|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prelatas Kazimieras Šaulys: viršūnės ir gelmės Irena Petraitienė
Sausio 28 dieną sukanka 140 metų, kai gimė prel. Kazimieras Steponas Šaulys, Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, profesorius, Lietuvos Katalikų Bažnyčios admistracijoje aukštas pareigas užėmęs dvasininkas. Tautinio atgimimo sūkuryje Tiesus, lieknas, galva pakelta, akys spindi, judesiai laisvi, natūralūs. Amžininkai, išgirdę tokį apibūdinimą, tarpusavyje susižvalgytų. Ar tik ne Kazimieras Šaulys? Tokį žodinį portretą pateikęs Mykolas Krupavičius nudžiugtų: žinoma. Tai jis, K. Šaulys, žemaitis, švėkšniškis, Palangos progimnaziją baigęs aštuoniolikmetis jaunuolis, 1890 metais peržengė Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos Kaune slenkstį ir pateko į patį lietuvių tautinio dvasinio atgimimo sūkurį. Seminaristas K. Šaulys kartu su kitais bendramoksliais analizuodavo draugijos narių išverstą leidinį Šviesa Dievo akivaizdoje, teologinės minties gelmių ieškodavo seminarijos Šv. Tomo Akviniečio būrelyje. 1895 metais buvo išsiųstas tęsti studijų į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. Sankt-Peterburgo imperatoriškoji Romos katalikų dvasinė akademija, veikusi 18631918 metais, parengė virš 30 aukšto lygio lietuvių katalikų dvasininkų. Studijuoti atvykęs K. Šaulys nudžiugo, sužinojęs, kad moralinės teologijos ir liturgikos dėstytojas prof. kun. Pranciškus Karevičius akademijos koplyčioje pamokslą buvo pasakęs lietuviškai. O prof. kun. J. Mačiulis-Maciulevičius čia yra lietuviškai perskaitęs oraciją, skirtą popiežiaus Leono XIII pontifikato jubiliejui. K. Šaulys mokėsi ir viename kambaryje gyveno su Pranciškum Būčiu, artimai bičiuliavosi su Povilu Januševičiumi, Juozapu Stakausku, po metų atvykusiu Juozapu Skvirecku. Su Lietuva ir Kaune esančia kunigų seminarija jie palaikydavo glaudų ryšį, patys perduodavo žinias ir gaudavo naujienas. 1897 m. lapkričio 30 d. akademijos alumnas K. Šaulys su bičiuliais dalyvavo Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusioje vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto konsekracijoje. Pavyskupį A. Baranauską perkėlus į Seinus, vysk. M. Paliulionis meldė Šventąjį Tėvą, kad į jo vietą paskirtų seminarijos rektorių. Konsekracijos diena ir šiltas vyskupo Cirtauto priėmimas peterburgiškiams alumnams buvo tikra šventė. 1899 metų pavasarį K. Šaulys baigė dvasinę Sankt-Peterburgo akademiją, gavęs aukščiausią teologijos magistro laipsnį. Įdomūs jo du diplominiai darbai: rusų kalba I. Krylovo pasakėčios: jų meniškumas ir tautiškumas, o lotynų kalba Jeronimas Savanarola, kaip dorovės reformatorius. 1899-ųjų birželio 29-ąją, per Šv. Petro ir Povilo šventę, Kauno Katedroje žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis Kazimierui suteikė kunigystės šventimus. Tuo pačiu metu į kunigus buvo įšventintas ir J. Skvireckas. Panevėžys: Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis Paskirtas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, nuo 1901 metų kun. K. Šaulys buvo realinės gimnazijos ir mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas. Nelengva tada buvo aplenkėjusiame Panevėžyje, nes reikėjo kiekvienoje klasėje tikybos pamokoms suskirstyti mokinius į lietuviškai ir lenkiškai kalbančiųjų grupes. Nesant lietuviškų tikybos vadovėlių, mokiniai užsirašinėdavo kapeliono žodžius. Tarp jų buvo ir būsimasis kalbininkas prof. J. Balčikonis, kuris, beje, pirmąjį paties parengtą lietuvių kalbos žodyno tomą (1941 m.) dedikavo savo tikybos mokytojui kun. K. Šauliui. Panevėžyje kun. K. Šaulys žengė pirmuosius socialinės bei politinės veiklos žingsnius. 1891 metais popiežiaus Leono XIII išleista enciklika Rerum novarum buvo tam tikra reakcija į augančius socialinius politinius reiškinius. Šis dokumentas skatino krikščionis dalyvauti politinėje veikloje, kad besikurianti krikščioniškoji demokratija ir kriščioniškoji socialinė teorija parodytų kelią į naują tvarką. Šiomis aktualiomis temomis kun. K. Šaulys laiškuose diskutavo su bendramoksliu kun. P. Būčiu, gilinosi ką šiuo klausimu rašo Varšuvoje, Lvove leisti aplinkraščiai. Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kun. K. Šaulys rengė socialinio turinio konferencijas, pamoksluose taip pat dažnai kėlė socialinio teisingumo, solidarumo, žmogaus, kaip socialaus asmens, gyvenimo uždavinius. Kunigas daug pastangų dėjo organizuojant Panevėžio vadinamus elgetynus, senelių ir našlaičių prieglaudas. Šiaip jau apie marksizmą ar socializmą pas mus, Panevėžio padangėje, maž kas tenusimanė šio šimtmečio pirmaisiais metais, išskyrus nebent studentavusią jaunuomenę, vėliau K. Šaulys laiške rašys Zenonui Ivinskiui. Bet kilus revoliuciniam subruzdimui po rusųjaponų karo, bolševikinis marksizmas pasidarė labai veiklus. Lietuviškų knygų apie socializmą mažne kaip ir nebuvo. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Atsitiktinai pakliuvo man į rankas viena lenkiška brošiūra, išleista Galicijoje, parašyta populiariai kažkokio autoriaus Myš. Skaitant man į galvą atėjo aiški mintis, neatidėliojant išleisti panašaus turinio knygutę lietuviškai, išdėstant populiariai netinkančias ir kenksmingas mūsų žmonėms bedieviškojo socializmo mintis. Paruošęs paskubom rankraštį, nusiunčiau iš Panevėžio į Kauną prof. kun. A. Dambrauskui-Jakštui, redagavusiam tuomet Šv. Kazimiero draugijos leidinius. Knygutė buvo paskelbta pavadinimu Socialistai ir mūsų sociališkieji reikalai, bet nukreipta ypač prieš bedieviškąjį marksizmą, kuris tada buvo labiausiai skleidžiamas (stilius ir kalba netaisyta). 1905 metais Rusijoje kilusi revoliucija Lietuvai atnešė vilties vaduotis iš carizmo politikos gniaužtų. Vėliau atsiminimuose prel. K. Šaulys rašė: Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę teisę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių kultūrinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi. Juk revoliucija praskynė kelią į Vilniaus seimą. Lietuvos inteligentai, taip pat ir kun. K. Šaulys, suprato, kad vis stipriau besipriešinančiai lietuvių tautai reikia politinės konsolidacijos. 1905 metais tautos suvažiavimo idėja kilo Vilniaus lietuvių būrelyje. Panevėžiečiai iš dvasininkų atsovauti įgaliojo kun. K. Šaulį ir kun. J. Tumą-Vaižgantą. Kunigo Kazimiero bičiulis kun. Pr. Būčys buvo vienas iš Vilniaus seimo prezidiumo narių. Praėjus pusšimčiui metų prel. K. Šaulys, paklaustas, kuris iš lietuvių tautos patriotinės kovos momentų jam labiausiai įsimintinas, atsakė: Prisiminimas Vilniaus Didžiojo seimo. Iki tol net tie, kurie plėšė tautinio darbo dirvonus, nežinojo, nebuvo gerai įsisamoninę, ko reikia galų gale siekti. Tik Vilniaus seimas aiškiai nustatė mūsų tautinio darbo gaires: Lietuva turi būti savarankiška su visomis kultūrinėmis autonomijomis (Šveicarijos lietuvių žinios, 1952 m.). Kaunas: socialinės veiklos baruose Ramaus, giedro, lengva šypsena nutvieksto veido, užsidėjęs XIX ir XX amžiaus pradžioje dvasininkų nešiotą plačiabrylę juodą skrybėlę kun. K. Šaulys oriai žingsniuodavo Kauno senamiesčio grindiniu. 1906 metais jis, pakviestas į Žemaičių kunigų seminariją Kaune dėstyti kanonų teisės, tuoj pat įsijungė į besikuriančių kultūrinių socialinių draugijų veiklą. Galima sakyti, jog kun. K. Šaulys ir buvo tas žmogus, kurio išmintis, teisinių reikalų išmanymas, sugebėjimas rasti sprendimą priekin stumteldavo įstrigusį veiklos legalizavimą. Šitaip buvo su beveik pogrindine labdaringa Motinėlės draugija, šelpiančia Friburge studijuojančius jaunus katalikus. Kaune kun. K. Šaulys su kun. A. Dambrausku-Jakštu ėmėsi redaguoti šios draugijos įstatus, susirašinėjo su carinės valdžios įstaigomis, kad būtų gautas leidimas. Didelis netikėtumas buvo, įteikus Kauno gubernatoriui P. Veriovkinui prašymą ir įstatų projektą, sulaukti neigiamo atsakymo. Pasirodo, užkliuvo straipsnis, teigiantis, jog pirmenybė bus teikiama krikščioniškos pasaulėžiūros moksleiviams. Atsiminimuose prel. K. Šaulys rašė: Po ilgesnių chodadaistvų ir asmeninių prašymų buvusiųjų tuomet mūsų draugų Petrapilyje, buvo susilaukta galop Motinėlės įstatų patvirtinimo iš pat ministerijos. Anuomet tai nebuvo nepaprastas daiktas. Draugijos oficialiai steigiamajame susirinkime dalyvavo ir vysk. G. F. Cirtautas, sveikino ir džiaugėsi. Prie Motinėlės vairo stojo kun. A. Dambrauskas-Jakštas, kun. K. Šaulys išrinktas kasininku. Be valdybos narių, tarp aukotojų buvo kunigai P. Būčys, Bl. Čėsnys, Pr. Karevičius, J. Matulevičius-Matulaitis, (Pal. Jurgis Matulaitis), J. Stakauskas. O tarp paremtųjų, studijuojant Friburge, buvo Lietuvos prezidentu vėliau tapęs A. Stulginskis, filosofas S. Šalkauskis, kun. St. Ūsoris. Ir Saulės, kun. K. Olšausko inicijuotoje švietimo draugijoje kun. K. Šaulys, padėjęs jai atsistoti ant kojų, buvo sekretorius, iždininkas. Visur, kur tik jis dalyvavo, buvo matyt, kad jis nelinkęs būti pirmose eilėse, sutvarkęs reikalą iš esmės, pasitraukdavo į antrą planą. 1907 metais kun. K. Šaulys buvo tiesiog pasinėręs į krikščioniškos sociologijos problematiką. Leono XIII enciklikos Rerum novarum atžvilgiu Lietuvos Bažnyčios hierarchai iš pradžių buvo atsargūs galbūt todėl, kad šis dokumentas socialinės problematikos atvirumu buvo tikras iššūkis. Todėl kun. K. Šaulys ir jo bendramintis K. Paltarokas, rašydami straipsnius į Draugiją, rėmėsi Lvovo vyskupo S. Bilčevskio, Varšuvoje gyvenančio lietuvių kunigo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio enciklikos aiškinimu ir interpretacijomis. Vartus krikščioniškajai sociologijai Lietuvoje, galima sakyti, atkėlė 1907 metų vasarą Varšuvoje kun. J. Matulevičiaus-Matulaičio organizuoti socialiniai kursai, kuriuose dalyvavo ir keliasdešimt kunigų iš Lietuvos, taip pat ir kun. K. Šaulys, plačiai juos pristatęs keliuose Draugijos numeriuose. Varšuvos socialiniuose kursuose dalyvavusiems kunigams iš Lietuvos kilo sumanymas panašius kursus organizuoti Kaune. Sumanymą aprobavo Žemaičių vyskupas M. Palilionis ir jo vykdymą pavedė vyskupui sufraganui G. F. Cirtautui. Buvo sudarytas kursų parengimo komitetas, kurio sekretoriumi paskirtas kun. K. Šaulys. Trijų dienų kursai 1909 metų sausio mėnesį vyko Liaudies namų salėje. Visos paskaitos su rengimo sekretoriaus kun. K. Šaulio kursų ruošimo procedūros aprašymu buvo išspausdintos Draugijos žurnale ir išleistos atskiru leidiniu. Kun. K. Šaulio pastangas kuo plačiau aiškinti ir skleisti krikščioniškos sociologijos problematiką įvertino prof. kun. J. Matukevičius-Matulaitis. Jis pokalbio metu asmeniškai paragino kun. K. Šaulį Kunigų seminarijoje Kaune įvesti socialinių mokslų studijas. 1909 metais Kunigų seminarijos rektoriumi pakviestas prof. kun. J. Maciulevičius-Maironis su kun. K. Šauliu aptarė šias galimybes ir įtraukė į klierikų studijų programą. Vadovėlio, aišku, nebuvo, teko pačiam kun. K. Šauliui pagal kursų paskaitas, aplinkraščius, straipsnius savarankiškai ruoštis paskaitoms. Pagal jas parengė ir 1910 metais išleido veikalą Sociologija, pirmą Lietuvoje šios problematikos vadovėlį. Trijų ganytojų artimas pagalbininkas Prelato Šaulio asmenyje, rašė Z. Ivinskis, yra įkūnytas Žemaičių vyskupijos ir Kauno arkidiecezijos aukštas bažnytinės administracijos pareigūnas. Lietuvoje nebuvo nė iš tolo jam lygaus, kuris turėtų tokį patyrimą, ir tokiu atsidėjimu būtų tam darbui paaukojęs beveik visą savo gyvenimą 40 metų. Po vysk. M. Palilionio mirties Žemaičių vyskupijos valdytoju buvo paskirtas vysk. G. F. Cirtautas, kuris 1911metais sekretoriumi pakvietė kun. K. Šaulį. Tokioms atsakingoms pareigoms, suprantama, skiriamas reikiamų savybių nestokojantis asmuo. 1914 metais paskutiniuoju Žemaičių vyskupu tapęs Pr. Karevičius neseniai mirusio vysk. G. F. Cirtauto sekretoriaus nekeitė. Jis pažinojo kun. K. Šaulį nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų, vertino ne tik jo dalykines savybes, bet ir nuoseklią veiklą sociologijos ir krikščioniškos demokratijos srityje. 1920 metais jį paskyrė Žemaičių vyskupijos kancleriu. Nebuvo vysk. Pr. Karevičiaus viešo susitikimo su Lietuvos politikais ar vizitatoriumi A. Cechini, ar apaštaliniu administratoriumi Achile Ratti, nebuvo vizitacijos vyskupijoje, kad šalia nebūtų sekretoriaus kun. K. Šaulio. Žinant, koks energingas, atsidavęs, kartais impulsyvus buvo vysk. Pr. Karevičius, galima teigti, kad kun. K. Šaulys, būdamas ramus, santūrus, daugiau kitų klausantis nei pats kalbantis, būdavo atsvara ir atrama. Pirmojo pasaulinio karo metais (1915 m.), kai vysk. Pr. Karevičiui su kurijos įstaigomis buvo įsakyta pasitraukti iš Kauno ne arčiau kaip Dniepro upės, sekretorius kun. K. Šaulys drauge su seminarijos inspektoriumi K. Paltaroku vyskupą globojo pirmiausia Panevėžyje, paskui Smolenske iki 1916 metų rugpjūčio. Tada Apaštalų Sostui tarpininkaujant, iš kariaujančių vokiečių bei rusų buvo gauti leidimai grįžti į Lietuvą, kur vyskupas ir jo sekretorius buvo labai reikalingi. 1916 metais kun. K. Šaulys tapo Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku. 1926 metais Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos architektas arkivyskupas Jurgis Matulaitis tarp kitų kandidatų į vyskupus buvo įrašęs ir kun. K. Šaulio kandidatūrą. Šis faktas rodo, kad jis buvo gerbiamas dvasininkas. Suprantama, kodėl pirmasis Kauno arkivyskupijos metropolitas arkivyskupas J. Skvireckas generalvikaru pasirinko būtent jį. Būdamas emigracijoje arkiv. J. Skvireckas laiške Z. Ivinskiui rašė: Ordinarui generalvikaras yra dešinioji ranka, jo alter ego. Eidamas tas pareigas, prel. Šaulys visą laiką ir visame buvo brangus ir artimiausias arkivyskupo bendradarbis. Jis, be to, buvo labai aukštai vertinamas ir diecezijos kunigų. Jiems net dažniau tekdavo susidurti su generalvikaru. 1932 metais jis tapo Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu, o 1937-aisiais K. Šauliui buvo suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas. Leidinys Kanoniškojo proceso teisės, kurį parengė prel. K. Šaulys, buvo jo profesoriavimo seminarijoje ir Lietuvos universitete rezultatas. Studentams tai buvo svarbios ir didelės praktinės naudos turinčios paskaitos. Juk ir pats profesorius prel. K. Šaulys, neturėdamas laiko atsidėti teoriniams darbams, stovėjo praktiško administracinio Lietuvos Bažnyčios gyvenimo viršukalnėje. Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo narys Ar su ministeriu kalbės, ar su kaimo ūkininku Šaulys tas pats. Kalbos netrūksta. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Gali kalbėti įvairių sričių temomis. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola. Seimo audrų metu jis šypsosi lygiai taip pat, kaip gražiausią pavasario dieną. Šitaip prel. M. Krupavičius charakterizavo prel. K. Šaulį, bendrapartietį, bendramintį, bendražygį. Į politiką jis atėjo natūraliai, nuo pat pirmųjų kunigystės metų vidinio poreikio vedinas keisti gyvenimą Lietuvoje. 1917 metų vasarą, kai Vilniuje buvo rengiama konferencija-tautos atstovų pasitarimas dėl Lietuvos autonomijos, vyskupas Pr. Karevičius kan. A. Dambrauską-Jakštą ir savo sekretorių kan. K. Šaulį paskatino aktyviai įsijungti. Į Vilniaus konferenciją pasiūlytas kan. K. Šaulys buvo išrinktas ir į jos prezidiumą. Konferencijai išrinkus Lietuvos tarybą, paaiškėjo, kad iš 20 atstovų yra 6 kunigai. Socialistams pradėjus priekaištauti, ką Taryboje veiks kunigai, juk jie tokiam darbui nepasirengę, prezidiume buvęs į Tarybą išrinktas kan. K. Šaulys pasakė kun. J. Staugaičiui, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalįs priimti mandato. Kalboms pasibaigus, jis viešai pareiškė išeinąs iš Tarybos. Paskui tokį pareiškimą padarė visi išrinktieji kunigai. Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje tik 4 kunigus, o dvi vietas užleisti pasauliečiams, kad ir socialistams. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad Konferencija neiširtų. Taryboje liko kunigai: K. Šaulys. V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis. Kan. K. Šaulys, būdamas vyskupo Pr. Karevičiaus sekretoriumi, važinėdavo iš Kauno į Lietuvos Tarybos posėdžius Vilniuje. Aktyviai ten reiškėsi, ypač tame, kai Taryba buvo suskilusi po nutarimų apie amžiną ryšį su Vokietija. Lietuvos Taryboje jis buvo dviejose nuolatinėse komisijose: konstitucijos ir įstatymų redagavimo. Konstitucijos komisijos pavedamas, kan. K. Šaulys paruošė ir suredagavo projektą tai konstitucijos daliai, kur yra nustatomi Bažnyčios ir valstybės santykiai. Tas projektas su nežymiomis pataisomis Seimo buvo priimtas. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su visa Taryba kan. K. Šaulys pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Vėliau atsiminimuose rašė: Šauliui teko rytojaus dieną, kaip Lietuvos Tarybos prezidiumo buvo sutarta, bandyti įteikti per Lietuvos administracijos šefą Kaune oficialiu keliu Vasario 16-osios aktą Vokietijos vyriausybei. Žinoma, žygis nepasisekė. Tarybos aktui vokiečių militarinė valdžia Lietuvoje nerodė jokio dėmesio ir susisiekusi su savo įstaigomis, atsisakė iš viso iš kan. Šaulio tokį dokumentą priimti. Aktas tačiau nuėjo kitais kanalais iki Berlyno, pateko į dienraščius ir buvo perskaitytas Reichstago posėdyje (Tėvynės sargas 1947 m.). Dalyvavęs krikščionių demokratų partijoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą prel. K. Šaulys jos eilėse liko ir Nepriklausomoje Lietuvoje. 1920 metais buvo išrinktas į Steigiamąjį seimą kaip krikščionių demokratų bloko narys. Triukšmingas Seimas tyliam ir labai pareigingam prelatui nebuvo labai tinkama vieta. Stenogramos rodo, kad jis gana retai eidavo į tribūną, kalbėdavo tik iš esmės. Šaulys, rašė prel. M. Krupavičius, kaip Steigiamojo Seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriausių frakcijos narių, kad visur buvo galima drąsiai jį statyti nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas. Dažniausiai net inteligentai tenkinosi katekizmu. Kai pastačiau žemės reformos klausimą taip, kaip vėliau ji buvo pravesta, ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane bolševiku... Kan. K. Šaulio aiškus žemės ūkio reformos klausimų palaikymas nuramindavo ir opozicionierius, nes jie sakydavo, jei Šaulys palaiko, tai ir vyskupas Karevičius palaiko, vadinasi, neinama prieš Katalikų Bažnyčios mokslą. Krikščionių demokratų frakcijos nariai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja K. Šaulys. Pasak M. Krupavičiaus, Šaulio rankos pakėlimas išlaisvindavo jų sąžinę iš įkyrių skrupulų. 1922 metais, įkūrus Lietuvos universitetą, prof. kan. K. Šaulys iš Steigiamojo Seimo pasitraukė. Kokios buvo tokio sprendimo priežastys, jis rašė laiške Z. Ivinskiui: Išstojau iš Seimo, kad nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų ar pavestųjų pareigų dėl laiko stokos. Iš vienos pusės Seimas, iš antros darbas plačios anuomet Žemaičių vyskupijos kurijoje ir profesūra Teologijos-filosofijos fakultete. Dirbant parlamentinį darbą be pilno atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Išstoti iš Seimo, tai visai nereiškia nebedalyvauti politikos gyvenime. Mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip, kaip parlamentarai. * * * 1944 metais prel. K. Šaulys iš Lietuvos emigravo, apsistojo Šveicarijoje, vaizdingoje Luganoje. Aktyviai dalyvavo VLIK ir pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje ir kuriant Šveicarijos lietuvių bendruomenę. Susirašinėjo su arkivyskupu J. Skvirecku, kuris gyveno nedideliame Austrijos miestelyje. Prel. K. Šaulys mirė 1964 metais Šveicarijoje, Luganoje, brigitiečių vienuolyne, palaidotas Romoje.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |