Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Sveikata
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežius Benediktas XVI: įstatymas negali būti atsietas nuo teisingumo

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Katalikų Bažnyčios aukščiausiojo apeliacinio teismo Romos Rotos tribunolo nariais

Kanonų teisė ir Didysis meilės įstatymas

Plataus dėmesio susilaukė Lietuvos katalikų episkopato sprendimu publikuota pirmoji lietuviškoji Bažnyčios kanonų teisės kodekso laida. Kaip teigiama ta proga paskelbtame mūsų šalies Vyskupų Konferencijos sekretoriato pareiškime, dabar bažnytinės teisės nuostatomis „galės pasinaudoti didesnė grupė Bažnyčios narių nei iki šiol“, kai turėtas tik lotyniškasis Kodekso tekstas, kuriuo, kaip vieninteliu galiojančiu originalu, privaloma vadovautis ir toliau. Turima vilties, kad labiau pažintinę funkciją turintis lietuviškasis Kodekso vertimas „paskatins sąmoningų ir aktyvių tikinčiųjų ugdymą, užtikrins gilesnį jų supratimą apie savo teises ir pareigas“, kurių atžvilgiu dabar kartais iškyla nemažai kontroversijų.

Lietuviškosios laidos paskelbimui neatsitiktinai pasirinkta sausio 25-oji diena, kai Bažnyčios liturgijoje minimas didžiojo apaštalo šv. Pauliaus atsivertimas. Kaip tik tą dieną 1959 metais palaimintasis popiežius Jonas XXIII pranešė apie savo sprendimą atnaujinti nuo 1917 metų galiojusį Kanonų teisės kodeksą, kurio naujoji ir dabar galiojanti redakcija jau palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbta 1983 metais. Kitas reikšmingas faktas yra tai, kad minėtą 1959 metų sausio 25-ąją Jonas XXIII paskelbė apie Vatikano II Susirinkimo sušaukimą ir šiemet minint to Susirinkimo (1962–1965) pradžios 50-ąsias metines, popiežius Benediktas XVI nusprendė paskelbti Tikėjimo metus.

Visos šios sąsajos sąmoningiems ir ištikimiems katalikams yra labai svarbios bendrajame naujosios evangelizacijos kontekste ypač suvokiant, kad tiek teisingam Vatikano II Susirinkimo interpretavimui, tiek tinkamam ir objektyviam kanonų teisės naudojimui reikia „galvoti ir jausti kartu su Bažnyčia“, o ne atitolus nuo jos ar net priešiškai nusistačius, kaip kartais, deja, pasitaiko. Štai kodėl yra reikšminga minėtame Lietuvos Vyskupų konferencijos sekretoriato pareiškime pateikta pastaba, kad „aiškinantis konkrečias situacijas, kai katalikams kelia susirūpinimą kitų jų bendruomenės narių (dvasininkų ir pasauliečių) poelgiai, o ypač imantis veiksmų, kanonai negali būti taikomi atskirai nuo dvasinio pasaulio, dvasinių autoritetų paisymo ir Didžiojo meilės įstatymo“.

Kaip tik sausio viduryje inauguruodamas Katalikų Bažnyčios aukščiausiojo tribunolo Apaštalinės Signatūros 83-iuosius darbo metus Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė priminė šio teismo nariams, kad visi mes esame nusidėjėliai, kuriems atleidžiama ar jie nuteisinami ne dėl mūsų pačių nuopelnų. Todėl reikia vis iš naujo „apmąstyti santykį tarp dieviškojo ir žmogiškojo teisingumo, kad būtų apšviesta mūsų sąžinė ir kad mūsų veiksmai kiek įmanoma labiau atitiktų Dievo valią ir Jo meilės planą kiekvienam individui ir kiekvienai žmonių bendruomenei“. Inauguracijos šv. Mišių homilijoje kardinolas T. Bertonė taip pat paaiškino, jog specifinis Bažnyčios, kaip Dievo meilės ir teisingumo ženklo ir įrankio, pašaukimas yra „visuomet likti Jo gailestingosios meilės raiška“. Todėl ir tie, kurie administruoja teisingumą Bažnyčios juridiniuose procesuose, turi praktikuoti toje pačioje gailestingumo dvasioje, siekdami vesti brolius ir seseris pas Jėzų Kristų, tikrąjį visų ligų Gydytoją ir nusidėjėlių Atpirkėją.

Juridinių ir pastoracinių uždavinių vienybė Bažnyčioje

Juridinių ir pastoracinių plotmių neatskiriama vienybė Bažnyčios gyvenime ir misijoje buvo akcentuota ir sausio 17 dieną Popiežiškajame Laterano universitete pristatant Kanonų teisės kodekso išsamaus komentaro trečiąją laidą italų kalba. Pristatydamas šią publikaciją universiteto rektorius monsinjoras Enrikas Dal Kovolas pripažino, jog yra tam tikras pavojus Bažnyčios įstatymą tapatinti tik su teisine veikla, įvairiais, kad ir svarbiais, draudimais ir pan. Tačiau „tarp dviejų jos veiklos aspektų – juridinio ir pastoracinio –  nėra jokio prieštaravimo, bet greičiau jie vienas kitą papildo“. Aukštosios mokyklos vadovas pacitavo palaimintojo Jono Pauliaus II 1990 metais sakytą kalbą, kurioje jis nurodė, jog nėra teisinga tvirtinti, kad būti „labiau pastoraciniu“ reiškia buvimą „mažiau juridišku“. „Juriniai ir pastoraciniai dėmenys yra neatskiriamai suvienyti Bažnyčioje, einančioje šios žemės piligriminėje kelionėje. Todėl čia turi būti (tarp minėtų plotmių) visiška darna, kylanti iš jų bendro tikslo – sielų išganymo“.

Pastoracinio ir juridinio dėmens vieningumas ypač svarbus siekiant išvengti galimo ir dabar visuomenėje paplitusio reliatyvizmo perdėtai subjektyviai interpretuojant kanonines normas. Monsinjoras E. Dal Kovolas pabrėžė, kad Bažnyčioje ir jos kanoninių procedūrų vedime neturi būti vietos reliatyvistiniam mentalitetui, kurio pasekmė būtų objektyvios normos iškraipymas. Dabartiniame kultūriniame kontekste, paženklintame minėtojo reliatyvizmo ir juridinio pozityvizmo, kaip tik akcentuojama Bažnyčios nuosekli pastoracinė tarnystė, kuriai vadovauja Popiežius ir vyskupai, garantuojamas kiekvienam asmeniui bažnytinio įstatymo taikymo teisingumas. Kaip tik toks yra natūralus pagrindas visiems teisiniams santykiams kiekvienoje bažnytinėje bendruomenėje.

Kaip tik šias kanonų teisės suvokimo, aiškinimo bei taikymo temas popiežius Benediktas XVI išsamiau palietė sausio 23 dieną, kalbėdamas Katalikų Bažnyčios aukščiausio apeliacinio teismo – Romos Rotos tribunolo – nariams per susitikimą, skirtą šiemetinės juridinės veiklos pradžiai. Priminęs ryšį tarp tikėjimo išpažinimo ir teisingo jo interpretavimo, kuris neturi būti redukuotas iki semantinio sutarimo lygio, Šventasis Tėvas sakė, kad ir kanonų teisės pagrindas yra tikėjimo tiesos: tokiu būdu „lex agendi“ („veiklos tvarka“) turi atspindėti „lex credendi“ („tikėjimo tvarką“). Taigi kanonų teisės hermeneutika yra glaudžiai susieta su pačia Bažnyčios įstatymo koncepcija.

Dieviškoji teisė ir „juridinio kūrybingumo“ ribos

Jeigu kanonų teisė bus tapatinama tik su pačia jos teisinių normų sistema, tada supratimas, kas yra juridiška Bažnyčioje, remsis iš esmės tik jos teisinių tekstų suvokimu ir aiškinimu. Tai, žinoma, anot popiežiaus Benedikto XVI, atrodys gana žmogiška, bet yra akivaizdus ir tokio požiūrio nuskurdinimas, kadangi nėra dieviškosios ir prigimtinės teisės įvertinimo. Tai yra gyvybiškai svarbu Bažnyčios bendrystės santykiuose ir jos misijoje. Šventasis Tėvas taip pat perspėjo dėl galimo perdėto „juridinio kūrybingumo“ taikant kanoninės teisės normas bažnytinių bylų nagrinėjime, kai reikšmingiausiu faktoriumi tampa individuali situacija, o ne iš Evangelijos kylančios tikėjimo tiesos (ypač tokie piktnaudžiavimai kartais pasirodo santuokos anuliavimo procesuose).

Iš tikrųjų dabar tapo madinga siūlyti atsitraukimą nuo, neva, perdėto „prisirišimo“ prie bažnytinių įstatymų „raidės“, su pastoracine intencija prieiti prie kiekvieno konkretaus atvejo. Teigiama, kad teisinių normų interpretavime reikia labiau laikytis gailestingumo, paramos ir netgi nepamatuoto atlaidumo principų su būdingomis emocijomis. Tai ypač ryšku Rytų krikščionybės tradicijoje. Tačiau toks kelias veda nuo vieno pozityvistinio kraštutinumo prie kito, kadangi išryškinama grynai žmogiškoji teisėtumo interpretacija, kuriai, paprastai, pritrūksta objektyvumo. Nors tuomet ir pretenduojama remtis teologiniais bei pastoraciniais svarstymais, bet galutinis rezultatas iškyla kaip savivalės pavojus ir priimamas sprendimas gali netgi būti priešingas pačiai kanoninės teisės normai.

Yra ir kitas kelias, pasak popiežiaus Benedikto XVI, adekvataus kanonų teisės supratimo pastangose – tiesos ir teisingumo siekimas Bažnyčios įstatyme.

Šventasis Tėvas priminė Romos Rotos tribunolo nariams savo kalbą, sakytą Vokietijos parlamente (Bundestage) rugsėjo mėnesį vykusio vizito į tėvynę metu, kai tuomet pabrėžė, kad tikroji teisė yra neatskiriama nuo teisingumo. Šis principas tuo labiau galioja kanonų teisei ta prasme, kad ji negali būti užsklęsta vien tik žmogiškojoje normatyvinėje sistemoje, bet turi būti susieta su Bažnyčios teisinga tvarka, kurioje valdo aukštesnė (dieviškoji) teisė. „Šioje perspektyvoje žmogiškasis įstatymas praranda savo primatą, kurį pats nori duoti, kadangi teisė daugiau nebėra paprasčiausiai tapatinama su juo. Be abejonės ir šiuo atveju žmogiškasis įstatymas turi būti vertinamas kaip teisingumo raiška.

Krikščioniška branda žadina meilę įstatymui

Autentiška juridinė veikla yra įmanoma, kai ji derinama su tikrąja įstatymo prasme ir kiekvienu atveju kelia teisingumo klausimą. Kanonų teisėje būtina atsižvelgti į realią situaciją ne tik pagal dieviškojo įstatymo reikalavimus, bet ir kaip jis taikytinas žmonių sukurtoms taisyklėms ir normoms, kurios turi būti pakankamai racionalios ir tikrai teisėtos. Interpretavimo metodologijoje, atsižvelgiant į „tekstą ir kontekstą“, nepakanka vien tik loginio priėjimo, bet turi būti pasiektas autentiškas kontaktas su Bažnyčios gyvenimo realybe.

Ir pats „kanonų teisės interpretavimas turi vykti Bažnyčioje“, nes tai ne išorinis ar aplinkos klausimas, bet pirmiausia jos gyvenimo reguliavimas, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Todėl reikalavimas „sentize cum Ecelesiae“ (mąstyti ir jausti su Bažnyčia) galioja ir disciplininiams dalykams, nes čia visos teisinės normos visada remiasi magisteriumo pagrindais. Kanonų teisei taip pat galioja „atsinaujinimo tęstinume hermeneutika“. Apie tai Šventasis Tėvas jau buvo sakęs, nurodydamas Vatikano II Susirinkimo dokumentų, su kuriais dabar artimai susieta bažnytinė legislatūra, interpretavimą. Ne veltui, pranešant apie Kanonų teisės kodekso lietuviškąją laidą, Lietuvos Vyskupų konferencijos sekretoriato pareiškime cituojama palaimintojo Jono Pauliaus II apaštalinė konstitucija „Sacrae disciplinae leges“, kurioje pabrėžiama, jog ir Visuotinio Susirinkimo sušaukimas, ir apsisprendimas atnaujinti Bažnyčios kanonų teisę „atsirado dėl vieno ir to paties tikslo – atnaujinti krikščioniškąjį gyvenimą“.

Taigi, darė išvadą popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas Romos Rotos teisėjams, didesnė „krikščionių branda žadina didesnę meilę įstatymui ir troškimą, kad jo būtų ištikimai laikomasi“. Tai siejasi su visais interpretacijos aspektais: moksliniu kanonų teisės tyrimu, jos administravimu ir teisinių sprendimų paieška tikinčiųjų ir jų bendruomenių gyvenime. Šioje praktikoje reikalinga „klusnumo dvasia“ tiek Bažnyčios teisinės tradicijos atžvilgiu, tiek prisilaikant vyskupų, ir ypač Popiežiaus, magisteriumo kanoniniais klausimais nuorodų. Tik tokiu būdu konkrečiose aplinkybėse – ar tai būtų pasaulietinės santuokos reikalai, ar dvasinių šventimų drausmės aktualijos – bus pasiektos reikalingos trokštamo teisingumo, kurio „vien bendros žmogiškosios normos nepajėgios numatyti“, įžvalgos.

© 2012 „XXI amžius“