|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Komunizmo atspindžiai Nepriklausomoje Lietuvoje Bernardas Aleknavičius
Biržuose šiuo metu vyksta nemažos aistros dėl paminklo Juliui Janoniui (18961917). Kraštas pasidalinęs į dvi stovyklas. Dalis biržiečių mano, jog paminklui, kuris skirtas proletariniam poetui, miesto centre stovėti per didelė garbė, o ir jo vieta turėtų būti Grūto parkas. Kita gyventojų dalis nusiteikusi priešingai ir įsitikinusi, jog paminklas turėtų išlikti. Tad kas gi tas Julius Janonis, dėl kurio paminklo Biržuose vyksta tokios didelės aistros? Atsakymas paprastas. J. Janonis smulki kairiosios pakraipos žuvelė su poetiniu atspalviu. Tautai jis nenusikalto. Nežudė savo kraštiečių, neorganizavo vaikų ir senelių trėmimo į Sibirą ar amžino įšalo žemę, ir peržengęs savo amžiaus 20-ąjį pavasarį, dar raudoniesiems Rusijoje neužgrobus valdžios, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Didvyriu jį padarė sovietinė demagogija. J. Janonis minėtinas ir kaip proletarinės literatūros poetas. Jo tikslai buvo kilnūs. Priešingą vaizdą matome Pietų Lietuvoje. Barzdų bažnytkaimyje (Šakių savivaldybė) stūkso paminklinis akmuo, kuriame iškaltas stribus ir aktyviai tautą naikinusių komunistų aktyvistų pavardės. Ir niekas čia netriukšmauja. Taurių asmenybių pavardės kasdien grimzta užmarštin, o iš paminklinio akmens šviečia stribų ir aktyvių kolaborantų pavardės. Kaip visa tai atsitiko, noriu papasakoti XXI amžiaus skaitytojams. 1989 metai mūsų tautai buvo ypatingi. Visi skubėjo: kas į Baltijos kelią, o kas ir per pusšimtį metų padarytas savo nuodėmes stengėsi užtušuoti. Nesnaudė ir okupacinės KGB ginkluotosios pajėgos su savo agentais ir rezervistais. Šaipėsi jie iš tautos pastangų ir planingai dirbo krašto skaldymo ir valdymo darbą. Kūrė finansines grupuotes, teikė kapitalą, savo agentams nurodinėjo, kokias pareigas nepriklausomoje Lietuvoje užims Šatrija ir į ją panašūs elementai, kokį darbą turės dirbti sovietmečio laikų KGB šefas. Rankas sudėję nesėdėjo Barzdų krašto kolaborantai. Jau paskelbus Nepriklausomybę atvažiuojam pas Barzdų kleboną, kalbininko Kazimiero Būgos sūnėną, Sibiro tremtinį kun. Joną Būgą, o šis ir sako: Kad jūs žinotumėte, kokį sau paminklą Barzdų komunistai pasistatė. Einam, aš jums jį parodysiu. Žingsniuojam. O štai, K. Donelaičio žodžiais tariant, ir tas kakalis. Barzdų kapinių gale, prie takučio, stūkso juodo granito akmuo su iškaltu tekstu: Jūs žuvote Didžiojo tėvynės karo frontuose, pokario audrose, Sibiro toliuose, bet gyvi mūsų širdyse. Amžina jums šlovė. 1989 Barzdų kolūkis. Sustojome. Skaitome. Pavardžių daug, o įsimenanti tik viena J. Juodišius. Tai Lietuvos kariuomenės generolas, paskutinysis Karo mokyklos viršininkas Jonas Juodišius (18921950) iš Ropidų kaimo, kurį 1941 metais sovietai išsiuntė į kursus, o mirė Abezės lageryje tarp Intos ir Vorkutos. Prie mūsų būrelio sustoja dar viena kita moterėlė. Ką jūs, įsiterpia viena jų. Čia ne generolas galvoje turėtas, bet Gerulių kaimo Juodišius, tas didysis komunistas. Jis taip pat buvo Jonas O kur Žilių kaimo Prano Štrimo pavardė? teiraujamės. Moterėlės susižvalgo. Kad mes tokio ir neatsimename. Tikrai nelengva visus atsiminti. Ir kas čia dabar Žilių kaimo amerikoną P. Štrimą beatsimins! Caro žandarų gaudomas ir nušovęs vieną rusų zemskį, jaunuolis pabėgo į Ameriką, ten dolerius kalė, o gimtinėn grįžęs visą savo sukauptą kapitalą į jaunos valstybės ekonomiką investavo. Įsteigė Drobės fabriką Kaune ir jam vadovavo. Ir kiek jo įmonėje darbininkų sau duonelę pelnė, kiek žmonių iš šio uždarbio vaikus maitino ir į mokslą leido O sovietai šį geradarį suėmė kaip darbo žmonių išnaudotoją ir 1941 metų birželio 23 dieną Pravieniškėse sušaudė. O štai barzdiškiai P. Štrimo jau neprisimena ir į savo nukaldintą akmenį jo kažkodėl neįrašė O kur 1941-aisiais Sibire nukankintų tremtinių Barzdų pradinės mokyklos vedėjo Vinco Dundulio, kilusio iš Lekėčių, mokytojo Juozo Bridicko iš Žardelių, mokytojos Domicelės Povilaitytės-Rimaitienės, mokytojos Marijonos Lozoraitytės-Jurkšienės pavardės? Jų čia nėra Čia tik okupantų parankiniai, stribokai surašyti, įsidrąsinusi sako viena mūsų pašnekovė. Jūs tik paskaitykite: Valentinas Nolius stribas, Justinas Nolius stribas, Benas Studinskas stribas, Pranas Buragas stribas, Jonas Pranaitis stribas. Šį giriniai tai bebėgantį pas enkavedistus pašovė. O kas buvo stribai, atrodo, jums aiškinti nereikia: tai visi kaimo pašlemėkai ir amarai (amaras barzdiškių žodyne vagis. aut. past.). Kaip matote, čia tik raudonieji save susirašė. Ir dar skubėdami, nes Atgimimas jiems jau ant kulnų lipo. Nėra ko norėti, įsiterpia dar vienas pašnekovas, 1989 metais viską darė kolūkio partinė valdžia, o patarinėjo toks rašytojas iš Šakių, buvęs Barzdų kaimo Juozo Tamošaičio piemuo, didelis Jančaitytės draugas. Taigi piemuo piemeniškai ir padarė. Ką ten piemuo. Tai NKVD tardytojas. Jis ir mane ne kartą tardė, kai buvau pakliuvusi į tų niekšų nagus, jau visiškai atvirai kloja savo mintis barzdiškiai. Gera pasikalbėti su žmonėmis, kai jauti, kad jie tavimi tiki, bet kartu ir graudu, kai žinai, kad niekuo negali jiems padėti O ar jūs žinote, ką šis akmenyje iškaltas senukas reiškia? Patraukom pečiais. Matot, kai akmenį kalė, dar viskas partinei valdžiai priklausė. Meistras iškalė Rūpintojėlį su erškėčių vainiku. Partorgui Rūpintojėlis nepatiko. Kaip čia dabar?.. Akmenyje beveik visi bedieviai komunistai surašyti, o čia Rūpintojėlis. Ir meistrui buvo įsakyta akmenyje iškaltą erškėčių vainiką nuskaldyti. Tai matot, koks ubagėlis išėjo. Tikras dvasios ubagėlis, kaip ir daugelis čia surašytų O taip palikti negalima. Praeis metai kiti, mes, senieji liudytojai, išmirsime, o jaunimas viską už gryną pinigą priims Prieš šį gėdos akmenį reikėtų didelę akmenų krūvą sukrauti su tikromis šio krašto nukankintų taurių žmonių pavardėmis Ir kokių keistenybių šiame pasaulyje nebūna Bet barzdiškiai vėl prie pūliuojančių žaizdų grįžta. Raudonojo teroro skaudulių, padarytų mūsų kraštui, ir į akmens kalną nesurašysi. Vien keturiasdešimt pirmaisiais iš valsčiaus per dešimtį pačių tauriausių šeimų rusai ištrėmė į Sibirą. O kiek iš jų sugrįžo? Tik keletas, ir tai tik jaunesni. O tarp negrįžusių kankinių ir buvęs ilgametis Barzdų valsčiaus viršaitis Jonas Sulžickas iš Stugučių, ir Petronėlė bei Jonas Kudirkai iš Žilių, ir keturmetis tremtinys nusikaltėlis Gintautas Lozoraitis bei jo sesutė Ramutė iš Baltrušių, ir Antanas Viltrakis iš Barzdų. Ir šių nekaltų, bet Sibire nukankintų žmonių pavardžių Barzdų akmenyje nėra Tai kodėl barzdiškiai taurius savo krašto žmones nori išbraukti iš atminties, o prisiminti tik amarus? Bet ir šios akmeninės įžūlybės dar nepakanka. 1990 metų balandžio 5 dieną Šakiuose leidžiamame laikraštyje Draugas Jonas Bernotas rašė: Barzdų kapinėse pastatytas paminklas VISIEMS (paryškinta aut.) žuvusiems barzdiškiams. Tai pirmas toks paminklas zanavykų žemėje. O gal ir visoje Lietuvoje nesurasime kito tokio klaidinančio ir paniekinančio paminklo, kuriame sukaupta tiek pagiežos ir neapykantos mūsų tautos šviesuoliams, nukankintiems Sibiro toliuose. Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro Autoriaus nuotrauka
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |