|
Tėvynė, laisvė, teisingumas
Linas ŠALNA
Naujausia rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės Baltijos tyrimai Krašto apsaugos ministerijos užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad, jei Lietuvai kiltų grėsmė, savo tėvynę gintų dauguma šalies vyrų 60 proc., o moterų 32 proc. Iš viso tėvynės ginti eitų 46 proc. respondentų. Labiau už kitus tėvynę ginti pasiryžę jauni žmonės: amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 metų tokių respondentų dalis buvo 54 proc., 3049 metų grupėje 55 proc., tarp 50 metų ir vyresnio amžiaus apklaustųjų 34 proc. 41 proc. apklaustųjų atsakė, kad negintų tėvynės, nuomonės neturėjo arba neatsakė 13 proc. Gyventojų apklausa buvo atlikta 2011 metų lapkričio 18 gruodžio 5 d., apklausus 1000 Lietuvos gyventojų nuo 18 metų iš 100 Lietuvos vietovių. Lyg ir neblogi apklausos rezultatai (nors didelis nesirengiančių ginti tėvynės skaičius yra stebėtinas). Remdamiesi jais turėtume manyti, kad įvykus kokiai nors išorinei agresijai (kokia buvo 1991 metų sausio 13-ąją prasidėjęs valstybės perversmas, užspringęs tik tų metų rugpjūčio pabaigoje) norinčių ginti tėvynę tikrai netrūks. Tačiau mintyse turime turėti tai, kieno užsakymu ji atlikta, Krašto apsaugos ministerijos. Ypač netikėti tokie duomenys pasirodo labai pasyviai arba išvis visuomeniniu politiniu gyvenimu nesidominčio jaunimo atžvilgiu. Tad labiau įtikinantys tampa nesuinteresuotų institucijų surinkti duomenys ir dažnai mūsų gyvenime stebimi visai kitokie atsiliepimai apie mūsų iškovojimus. Piliečius piktina politinės visuomeninės realijos, kai išryškėja valdžioje esančiųjų (išrinktų) asmenų egoistiniai interesai. Jie pasisavina ir įvairias teises, ir privilegijas, netgi žymiai perkopiančias tas, kurios kažkada buvo sukurtos partinei viršūnėlei, uoliai vykdžiusiai kolaborantų vaidmenį. Tos įspūdingosios privilegijos kuriamos ir krizės metais, kai už 5 mėnesių trukmės Seimo nariams suteiktas atostogas švaistomos labai reikalingos lėšos, sumokant didžiulius atostoginius ir jiems, ir jų nedirbantiems (atostogaujantiems) padėjėjams, o tautą paliekant skursti ir peštis dėl duonos kąsnio ar išvarant duoneliauti į svetimus kraštus. Didžiulės pinigų sumos, kaip išeitinė kompensacija, išmokamos įvairių lygių valdžios žmonėms, perkeliamiems į kitas pareigas ar net atleidus už nuobaudas. Vis nesibaigiančios krizės metais tiek ministerijų, tiek savivaldybių valdininkams išmokamos premijos ar nuolatiniai priedai prie algų. Visa tai sudaro didelę nuo vargstančios tautos atplėštą pinigų dalį.
Skelbdami besitęsiančią tariamą krizę politikai nė nebando atsisakyti padidintų ir daugelį šalių viršijančių mokesčių, nuo kurių dūsta ir piliečiai, ir pajamas valstybei uždirbantis verslas, o visas valstybės gelbėjimas nuo krizės suverstas ant skurstančiųjų ir net pensininkų pečių. Kokių tik diskusijų iki Naujųjų metų nevyko Lietuvoje: ką ir kiek apmokestinti, kokį būstą laikyti prabanga, ar reikia atiduoti pensijas pensininkams? Vyriausybė savo gėdai netgi pateikė Seimui įstatymą: pensininkams grąžinti tik pusę atimtos pensijos. Tik kai kurie parlamentarai pasipriešino tokioms užmačioms. Tačiau... Štai nesena patirtis: XXI amžiaus darbuotojai prieš pat Naujuosius metus susitiko net su trimis Seimo nariais, atstovaujančiais TS-LKD (etikos sumetimais neminėsime jų pavardėmis, o tik inicialais: S. P., K. M., A. S.). Arogantiškai kalbėję bendrame susitikime jie dar aršesnį savo požiūrį išreiškė individualiuose pokalbiuose. Štai kai kurie jų apibendrinti pasisakymai: Tikra nesąmonė, kad reikėtų mažinti spaudai mokesčius (beje, tai sakęs seimūnas K. M. ir Seime prieš Kalėdas svarstant PVM sumažinimo klausimą spaudai sakė: Turime būti principingi ir rinkti biudžetą, nemažindami PVM spaudai, nors tuo metu balsavo už sumažintą PVM knygoms, nes jis pats su savo kolegomis turi privačių interesų knygų leidyboje štai koks, pasirodo, politiko principingumas); Padarėme didžiulę klaidą, kad atstatėme pensijas pensininkams (taip sakė S. P., dar netapęs pensininku, bet jų jau neapkenčiantis, nes atstačius pensijas galbūt teks dar metus gauti susimažintą atlyginimą). Daugiau į jokias konkrečias diskusijas šie rinkėjų atstovai nė negalvojo leistis. Ar ne iš tokių politikų ir tokių jų bendravimų su rinkėjais ir kyla visuotinis nusivylimas?
Beje, šie politikai nepasibodėjo viešai paplepėti apie lietuviams įprastą pesimizmą. Nesunkiai galima pastebėti, kad tautą optimizmo dažniausiai moko materialinio turto nestokojantys. Tačiau verta susimąstyti: kodėl gi iškovojus nepriklausomybę atsirado tas lietuviams tariamai būdingas pesimizmas? Juk jokio pesimizmo lietuviai tikrai nerodė, dešimt metų kovodami partizaninį karą prieš žiaurią okupaciją, leisdami pogrindžio spaudą ir dalyvaudami jos darbe. Tad pesimizmo šaknys tikrai glūdi ne kažkokioje vergiškoje mūsų tautos dvasioje. Jos atsiranda dėl nepagrįstų jau ilgus metus besitęsiančių valdžios veiksmų, stumiančių tautą į prarają. Ir apmaudžiausia tai, kad padėtis nė kiek nepagerėja, o dažnai net pablogėja, valdant dešiniesiems, kurie, kaip daugelis tikime, vadovaujasi tautos siekiais. Tai ir faktiškai sužlugdyta tautos priešų okupaciniam režimui tarnavusių KGB agentų bei komunistinių vadų liustracija, daugelio jų iškėlimas į valstybės aukščiausius postus, ir jų pavardžių slėpimas nuo visuomenės, ir kagėbistų apdovanojimai, ir atsitraukimas nuo patriotinių nuostatų, tautinio patriotinio ugdymo praradimas, partizanų įamžinimo atmetimas (tai akivaizdu ypač Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kurioje per 20 metų taip ir nepastatytas paminklas Lietuvos partizanams), ir valstybės turto prichvatizacija komunistinės-kagėbistinės nomenklatūros naudai, ir socialinės nelygybės (atskirties) didinimas, ir tautos skurdinimas, ir moralinių nuostatų atsisakymas, ir teisėtvarkos institucijų neįgalumas, ir politinis veidmainiavimas, ir prasidėjusi pokario rezistencijos revizija (kai net keliamos bylos partizanams kaip teroristams), ir komunistinių milijonierių klestėjimas, ir teisingumo praradimas, ir naujosios nomenklatūros įsigalėjimas, ir daugybė kitų mūsų valstybės nepuošiančių veiksnių. Viso to galimas rezultatas valstybės degradavimas ar net mirimas. Kai kurie politikai susiklosčiusią mūsų valstybėje padėtį lygina su 1940 metų situacija. Ar ne todėl nusivylusieji ar jau nevertinantieji mūsų iškovojimų šiandien, sausio 13-ąją, kai turime atiduoti pagarbą prieš 21 metus žuvusiesiems, rinksis Kaune į dirigento V. Gergijevo iš Rusijos, pakviesto žinomo bankininko V. Romanovo, koncertą? Ir žymiai mažiau susirinks į Seimą, kur Laisvės premija bus apdovanojamas Rusijos disidentas, kalėjęs ir už Lietuvos laisvę, Sergejus Kovaliovas. V. Gergijevas jau ne vienerius metus dalyvauja Rusijos valdžios užsakomuose koncertuose ir dažnai yra įvardijamas kaip Rusijos valdžios propagandos įrankis. Prieš V. Gergijevo koncertinį pasirodymą LRT laidoje pirmadienį aiškiai pasisakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Žvelgiant mūsų iškovotos nepriklausomybės ir ypač Sausio 13-osios aukų atminimo akivaizdoje, vykstančios tendencijos daugelyje įvairių valstybės politikos sričių gali teisėtai piktinti Lietuvos pilietį. Jį jaudina atgimstantis siekis senais sovietiniais metodais palaužti neteisybę ir melą pasmerkiančius drąsuolius. Toks yra kalėjimuose už teisingumą kęsti pasirengęs mokslininkas baltistas dr. Letas Palmaitis. Savo paskutiniuose viešuose pareiškimuose dr. L. Palmaitis kelia visų mūsų atsakomybę už valstybę, kuri mums visiems būtų šventa, kurtų teisingumą. Beje, būdamas žymus mokslininkas, beveik visas gaunamas pajamas jis turi atiduoti valdžios niekaip nesutramdomiems būstų šildymo magnatams, o pats su šeima vargingai gyventi. Savo viešame pareiškime, adresuotame Kauno apylinkės teismui, Kauno apygardos prokuratūrai, LR Generalinei prokuratūrai, LR Valstybės saugumo departamentui, LR Prezidentūrai, masinės informacijos priemonėms (net keleto leidinių redakcijoms), dr. L. Palmaitis informuoja, kad Kauno apygardos prokuratūros prokurorui Audriui Meilučiui 2011 metų gruodžio 19 d. pasirašius Kaltinamąjį aktą (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00109-11), jis, L. Palmaitis, yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 290 ir 154-2 straipsnius už tariamą valstybės pareigūnų šmeižimą ir įžeidimą panaudojant visuomenės informavimo priemones. Jokių išlygų nepripažįstančiame kreipimesi L. Palmaitis prisipažįsta, kad tris prokurorus, persekiojusius Eglę Kusaitę už tariamą terorizmą, pavadino neva prokurorais dėl to, kad persekiodami E. Kusaitę jie vykdo Rusijos valdžios užsakymą. Kaltindami E. Kusaitę sumanius sprogdinti Rusijos karinę bazę, prie kurios prieiti jaunoji teroristė tikrai neturėjo jokių šansų, prokurorai, L. Palmaičio įsitikinimu, vargu ar gali vykdyti Lietuvos įstatymus, nes jie labiau vykdo Rusijos įstatymus, o tai yra nusikalstama, nes Rusija, kaip rodo L. Palmaičio pateikti Rusijos URM dokumentai, neigia Lietuvos okupaciją, nepripažįsta reikalavimo atlyginti okupacijos nuostolius ir netgi reiškia nepasitenkinimą tuo, kad Lietuvoje banditas Stalinas vadinamas kruvinu. Tai ką gi esu apšmeižęs? Pakalikus, kurie padeda jau tobulai atsigavusiems Lietuvos priešams, pateisinantiems visus savo darbelius Lietuvoje (be abejo, jiems Lietuvos partizanai yra teroristai), dar ir dorotis su čečėnais, kovojančiais prieš rusų karines pajėgas už savo išsivadavimą iš amžių vergijos... L. Palmaitis reikalauja jam iškeltą baudžiamąją bylą už prokurorų J. Lauciaus ir M. Dūdos šmeižimą bei įžeidimą sujungti su E. Kusaitės byla ir traktuoti ją kaip politinę. L. Palmaitis yra filologijos mokslų daktaras, kalbininkas, baltistas ir orientalistas, knygų Baltų kalbų gramatinės sistemos raida, Naujosios prūsų kalbos gramatika, Atkurtosios prūsų kalbos žodynas, Kas ir kada pagrobė Europą? (pastaroji kartu su Algirdu Patacku) autorius.
Sunku patikėti, kad minėti prokurorai pradėtų teisminį susidorojimą su juos kaltinančiu L. Palmaičiu tai būtų privačių ir viešų interesų painiojimas. Tai rodytų ir mūsų teisėtvarkos neteisingumą. Kita vertus, jeigu prieš teroristę E. Kusaitę prokurorai sugalvojo kovoti be jokio gailesčio kaip prieš bejėgę, silpną moterį, tai dr. Palmaičio persekiojimas ir teisimas dar labiau išryškintų mūsų teisėtvarkos ydingąsias puses paaiškėtų, kad ji nėra nutolusi nuo sovietinės totalitarinės valdžios, persekiojusios kitaminčius, principų. Tai įrodo ir daugybė kitų faktų, vykusių per 20 nepriklausomybės metų, kai visuomenę piktindavo neteisingi ir netgi neteisėti teisėtvarkos institucijų sprendimai, niekaip nekonsolidavę visuomenės ir nevieniję tautos. Juk teisėtvarkos organų nepriklausomumas tikrai nereiškia, kad jų įgaliotas vienas prokuroras ar vienas teisėjas gali priimti sprendimą, akivaizdžiai paminantį teisingumą. Jeigu kritikuojama net prezidentų veikla, tokios kritikos gali susilaukti ir prokuroro ar teisėjo mantija apsirengusio pareigūno veiksmai. Teisingumas turi būti valstybės pagrindas. Deja, jo dažnai pasigenda nepriklausomos Lietuvos piliečiai.
© 2012 XXI amžius
|