Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Sveikata
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Apdovanojimai be pergalių

Linas ŠALNA

Antradienį premjeras Andrius Kubilius, atsiimdamas Pasaulio lyderio apdovanojimą, teigė, kad šis įvertinimas „atitenka visai Lietuvai“. Jį A. Kubilius gavo iš Roterdamo (Olandija) Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacijos, kuri skiria apdovanojimus pasaulio lyderiams už pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse. Pasaulio lyderio titulą anksčiau yra pelnę NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas, Pasaulio prekybos organizacijos vadovas P. Lamy, Švedijos ministras pirmininkas F. Reinfeldtas, buvęs Vokietijos kancleris G. Schröderis, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu (visi šie premijos laureatai, išskyrus paskutinįjį, yra socialistinių pažiūrų). Apdovanojimo nesureikšminęs „kaip kažko ypatingai svarbaus“ premjeras Lietuvos radijui sakė: „Mūsų (Lietuvos) sugebėjimas tvarkytis su tikrai didele ir gilia krize ir pasiekti, kad ekonomika atsigautų ir matytume jos geras augimo perspektyvas, yra pastebimas ir vertinamas“. Matyt, premjeras yra labai dėkingas Lietuvos gyventojams, kad jie, užuot reikalavę teisių savo šalyje, išvyksta kuo toliau iš jos. Iškęsti trejus metus besitęsiančių „reformų“ nesugebėjo daugiau nei 150 tūkst. Lietuvos piliečių ir paliko šalį. Tokie yra premjero valdymo laimėjimai. Bet tai greičiau pralaimėjimai. Kai kurie tautiečiai, nesuradę geresnio gyvenimo, grįžta į tėvynę, kurioje vėl teranda tik... nedarbą.

Neįvyko jokio krizės sutramdymo. Ne įvyko jokio stebuklo – nei ekonominio, nei „rusiško“ (vyresni Lietuvos žmonės tikriausiai prisimena garsų sovietinių laikų filmą pretenzingu pavadinimu „Rusų stebuklas“). Jeigu teisingi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento pateikti duomenys, kad nevalstybiniame (privačiame) sektoriuje dirba tik 200–250 tūkst. žmonių, tai padėtis yra tragiška. Galima sakyti, kad smengame į didžiulę duobę, tiksliau, į bedugnę. Juk tai reiškia, kad dirbančiųjų skaičius susilygino su uždirbančiais pridėtinę vertę. Tai tragedija. Juk tie 250 tūkst. turi uždirbti pašalpas ir tiems 230 tūkst. bedarbių, ir išlaikyti kitus valdžios sektoriuje dirbančius (apie 500 tūkst.). Tai išties didžiulė tragedija. Ir už tai kažkokio universiteto studentai paskelbia tokį premjerą lyderiu? Sakoma, kad likusieji darbingi žmonės arba yra bedarbiai, arba dirba šešėliniame sektoriuje, kuris neduoda mokesčių, neduoda pridėtinės vertės. Bet gal ir gerai, kad nors jis egzistuoja – juk tada vegetuojantys žmonės dar kažkiek užsidirba, nors ir „juodai“: gal suremontuodami automobilį, gal pastatydami krosnį, gal parduodami iš Gariūnų nusipirktus kinų gamybos batus, gal išnuomodami savo butą studentams (o patys gyventi išsikeldami į „kolektyvinį sodą“). Viskas gerai, kas leidžia žmogui nors kiek išsilaikyti.

Argi nėra politinė trumparegystė už pavadžio vesti „į šviesią ateitį“ tautą, kuri tos ateities nemato? Argi galima kalbėti apie ekonomikos kilimą, kai ekonomika per praėjusius metus paaugo 5,8 proc. lyginant su 2009, 2010 ar 2011 metais – juk vien per 2009 metus ekonomika buvo nukritusi 20 proc. Vadinasi, mes dar nepasiekėme net vadinamojo „prieškrizinio“ lygio ir su tokiu augimu jį pasieksime tik po trejų metų. Bet juk žinoma, kad šiais metais suplanuotas jau tik 2 proc. augimas. Ar galima kalbėti apie ekonomikos laimėjimus, kai ne tik nesustoja, kai ne tik nemažėja, bet netgi nesulaikomai auga emigracija? Kai emigracija ne tik viršija visus įmanomus lygius, bet ir peršoka bet kurios ES šalies rodiklius. Pernai iš Lietuvos išvyko beveik 50 tūkst. žmonių, daugiausia – jauni darbingi žmonės. Tai tokio dydžio miestas kaip Marijampolė. Argi bėga iš savo šalies graikai? O italai? Ispanai? Ne, jų emigracijos lygis žymiai mažesnis. Nors nedarbo lygis kai kur, pvz., Ispanijoje, didesnis. Čia tiktų pateikti diagramą, kaip iš Lietuvos bėga sveiki darbingi žmonės – tai net dešimt ir daugiau kartų viršija statistinį ES piliečių „bėgimą“ iš savo šalies. Ar už tokius laimėjimus turėtų susilaukti pasaulinio apdovanojimo Lietuvos premjeras?

Taigi emigruodami tautiečiai mokesčius moka kitai šaliai. Ir uždirba pensijas kitos šalies pensininkams. Tad gal ir teisingai A. Kubilius buvo taip įvertintas už paramą sutramdant krizę Europoje. Štai premijos Lietuvos premjerui davėjai giria jį: „Jūsų veiksmai švelninant ekonominės krizės padarinius kelia susižavėjimą“. O gal išties Lietuvos premjeras daug davė Europai įveikiant sunkius krizės padarinius kitose šalyse? Juk kas, jei ne į Didžiąją Britaniją suvažiavę lietuviai pakėlė tos šalies ekonomiką? O kas būtų Ispanijai, jeigu ten nesidarbuotų lietuviai, efektyviai skinantys pomidorus ir apelsinus? Ar nesutriktų vokiečių sveikatos apsauga, jei jiems nepatarnautų ten dirbantys Lietuvos medikai ir slaugės? Tad apdovanojimas Lietuvos premjerui, savo šalies žmonių resursais tiek daug prisidėjusiam prie kai kurių Europos Sąjungos šalių krizės išsprendimo, išties pačiu laiku. Matome tik tolesnį žmonių skurdinimą, ekonomikos sustabarėjimą, kritimą į dar gilesnę duobę.

Tad ar nebuvo ekonominė trumparegystė, kai krizė sprendžiama ne mažinant valstybinio sektoriaus išlaidas, o mažinant atlyginimus mažas algas gaunantiems darbuotojams, nukerpant pensijas, ypač dirbantiems pensininkams, apribojant suvartojimą, sunkinant galimybes verslui ir verčiant emigruoti ir taip „mažinant“ nedarbą? Jokioje šalyje nebuvo tokių drastiškų apribojimų. Tik jokių vadybinių gabumų neturintys žmonės pensijų vagystes gali laikyti pasiekimu ar tobulybe. O kur beprotiškai auganti valstybės skola, per trejus metus išaugusi beveik trigubai nei per kitus 17 metų? Per krizės „tramdymo“ metus mūsų BVP yra subliuškęs iki 80–90 mlrd. litų, tad valstybės skola, šiemet pasiekusi 50 mlrd. Lt, jau beveik pasieks 60 proc. BVP. Ją sumokėti tikrai turės ne tik mūsų vaikai, bet ir anūkai. O juk dar neseniai premjeras sielvartavo, kad jokiu būdu negalima krauti mūsų skolos ant anūkų pečių. Šių procesų pasekmės jau tapo akivaizdžios ir premjerui. Šalyje išaugus skurstančiųjų sluoksniui, teikiama ES parama maisto produktams, kuria ypač pasinaudoja asocialūs asmenys. Tai tik blogina Lietuvos įvaizdį pasaulyje, kuris tikrai nėra geras (jei žiūrėsime objektyviai).

Kartais Lietuva pagiriama dėl biudžeto deficito mažinimo. Bet ar jis yra realus? Juk nėra labai sunku biudžetą sutvarkyti popieriuje. Jau dabar finansų ministrė I. Šimonytė kalba, kad metų viduryje reikės patvarkyti biudžetą. Ir ne tik biudžetą patvarkyti rengiasi mūsų vadai, bet ir naujus mokesčius įvesti, dėl kurių ne tik emigracija padidės (jau ir pensininkai emigruoja, kai nepajėgia sumokėti už premjero žadėtą „atpiginti“ šildymą), bet ir visiems bus sunkiau, aišku, išskyrus gaunančius tūkstantines pajamas – jie tikrai neužjaus nesumokančių už šildymą ir tarnaujančių už maistą (taip atsitinka pensininkams, kurie iš savo 600 litų pensijos, sumokėję 600–800 Lt už šildymą, maitintis neturi iš ko).

Neseniai Davose (Šveicarija) vyko garsusis politikų, verslininkų, bankininkų susitikimas. Tūkstančiai jų sprendžia, kaip nugalėti krizę. Ir niekaip neišsprendžia. Deja, į susitikimą Lietuvos premjeras, gaunantis universiteto studentų apdovanojimą, pakviestas nebuvo. Kodėl jo nepakvietė? Kodėl nepaėmė A. Kubiliaus daromų „reformų“ pavyzdžių? Kodėl nepakviečia jo, kad jis paaiškintų „neišmanėliams“ Vakarų bankininkams, verslininkams, politikams, kaip nesunku „sutramdyti krizę“? Gal todėl, kad mūsų premjeras savo priemonių arsenale „kaip gelbėti valstybę“ teturi tik pensijų nukarpymą ir verslo gniuždymą komunistinėmis priemonėmis?

Bet dar blogiau, kai ekonominė trumparegystė perauga į politinę trumparegystę. Politinė trumparegystė greitai duos savo vaisius: rinkimai bus pralaimėti (nors užsakyti tyrimai kalba apie nedidelę pergalę), į premjero kėdę ateis Archangelsko vyrukas, ir Lietuva, plėšoma į gabalus, vargu ar jau beatsities. Jeigu kas tikisi kitokių rezultatų, tai yra paprasčiausias trumparegis ir netgi kvailys. Tik nesuprantama, kodėl apie savo „neišvengiamą“ pergalę būsimuose Seimo rinkimuose partijos nariams vis kalba pats partijos vadovas. Tie uspaskichai, butkevičiai ir paksai ateis ilgiems laikams, nušluodami dešiniuosius. Jeigu tokį tikslą nori kai kurie konservatoriškai mąstantys žmonės, vadovaujami A. Kubiliaus, pasiekti, tada gerai, jis bus įvykdytas. Bet ar tai bus gerai Lietuvai? Tikrai negalima taip manyti. Tokia A. Kubiliaus politika nėra priimtina.

Kam taip džiaugtis premjero „pasauliniu“ apdovanojimu? Pasaulio istorijoje pilna keisčiausių apdovanojimų. Ir Staliną banditą apdovanodavo kokia nors komunistinė organizacija. Ir Hitleris gavo „pasaulinių“ apdovanojimų. Ir Gorbačiovas gavo net Nobelio taikos premiją, bet ar tam pritaria Lietuvos žmonės ir vadovai? Lietuvos ėjimą „į šviesią ateitį“ mato tik kažkokia olandiška asociacija, kuriai buvo pateikti „pasaldinti“ duomenys. Premjero tarnyba tai moka daryti. Vienas toks ministras (tiesa, jau tik buvęs) 2009 metais per mėnesį „sukūrė“ net 30 tūkst. darbo vietų. Tai jis sugebėjo įrodyti premjerui, ir šis patikėjo gražiais ministro darbais, tačiau turėjo jį atleisti, nes ministras su savo motina labiau vystė savo verslą. Gražius ekonominius duomenis tarptautinėms institucijoms premjeras teikė 2009–2010 metais – jis tada kviesdavosi TVF atstovę, ją privaišindavo tokiais valgiais, kurių eilinis Lietuvos mirtingasis nėra matęs savo gyvenime, apnakvindindavo prabangiausiame viešbutyje, pavežiodavo po gražias turistines vietas ir įvairiomis spalvomis nuspalvintais grafikais rodydavo ekonominius „krizės tramdymo“ „stebuklus“. Atstovė pateikdavo stebuklinguosius įrodymus savo vadovybei, kuri, supratusi, kokiais būdais atsiranda „rusiški“ stebuklai Lietuvoje ir neiškentusi jos pateikiamų „akių dūmimų“, tą TVF atstovę išvijo iš tarnybos. Olandų universiteto studentai ekonomistai patikėjo „lietuviškai rusiškais“ stebuklais.

Neabejotina, kad premjerui A. Kubiliui tenka daug darbų. Juk šiaip ar taip jis turėjo pertvarkyti mokesčių sistemą, turėjo suvaldyti Seimą, netgi savo partijos frakciją, kuri kažkiek priešinosi jo pasirinktai krypčiai, o dar daugiau jam teko kovoti su liberalais, kuriuos jis priverstinai pasiėmė į koaliciją. Kitos išeities, turint tiek mažai mandatų Seime ir siekiant ateiti į valdžią, nebuvo. Bet savo „reformomis“ jis padarė žymiai daugiau blogio: sujaukė sustyguotą mokesčių sistemą, ypač PVM – vietoj to, kad pakeltų tolygiai visiems vienoda dalimi, pvz., po 3 proc., t.y. nuo 18 iki 21 (arba 22–23) ir vadinamąjį lengvatinį nuo 5 iki 8 (ar 9–10), jis įvedė komunistinį „lygiavinį“ 21 proc. PVM, taip nuskriausdamas neturtingiausius sluoksnius, nuskriausdamas spaudą ir nė kiek nesumažindamas valstybinio sektoriaus išlaidų, per trumpą laiką pakėlė valstybės skolą iki didžiulių aukštumų, nesuvaldė nei kuro, nei energetikos kainų, leido kelti kainas, viršijančias net brangiausių ES šalių kainas, leido pakelti šildymo kainas iki beprotybės, suvaržė verslą, ypač pensininkams, dirbtinai padidino nedarbą, sukėlė naują emigracijos bangą, kuri viršija bet kurių pasaulio valstybių (išskyrus niokojamų karo veiksmų) emigracijos lygį (penkis kartus viršija sovietinių deportacijų lygį), ieškojo gerų vietų savo partiniams ir nepartiniams draugams ir pan. Ir tikrai A. Kubilius nėra tas premjeras, kurio vyriausybė, kai kurių neįžvalgių piliečių nuomone, pradėjo karpyti išlaidas, kuriuo esą seka karpydami biudžetus (kiek pavėluotai) visos Europos vadovai. To tikrai nėra: visi Europos vadovai, tarp jų ir išlaidžiųjų Graikijos, Ispanijos ar Italijos premjerai, pirmiausia karpo viešojo sektoriaus išlaidas. Bet veržti diržus savo piliečiams atsisako.

© 2012 „XXI amžius“