Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Sveikata
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Greta kitos trapios širdies

Eglė Perednytė

Kursų „Ieškau darbo“ Palaimintojo J. Matulaičio namuose dalyviai

Išgyventi bendrystės džiaugsmą, Dievo artumą, sustiprinti pasitikėjimą savimi, pasiruošti darbo paieškai – patirtys, kuriomis buvau apdovanota kursuose „Ieškau darbo“, vykstančiuose Kaune, Palaimintojo J. Matulaičio namuose.

Šio projekto vadovės – Edita Gailiūtė ir Kristina Laučiūtė. Savo įžvalgomis tema „Darbas ir aš“ dalinosi dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Psichologas Timas Petraitis pasakojo apie psichologines krizes ir virsmus. Apie darbo paiešką kalbėjo verslo konsultantas Nerijus Šėža. Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS vedė rekolekcijas. Su psichologe Jurgita Ščiukaite bendravome ne tik grupėje – galėjome susitikti ir asmeniniams pokalbiams, o ieškantiems atsakymų į dvasinius klausimus buvo galimybė pasikalbėti su ses. Nijole Elsteryte MVS.

...Taip reikėjo pajusti save kaip dovaną ir suprasti – nesvarbu, turiu darbą ar ne – esu vertinga. Taip reikėjo išgirsti: „Kuo jūs galite prisidėti?“ – šį klausimą kiekvienam iš mūsų pirmojo susitikimo metu uždavė dr. I. E. Laumenskaitė. Kuo gali prisidėti? Kaip gali dovanoti save – čia, dabar, dėl kitų, dėl manęs?

Taip reikėjo girdėti: Dievas myli mane tokią, kokia esu, ne tokią, kokia, mano manymu, turėčiau būti, ne, tokią, kokia esu.

 Jis atėjo, kad išlietų man savo meilę – tokiai, dažnai bijančiai žengti žingsnį, abejojančiai... Jis kantrus. Jis laukia. „Atiduok savo širdį, jos aš trokštu“, – kartoja Jis. „Atiduok savo širdį – sužalotą, išdalintą pasauliui ir likusią tuštumoje... Būk. Tiesiog būk su manim. Man reikia tavo buvimo“.

Galbūt Dievas toks pats vienišas kaip ir aš?..

...Kaip reikėjo to šokio, pavadinto Gyvenimu, ėjimo susikibus už rankų, stabtelint, susvyruojant, bet kartu, visą laiką kartu.

Kaip reikėjo jaukios šilumos jūsų akyse, mylimieji... Kaip sušalusi buvau.

Kaip reikėjo žinojimo, kad esi, mano Dieve, šių žmonių akyse, širdyse, delnuose, jų palaiminimuose, apkabinimuose, palinkėjimuose... Jų šypsenose ir juoke – mes krykštavome kaip vaikai, ir pasaulis, ir baimė kažkur pasitraukė – buvo tiktai DABAR, tik DABAR, mano Meile, su Tavim, Tavyje, Tavo rankose...

Kaip nušvinta širdis, kai girdi savo vardą, ištartą tarsi laiminant, – tu esi! Tu esi reikalingas!.. ESI...

Kaip reikėjo jūsų, mielos vadovės, dėmesingo ir mylinčio žvilgsnio, to žinojimo, kad jums rūpi, kuo gyvename.

Kaip reikėjo pajusti greta esančių pasitikėjimą (tylūs žodžiai ant palinkėjimų lapo: „Tu gali!”).

Jau ramiau galiu eiti pirmyn, nes žinau, kad esu laukiama, reikalinga. Kad galėsiu sugrįžti į tą kviečiančią erdvę – Palaimintojo J. Matulaičio namus. Ten ir vėl susitiksiu su tais, kurie trokšta būti kartu, palaikydami vienas kitą – jie taip pat kaip ir aš ieško ir viliasi gyventi tikrą, autentišką gyvenimą.

Dėkoju. Už visas širdis, prigludusias prie bendrystės ugnies.

Dėkoju. Už visus paukščius, nutūpusius čia sušilti… Kad ir vėl su nauja jėga sparnuose pakiltume Skrydžiui.

Dėkoju. Už vienintelį mūsų gyvenimą, kuriuo galime dalintis.

Esame labai vieni kitiems reikalingi!..

– Duokite pasauliui tai, ką turite geriausio, – sakė Motina Teresė.

Ar bent nujaučiame, kaip neapsakomai esame apdovanoti?.. Ar ne per dažnai pamirštame, kad vienas kitam esame palaiminimas?.. Tiesiog būti greta kitos trapios širdies.

© 2012 „XXI amžius“