|
Ar išsilaikys lietuviška spauda iki 2032 metų
Neseniai paskelbta, kad organizacija Future Exploration Network pateikė prognozes, kada išnyks dabartiniai laikraščiai. Mažiausiai laiko duodama JAV manoma, kad šioje šalyje laikraščiai taps istorija jau 2017 metais. Po dvejų metų turėtų ateiti eilė Jungtinei Karalystei ir Islandijai. Vokietijoje ir Estijoje laikraščiai nustos eiti 2030 metais, Lietuvoje ir Vengrijoje 2032 metais. Dar po metų eilė turėtų ateiti Latvijai. Taigi, jei tikėsime futurologais, 2032-aisiais Lietuvoje nebeliks dabartinės formos laikraščių. Tačiau ateities mokslininkai iš galvos išmetė faktą, kad Lietuvoje spauda sėkmingai ir labai dideliu tempu naikinama jau dabar, kai į valdžią atėjo premjeras A. Kubilius su savo lygiaviniais mokesčiais. Jeigu valdžioje dar išsilaikytų krizių suvaldytojas (o gal sukėlėjas?), galima neabejotinai garantuoti, kad lietuviška spauda egzistuoti nustotų žymiai anksčiau. Pakanka paklausyti kai kurių dešiniųjų, o ypač K. Masiulio, geriausio A. Kubiliaus bendraminčio, požiūrio į spaudą ir suprasi, kad jie pasirengę net akmenį po kaklu jai parišti ir skandinti kuo giliau. Išties Lietuvoje ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių tendencijos spaudai yra labai grėsmingos. Kaip teigia spaudos specialistai, Lietuvos Vyriausybės pastangos labai greitina spaudos mirtį. Spaudą ypač pridusino nuo 2009 metų per savaitę nuo 5 proc. staiga iki 21 proc. pakeltas pridėtinės vertės mokestis (PVM) (su Lietuvos paštu sutartis sudariusiems leidiniams tai tapo peiliu po kaklu). Kartu buvo įvestas ir žurnalistų įsodrinimas. Per du kartus vykusi reforma leidyklas nuskurdino ir finansiškai, ir kūrybiškai. Nuo 2009 metų Lietuvoje uždaryta 50 leidinių, ir tai sudaro apie 20 proc. visų leidinių rinkos. Uždaromos net užsienio kapitalo investuojamos leidyklos. Darbo neteko apie 40 proc. popierinėje žiniasklaidoje dirbusių žurnalistų. Net didieji laikraščiai jau prieš dvejus metus pradėjo atleidinėti žurnalistus, mažinti savo apimtį, atsisakyti seniai leidžiamų priedų. Tikrai ne iš gero gyvenimo Lietuvos rytas susidėjo su Snoro banku. Ir todėl visai nesunkiai galima suprasti į radiją skambinantį klausytoją ir sakantį: dauguma laikraščių, išskyrus vieną kitą laikraštuką, yra nuperkami net nežinia kieno. Ar tai neparodo ydingo, netgi nusikalstamo valdžios požiūrio į spaudą, jos išlikimą? Tad dabar jau labai akivaizdžiai laikraščiai tapo ne verslo, o politiniais ar kitais objektais tik valdžios ar kitų politikų gautos paramos dėka laikraštis gali išsilaikyti. Tokiomis sąlygomis laikraščiai neteko jau išvystytų įdomių priedų, sumažėjo savo apimtimi, o praradę gerus žurnalistus, analitikai vystyti ir kokybei gerinti faktiškai prarado galimybes. Lietuviai, garsėję savo knygnešiais ir ilga kova dėl savo spaudos (ypač sovietinės okupacijos metais), dėl plintančių antipatriotinių nuostatų praranda laikraščių skaitymo tradicijas. Tad nereikia stebėtis mūsų jaunimo siekimu kuo greičiau palikti savo kraštą, kad uždirbtų pinigų svetimose šalyse. Išties Lietuvoje ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių dalykų tendencijos spaudai yra labai grėsmingos. Lietuvos valdžia turėtų pasirūpinti lietuviškos spaudos išlaikymu, kurdama palankesnę mokesčių aplinką. Tačiau Lietuvoje į tuos klausimus žiūrima kreivai. Siekiant neremti spaudos, toliau iš jos ieškoti tik pelno valdžiai įrodinėjama, kad visa spauda yra iškrypusi, rašanti banalybes, išvis nereikalinga.
