|
Kai ieško kaltės už išpirktas nuodėmes Latvijoje
Medininkų žudynių bylą tyrę prokurorai dar labiau susipainiojo
Gintaras Visockas
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjo Aloyzo Kruopio, sausio 26-ąją pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą Nr. 1A-146/2012. Tai skandalingoji Medininkų žudynių byla. XXI amžiaus skaitytojams nereikia priminti, kodėl šią bylą apibūdiname būtent skandalingosios epitetu. Kitokie apibūdinimai čia tiesiog netinka. Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės, praėjusiais metais nusprendė, jog buvęs Rygos OMON eilinis milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas dalyvavo 1991-ųjų liepos 31-osios Medininkų posto pareigūnų skerdynėse. Suprask, omonininkas nusipelnė pačios griežčiausios bausmės kalėjimo iki gyvos galvos. Tačiau byloje surinkti duomenys vargu ar leidžia tvirtinti, jog buvęs Latvijos omonininkas K. Michailovas-Nikulinas tikrai tą naktį buvo nuvykęs į Medininkų postą ir tikrai paleido bent vieną šūvį.
Jau ne sykį minėjome, jog šioje byloje nėra surinkta jokių, nei tiesioginių, nei netiesioginių, K. Michailovo kaltę patvirtinančių įrodymų. Mūsų prokurorai per dvidešimt metų tesugebėjo surasti vieną vienintelį anoniminį liudytoją, kuris tvirtina girdėjęs, kaip kažkas jam sakęs, esą K. Michailovas sulaukęs priekaištų, kam, girdi, Medininkuose šaudęs pistoletu. Ši nuogirda gal ir galėtų tapti paskata tolimesniems tyrimams, bet prokurorų surastas anoniminis liudytojas negalįs konkrečiai įvardinti asmens, kuris tvirtino girdėjęs tokius priekaištus. Be to, anoniminis liudytojas negalįs net tiksliai pasakyti, kada ir kur girdėjęs juos sakant.
Medininkų žudynių bylą kuravę Lietuvos prokurorai Saulius Verseckas ir Rolandas Stankevičius, mano manymu, neturi nė vieno konkretaus, neginčijamo, nepaneigiamo įrodymo, jog tarp Medininkų pasienio posto užpuolikų buvo ir K. Michailovas. Atiduodami bylą teismui kaltintojai rėmėsi vien nuojautomis, spėliojimais, prielaidomis ir niekaip nepagrindžiamomis įslaptintų liudytojų nuogirdomis. Nepaisant šios aplinkybės, Vilniaus apygardos teismas Medininkų žudynių byloje 2011-aisiais priėmė sprendimą, kurio siekė mūsų prokurorai, K. Michailovas kaltas, todėl privalo kalėti iki gyvos galvos.
Su tokiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu nesutiko nei pats omonininkas K. Michailovas, nei jo interesus ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė (Lietuva) bei Oskaras Ruodė (Latvija). Oficiali gynybos pozicija tokia: lemtingąją naktį K. Michailovas niekur nebuvo išvažiavęs iš tuometinės Vilniaus OMON bazės Antakalnio miškuose.
Tad nepaprastai smalsu buvo sulaukti, kokios gi taktikos mūsų Generalinė prokuratūra laikysis Apeliacinio temso posėdžiuose. Juk Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, regis, patenkino visus jų prašymus. Tačiau sausio 26-ąją mūsų prokuratūra žengė žingsnį, kuris leidžia iš nuostabos dar labiau nei iki šiol gūžčioti pečiais. Apeliaciniam teismui įteiktas jau kito, anksčiau procese visiškai nedalyvavusio, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Mindaugo Dūdos pasirašytas prašymas dėl kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo.
Įsidėmėkime: mūsų prokurorai dabar priekaištauja Vilniaus apygardos teismo teisėjams, kam gi Lietuvos Temidė K. Michailovui neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį ne sunkesnę, bet lengvesnę nusikalstamą veiką (K. Michailovas šiuo metu nubaustas ne už nusikaltimus žmoniškumui, bet už tyčinį daugiau nei dviejų pareigūnų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis). Bet juk Vilniaus apygardos teismas kitaip ir negalėjo pasielgti. Teisėjai bylą nagrinėjo pagal prokurorų pateiktus kaltinimus. Ar tai reiškia, kad sausio 26-ąją prokuroro M. Dūdos pasirašytas oficialus raštas, adresuotas Apeliaciniam teismui, byloja, jog prokurorai nėra patenkinti savo pirmuoju sprendimu? Bet kuo čia dėtas Vilniaus apygardos teismas? Galų gale, ar prokurorų nepasitenkinimas savo pačių veiksmais gali tapti nagrinėjimo objektu Apeliaciniam teismui?
Vadovaujantis sveiku protu jau nebeįmanoma suvokti mūsų prokurorų žingsnių. Medininkų žudynių bylai ištirti jie turėjo vos ne dvidešimt metų. Vilniaus apygardos teisme buvusio Rygos omonininko K. Michailovo veikla nagrinėta beveik ketverius metus. Tiems, kurie atidžiai stebėjo šį procesą, buvo akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismo kolegija tenkino beveik visus kaltintojų prašymus, o K. Michailovo advokatų prašymus dažniau atmesdavo nei tenkindavo. Dabar paaiškėja, jog neva padaryta grubi klaida buvusio omonininko veiką derėjo nagrinėti visai ne pagal tuos kaltinimus, kurie prieš ketverius metus buvo išdėstyti teismui. Ir tai, suprask, ne prokurorų, o teismo neapsižiūrėjimas ir neįžvalgumas.
Beje, pirmajame Apeliacinio teismo posėdyje prokuroro S. Versecko jau neišvydau. Vietoj jo į teismą atėjo prokuroras M. Dūda. Tokios rokiruotės įmanomos. Tačiau įsidėmėtina, kad prokuroras M. Dūda nepateikė teismui jokių paaiškinimų, kodėl jis keičia prokurorą S. Versecką. O juk paaiškinimai tokiais atvejais privalomi jau vien dėl to, kad šis pasikeitimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas. Pavyzdžiui, knieti sužinoti, ar prokuroras M. Dūda į teismo posėdį atėjo išties išsamiai susipažinęs su beveik 70 tomų apimties Medininkų žudynių bylos tyrimu. Ar įmanoma nuodugniai susipažinti su tuo, kas buvo nagrinėjama beveik ketverius metus iš eilės? O gal ši prokuroriška rokiruotė tiesiog byloja, jog Lietuvos Generalinės prokuratūros vadovybė nepatenkinta prokuroro S. Versecko veikla tiriant Medininkų žudynių bylą?
Tačiau iš tiesų skandalingiausia šiuo atveju net ne prokuroriška rokiruotė ir ne prašymas pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Skandalinga tai, kad mes čia įpainiojame ir Latviją. Atvirai tariant, Lietuva, nagrinėdama Medininkų žudynių bylą, pradeda jau kvestionuoti net Latvijos teisėsaugos, Latvijos teismų sprendimus.
Tuoj pat paaiškinsiu, kodėl mūsų prokurorai, mano manymu, pradėjo kištis į Latvijos vidaus reikalus. Akivaizdu, kad šiandien mūsų prokuratūra siekia pritaikyti K. Michailovui nusikalstamą veiką, įvardinamą kaip nusikaltimai žmoniškumui. Šis neseniai Lietuvoje įsigaliojęs įstatymas, beje, taikomas K. Michailovui atgaline data (Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d. nustatyta, kad LR BK 100 str., nustatantis veikos nusikalstamumą, turi grįžtamąją galią), ypatingas. Pagal šį įstatymą kaltinamiesiems netaikomi jokie senaties terminai. Ši aplinkybė per du dešimtmečius Medininkų žudynių bylos neištyrusiems prokurorams labai reikalinga. Ji suteikia teisę šios temos nepadėti į archyvą. Gal tokia teisė ir svarbi. Šiaip ar taip Medininkų byla istorinė. Tačiau juk 100-ąjį straipsnį galima pritaikyti tik tiems, kurie sistemingai, kryptingai užpuldinėjo ir žudė civilius asmenis. Šio straipsnio K. Michailovui lengva ranka nepritaikysi. Medininkų poste 1991-ųjų liepos mėnesį nebuvo nė vieno civilio asmens. Be to, šiuo konkrečiu atveju trūksta ir sąvokų kryptingai ir sistemingai. Jei tikėsime prokurorų versija, K. Michailovas Medininkus užpuolė tik vieną kartą. Vadinasi, kaip besiverstume per galvą, 100-asis straipsnis K. Michailovui netinka niekaip.
Štai tada, ieškodama išeičių, mūsų prokuratūra greičiausiai ir sumanė prisiminti, ką blogo ir negražaus K. Michailovas yra padaręs Latvijai. Būtent dėl to M. Dūdos pasirašytame prašyme ir įtrauktos veikos, kurias K. Michailovas neva padarė Latvijoje (dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėjo tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius, juos žudė). Iš šono žvelgiant, nieko įtartino, keisto. Ir vis dėlto mūsų prokurorų principingumas bei uolumas mažumėlę stebina.
Latvijoje už savo, kaip OMON milicininko, veiksmus K. Michailovas jau buvo teistas. Latvijos teisėsauga jį nuteisė už tarnybinių įgaliojimų viršijimą lygtine laisvės atėmimo bausme. Vaizdžiai tariant, Latvijoje nuodėmes šis omonininkas išpirko. Tad ar galima žmogų už tą patį nusikaltimą bausti du sykius? Demokratinės valstybės teisėsauga atsakytų šitaip: šiukštu, negalima.
Be to, mūsų prokurorų principingumas bei uolumas į keblią padėtį stumia Latvijos teisėsaugą, prokuratūrą ir teismus. Gilindamasis į prokuroro M. Dūdos pasirašytą prašymą susidariau nuomonę, esą Latvijos teisėsauga padarė klaidų, tik lygtinai nuteisdama savo pilietį. Nenoriu ginčytis, gal Latvijos teisėsauga ir priskaldė malkų, tirdama nusikalstamas Rygos OMON veikas. Gal iš tiesų už latviškas nuodėmes K. Michailovas buvo vertas griežtesnės bausmės. Bet, leiskite paklausti, kuo čia dėti mes, lietuviai? Juk tai Latvijos vidaus reikalas. Juk tai Latvijos teismų kompetencija. Ar nebūtų logiškiau, jei latviai tirtų tai, ką Rygos OMON milicininkai netinkamo padarė Latvijos teritorijoje, o mes analizuotume Vilniaus OMON pareigūnų veiksmus Lietuvos teritorijoje?
Beje, šiuo konkrečiu prašymu Lietuvos prokuratūra tikrai įstūmė Latvijos kolegas į nepavydėtiną padėtį. Juk mūsų prokuratūra, į Vilnių atsiveždama Rygos OMON milicininką K. Michailovą, turėjo prašyti Latvijos sutikimo. Latvija sutikimą davė, nors argumentai buvo netvirti. Lietuvos pusė nepateikė jokių konkrečių K. Michailovo kaltės įrodymų. Oficialioji Ryga tąsyk galėjo ir neišduoti mums K. Michailovo. Bet vis dėlto sutikimą davė. Matyt, nenorėdama gadinti valstybinių tarpusavio santykių. Tačiau juk tas sutikimas duotas pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už tyčinį pareigūnų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.
Dabar, prašydami K. Michailovą teisti pagal 100-ąjį straipsnį, mes vėl turėsime prašyti Latvijos valstybės sutikimo. Įdomu, kokią nuomonę Latvijos teisėsauga susidarys apie tokius mūsų kūliaversčius? Prieš ketverius metus prašėme išduoti jų pilietį remdamiesi vienais argumentais, dabar jau teikiame kitus argumentus, prašydami Latvijos iš naujo įvertinti visiškai kitas faktines aplinkybes? Bet ir vienu, ir kitu atveju mūsų argumentai popieriniai, be konkrečių įrodymų.
Buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo interesus ginantis advokatas A. Marcinkevičius, paprašytas apibūdinti pirmąjį Apeliacinio teismo posėdį, pareiškė nuostabą, nes prokurorai aukštesnės instancijos teismui skundžia savo pačių suformuluotą ir pateiktą teismui kaltinimo poziciją. Vilniaus apygardos teismas, advokato manymu, padarė viską, ko prašė prokurorai. Tad dabar skųstis absurdiška. Šiuo konkrečiu atveju ne teismo kaltė, kad prokurorai patys pasirinko ir reikalavo taikyti K. Michailovui švelnesnį baudžiamojo kodekso straipsnį. Advokatas A. Marcinkevičius stebėjosi ir tuo, jog prokurorai prašo Lietuvos Apeliacinio teismo ištirti bei įvertinti naujas aplinkybes, kurių patys netyrė bent jau nuo pat jo ginamojo sulaikymo momento. Pasak advokato, jei esama neištirtų ir neįvertintų aplinkybių, tai kodėl mūsų prokuratūra jų iki šiol neištyrė ir neįvertino? Juk laiko turėjo užtektinai du dešimtmečius. Ar prokurorai neprivalėtų patys jų išsamiai ištirti prieš keldami reikalvimus Apeliaciniam teismui? klausia advokatai.
A. Marcinkevičius taip pat ne vieną sykį pabrėžė, kad jo ginamasis už savo veiklą Latvijos Respublikoje senų seniausiai nuteistas. Lygtinę laisvės atėmimo bausmę jis jau atlikęs. Tad mūsų prokurorams nederėtų ginčyti Latvijos Aukščiausiojo Teismo sprendimų, nes prašyme nepateikta nei vieno konkretaus fakto, nei vieno bent kiek konkretesnio realaus įrodymo, pagrindžiančio teiginius, esą K. Michailovas sistemingai ir dideliu mastu užpuldinėjo tarnybines pareigas atliekančius Lietuvos ir Latvijos valdžios pareigūnus, terorizavo ir net žudė Lietuvos ir Latvijos civilius asmenis. Advokatas A. Marcinkevičius teiravosi, kur įrodymai, patvirtinantys, esą K. Michailovas nužudė bent vieną Lietuvos ar kaimyninės Latvijos civilį gyventoją?
K. Michailovo interesus ginantis Latvijos advokatas Oskaras Ruodė, sužinojęs apie keistąjį prokuroro M. Dūdos prašymą, pareiškė nuoširdų nusistebėjimą. Jūsų prokurorai per dvidešimt metų iki galo neišsiaiškino, kas gi dėjosi Lietuvoje. Dabar jūsų prokurorai jau dega nekantrumu aiškintis, ką gi OMON veikė Latvijoje. Ar Lietuvos teisėsauga nepervertina savo jėgų, galimybių, kompetencijos? Ar lietuviams pirmiausia nederėtų susitvarkyti savo kieme? Vargu ar čia tas atvejis, kai būtina prijungti latviškus OMON žygdarbius, ironizavo advokatas O. Ruodė iš Rygos.
K. Michailovo advokatė I. Botyrienė iš Vilniaus pastebėjo, jog dar anksti ką nors konkrečiai pasakyti apie nusikaltimo kvalifikacijos keitimo pagrindus. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvos teisėsauga, jei bus priimtas prokurorų prašymas, privalės prašyti Latvijos, kad ši išduotų K. Michailovą... antrą kartą. Tik šį sykį jau pagal visai kitą įstatymą. I. Botyrienė nenorinti spėlioti, ar tokie įstatymų kaitaliojimai nepasirodys Latvijos teisėsaugai keistoki ir tiesiog atmestini. Ji stebėjosi: Prokuratūra paduoda apeliacinį skundą, kad teismas Konstantiną Michailovą nuteisė ne pagal sunkesniąją bausmę numatantį straipsnį, nors jie patys pastoviai primygtinai reikalvo buvusį Rygos omonininką teisti būtent pagal švelnesnįjį įstatymą.
Tad kyla daugiau nei pagrįstas klausimas, ar Lietuvos prokuratūra šiuo atveju turi bent jau moralinę teisę teikti apeliacinį skundą bei reikalauti teismo ištirti tai, ko ji pati per du dešimtmečius neištyrė.
Kitas Apeliacinio teismo posėdis numatytas vasario 9 dieną.
© 2012 XXI amžius
|