|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Neįkainojama maldos vertė Kun. Vytenis Vaškelis
Biblija - ne spalvingų ir intriguojančių istorinių pasakojimų rinkinys, žadinantis skaitytojų vienadienį smalsumo pojūtį, kuris veja šalin retsykiais juos įkyriai apninkantį įvairių rūpesčių nuobodulį, bet ji iš Dievo vidaus, perpildyto meile, ištryškęs gyvojo apreiškimo tiesų šaltinis, kuris iš nebūties pašaukia būtį ir kiekvieną ieškantį gyvenimo tikslo žmogų iš nesupratimo ūkanų veda į vienintelio išganymo šviesą. Viskas prasidėjo nuo pirmųjų žmonių sukūrimo pradžios. Remdamiesi Šventuoju Raštu, suvokiame didžią Adomo ir Ievos išaukštinimo privilegiją: jie betarpiškai bendrauja su pačiu savo Kūrėju, ir jiems Edeno sode, atrodo, nieko netrūksta... Vis dėlto Viešpaties draudimas jiems skirtas išmėginimas neskinti ir neragauti nuo gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus (Per 2, 1617), argi buvo neįveikiamas uždavinys? Argi jiems reikėjo tūkstančių papunkčiui padiktuotų nurodymų, kad jų visada būtų skrupulingai laikomasi ir tokiu būdu jie išvengtų lemtingo nuopuolio? Nesudrumstas dieviškos meilės pažinimas pirmuosius žmones sergėjo nuo menkiausios neištikimybės Aukščiausiajam. Tačiau ko jiems pritrūko, kai juos gundė piktoji dvasia, ir jų padaryta kaltė visų laikų žmonijos likimą pasuko diametraliai priešinga kryptimi? Budrumo ir maldos. Reikėjo tik trumpai stabtelėti, prisiminti, ką apie tą gundymą mano Visagalis, ir betarpiškai kreiptis į Jį: Mano brangusis Dieve, šlovinu Tavo valią... Galbūt kai kas galvoja, kad Rojuje mūsų protėviams nereikėjo jokios maldos, nes jie savaime buvo pilnai laimingi ir viskuo aprūpinti. Būtent, už tai, kas jie buvo ir ką jie turėjo gyvendami Edeno sode tarsi dangiškame prieangyje, iš Adomo bei Ievos širdžių netrukdomai kilo spontaniška dėkingumo Dievui (visų žodžių bei veiksmų) kūrybinga giesmė. Antanas Maceina rašė: Dėkodamas žmogus stovi prieš Dievą kaip pašauktasis iš nebūties prieš Kūrėją. Šio dėkingumo suvokimo aiškumas nepalyginamai ryškiau švytėjo pirmųjų žmonių viduje. Jiems tereikėjo paprasčiausiai augti tame dėkojimo džiaugsme, tai yra leisti save pripildyti tos Šventosios Dvasios meilės ugnies, kuri būtų jų širdyse išdeginusi neišdildomą klusnios ir laisvos valios Dievui priklausomybės žymę, bylojančią apie visišką įsišaknijimą Jame. Bet tai būtų buvęs kitoks žmonijos laimės kelias, kuriame eliminuojamas Dievo Sūnaus begalinės ir pasiaukojusios ant Kryžiaus meilės esminis dėmuo. Nors ne bergždžiai kitados šv. Augustinas sakė: O felix culpa! Palaiminta kaltė!, nes dėl jos sunaikinimo ir naujo Atpirkimo tilto, sujungiančio Dievo ir žmonių širdžių krantus, nutiesimo pas mus atėjo Jėzus Kristus, tačiau pačiam Išganytojui mūsų išgelbėjimas buvo tokia milžiniška našta, kuri pareikalavo net Jo gyvybės. Viešpats visu savo gyvenimo pavyzdžiu mus mokė, kaip reikia Juo sekti, pradedant nuo tikėjimo abėcėlės ir baigiant tikėjimo karžygišku įprasminimu ant kryžiaus agonijos valandą visiškai atsiduodant Tėvui. Visa tai iki dvasios gelmių buvo persunkta maldos. Jis dėl mūsų skyrė laiko maldai, kad ir mes panašiai elgtumės. Jis trokšta, kad mes ir dabar per maldą sugrįžtume į savo širdį ir joje kaskart iš naujo atrastume kadaise mūsų protėvių prarastą Rojaus sodo palaimingo žydėjimo džiaugsmą. Šio sekmadienio Evangelija liudija, kad Jėzus, nuėjęs į negyvenamą vietą, meldėsi Šventojoje Dvasioje kalbėjosi su savo Tėvu (Mk 1, 35). Kai ir mes atrandame savo pastogėje nuošalesnę vietelę ir sąmoningai kasdien skiriame Kūrėjui savojo laiko dalį, kad pabendrautume su Juo, tada kaip Jis tampame pajėgūs atlikti visas savo pašaukimo pareigas (Mk 1, 38), ir dieviška malone pašventiname savo laikinąją bei amžinąją egzistenciją. Už ištikimybę disciplinuotai maldai Dievas besimeldžiantįjį apdovanoja spontaniškos maldos malone, kuri jį vis labiau vienija su Juo pačiu. Tada ateina suvokimas, kad ne pati malda yra didžiausias turtas, bet Tas, kuris ją dovanoja... Katrina Kulman, garsi JAV krikščioniškos išgydymų tarnystės atstovė vienam žurnalistui (apie 1970 metus) sakė: Aš išmokau bendrauti su Viešpačiu bet kokiu metu, bet kokioj vietoj. Aš visuomet nešiojuosi savo maldos kambarėlį su savimi, nesvarbu, kur esu lėktuve, mašinoje ar einu gatve. Aš visuomet meldžiuosi. Mano gyvenimas yra malda. Nejaugi jūs nesuprantate? Galbūt tas žurnalistas nepilnai ją suprato. Bet mes suprantame: kuo dažniau kelsime savo širdis į Viešpatį, tuo didesnė palaima lydės mus, o per mus ir kitus. Suvoksime tai tiesiausias kelias Namo.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |