksmu.
Savo nepaprasta meile Bažnyčiai Palaimintasis siekė uždegti širdis kiekvieno žmogaus, su kuriuo Dievas jam leido susitikti: Mylėk, mano Vaikeli, Bažnyčią, ruoškis tarnauti jai (...) Aš taip myliu šventąją Bažnyčią, taip noriu jai tarnauti, taip trokštu, kad kuo daugiau žmonių jai tarnautų ir jos labui darbuotųsi, visiškai išsižadėję savęs ir pasaulio. Ruoškis, vaikeli, į tą darbą ir tarnavimą. Meilė Bažnyčiai arkivyskupui Jurgiui padėjo atrasti Dievo vaikų šeimą, kuriai jis pats priklausė ir kurios Ganytoju Dievo Apvaizda jį skyrė. O šeimoje svarbiausia vienybė. Visą savo gyvenimą palaimintasis aukojosi kviesdamas Dievo vaikus į vienybę. Vienybė Bažnyčioje jam buvo tolygi Kristaus ir apaštalų tarpusavio vienybei. Jis labai brangino ryšį su Apaštalų Sostu, vyskupais, kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais. Laikytis vienybės su Bažnyčia arkivyskupui Matulaičiui reiškė ištikimai ir uoliai ieškoti išganymo tikrame Bažnyčios mokyme, vadovautis Jos dvasia ir principais. Idant iš tiesų būtų gyvenama Bažnyčios gyvenimu, reikia gerai pažinti Jos mokymą, suprasti Jos siekius ir troškimus.
Norėdami geriau pažinti Bažnyčią, turime išmokti skaityti laiko ženklus, nes Bažnyčia globojama ir vadovaujama Šventosios Dvasios keliauja istorijos keliu. Stenkitės pažinti savo gadynę, kalbėjo palaimintasis Jurgis, suprasti ir atjausti savo laikų žmones su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais. Šiuos žodžius Vilniaus vyskupas patvirtino uoliu Ganytojo rūpesčiu visais savo vaikais, kurie sudėtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu, blaškomi karų, valdžios pasikeitimų ir kitų sunkumų, buvo suvargę ir pasimetę lyg avys be piemens. Dvasinis tvirtumas bei ramybė padėjo vyskupui būti, kaip jis sakė savo ingreso kalboje, tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje.
Vilniaus Ganytojas gerai suprato, kad ekonominės, moralinės ir tautinės suirutės metu svarbu žadinti žmonių sąmoningumą, idant jie gyvenimo pamatus klotų ant tvirtos uolos, o ne ant smėlio. Kristus, Bažnyčios kertinis akmuo, yra ta uola, kurios neįveikia jokie žemiškieji išbandymai. Savo bendradarbius jis ragino visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti.
Skaitant Palaimintojo užrašus tarsi ataidi šių dienų aktualijos. Kiek daug mūsų tautoje pasimetusių, susipriešinusių, piktų ir nelaimingų žmonių. Jie nuolat ieško, ką apkaltinti dėl ištikusių bėdų, užuot atgręžę žvilgsnį į tikrąjį Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris siūlo ne trumpalaikės sėkmės, bet amžinojo gyvenimo perspektyvą. Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų. Kiek daug gerumo ir meilės Kūrėjas sudėjo į kiekvieno žmogaus širdį. Kodėl jo tiek maža matome aplinkui? Dažnas net nežino, kad nešiojasi lobį, kuris gali pakeisti pasaulį padarydamas jį gražesniu, geresniu ir šviesesniu. Šventieji mums rodo pavyzdį, kad gėris skleidžiasi ten, kur nebijoma juo dalytis. Ne veltui palaimintasis Jurgis savo vyskupo šūkiu pasirinko raginimą: Nugalėk blogį gerumu. Labai norėčiau, kad šis šūkis, kuris yra ir palaimintojo Jurgio Matulaičio metų moto, taptų kiekvieno tikinčiojo vedamąja mintimi.
Atsilygindamas blogiu už blogį žmogus daugina blogį žemėje. Ir atvirkščiai gerumas įveikia blogio užtvaras, griauna sienas, ardo nesantaikos ir pykčio barikadas. Pyktis, priešiškumas, kaltų ieškojimas nepadės mums išlipti iš krizių, nepagausins mūsų aruodų, o tik apkartins kasdienę duoną ir užsklęs mus vienatvėje bei atskirtyje.
Kurkime meilės ir gerumo, bendrystės ir solidarumo visuomenę, kuri būtų laiminga ne daug turėdama, bet labai mylėdama. Šios dienos skaitinyje girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius: Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei (Ef 1, 56). Ši malonė mums duodama veltui. Jos nereikia ieškoti prekybos centruose, jai įgyti nereikia solidžių sąskaitų bankuose. Dievo malonės tereikia norėti ir melsti. O juk ji esminis dalykas mūsų gyvenime, atnešantis tikrąją laimę, džiaugsmą ir ramybę. Malonė perkeičia žmogaus širdį padarydama ją imlesnę gėriui ir dosnesnę artimui.
Marija tapo malonėmis apdovanotoji, nes Ji sutiko priimti dangaus dovaną ir Jos gyvenimas buvo perkeistas į malonę visai žmonijai. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, būdamas silpnos sveikatos, kilęs iš neturtingos šeimos, patyręs didelių sunkumų, tapo gerumo ir meilės apaštalu ne tik lietuvių, bet ir lenkų, gudų bei kitų tautų žmonėms. Jo pavyzdys ir užtarimas tepaskatina mus išdrįsti dosniai atiduoti savo gyvenimą Viešpačiui, idant Jis savo malone padarytų mus vaisingomis dieviškojo vynmedžio šakelėmis.
Baigti norėčiau Palaimintojo malda: Duok, kad mylėčiau, ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega. Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti ir gyvenimo. Ir visko, kad tik Tavo garbė augtų ir tavo Bažnyčia tarptų ir kiltų. Pats rodyk, kas man daryti. Tiek man malonių esi, Viešpatie, suteikęs, ką aš Tau už tai atiduosiu, ką paaukosiu, kaip atsilyginsiu. Ką turiu, viskas Tavo; taigi, ką aš tau galiu duoti? Viską, ką turiu. Iš savęs nieko neturiu, bet iš Tavo malonės esu turtingas. Viską tau pašvenčiu.
© 2012 XXI amžius
|