Šių metų pradžioje Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) atkreipė prezidentės D. Grybauskaitės dėmesį, kad dėl knygoms taikomo 9 proc., o laikraščiams ir periodiniams leidiniams 21 proc. PVM tarifo, Lietuva nustumta į panašaus dydžio (1823 proc.) bendrąjį PVM tarifą turinčių Europos šalių užribį. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl net ir ekonominiu sunkmečiu periodinės spaudos bei knygų leidėjai renkasi kaimyninių Baltijos šalių, Lenkijos ar net Čekijos spaustuves. Šalies vadovei buvo pristatyti statistiniai duomenys, rodantys mūsų spaudos pramonės padėtį kitų Europos šalių kontekste. Beveik visose didžiosiose ES šalyse spaudos pramonė skatinama ir palaikoma taikant sumažintus PVM tarifus spaudai: Liuksemburge (bendrasis PVM 15 proc.) 3 proc., Italijoje (bendrasis PVM 20 proc.) 4 proc., Ispanijoje (bendrasis PVM 18 proc.) 4 proc., Prancūzijoje (bendrasis PVM 19,6 proc.) knygoms 5,5 proc., laikraščiams ir periodiniams leidiniams 2,1 proc., Jungtinėje Karalystėje, kurioje bendrasis PVM tarifas yra 20 proc., spauda iš viso neapmokestinta PVM. Tokį patį bendrąjį PVM tarifą, kaip ir Jungtinė Karalystė, turinti mūsų kaimynė Estija, visai spaudai taiko 9 proc. PVM, todėl lietuviški periodiniai leidiniai ir spausdinami šioje šalyje. Greta sumažinto PVM tarifo, daugelyje Europos šalių valstybė superka apie 50 proc. leidžiamų knygų tiražo ir perduoda jas bibliotekoms taip ne tik papildomi fondai, bet ir palaikomi leidėjai bei spaustuvininkai. Lietuvoje bibliotekos negavo naujų leidinių pastaruosius trejetą metų. O jeigu ir perkama nedidelė knygų dalis, tai daroma tik didžiųjų monopolinių leidyklų sąskaita, taip didinant jų pajamas.
Jei į spaudą neinvestuos Lietuvos valstybė, kurdama palankesnę mokesčių aplinką, ji bus žlugdoma, ir vargu ar išsilaikys pagal prognozes iki 2032 metų. Todėl pernai prezidentė D. Grybauskaitė pasiūlė nustatyti mažesnį PVM spaudai, kurio dabartinis 21 proc. tarifas kelia grėsmę nepriklausomam visuomenės informavimui. Pasak Prezidentės patarėjos V. Būdienės, kai kurie leidiniai dėl padidinto PVM pateko į sudėtingą situaciją ir ieškosi ne visai sąžiningų finansavimo šaltinių. Tačiau tai sukėlė premjero ir kai kurių Seimo narių nepasitenkinimą. Spaudą dusinti nusiteikęs Seimo pirmininkės pavaduotojas liberalas Algis Čaplikas jis esą tikrai nemano, jog siūlymas nustatyti mažesnį PVM spaudai yra nacionalinio saugumo klausimas, nes bet kuri lengvata išbalansuoja visą sistemą. Tik neaišku, kaip liberalas staiga pasidaro komunistu, pripažįstančiu tik lygiavą. Tiesa, netrukus po Prezidentės pasiūlymo jam esą pritarė Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Jurgis Razma. Jis siūlė mažinti PVM spaudai tik todėl, kad ši lengvata aktuali, nes įmonės, įvertindamos neišspręstą ES šalių viešųjų finansų būklę ir galimą ekonomikos kritimą, mažina reklamos užsakymus, dėl to spaudai vis sunkiau išsilaikyti. Tačiau, kaip teigia kai kurie Seimo nariai iš TS-LKD frakcijos, J. Razmos siūlymas tėra tik noras pasirodyti geresniu, nes jis pats puikiai žino, jog premjerui A. Kubiliui pareikalavus visi TS-LKD frakcijos nariai urmu pritars tolesniam spaudos smaugimui. Ir išties, netrukus po tokių J. Razmos ir A. Čapliko pritarimų prezidentės siūlymui PVM tarifo klausimo svarstymas buvo nukeltas į Seimo pavasario sesiją. O tada visi pritars, kaip nurodys A. Kubilius. Štai tokia demokratija klesti Lietuvoje vienas žmogus nusprendžia, ir beveik visas Seimas pritaria išeidamas atostogauti.
Tad tašką Prezidentės mintims apie PVM spaudai sumažinimą užtvirtino pats premjeras. Jis pasakė nepritariąs siūlymui įteisinti lengvatinį PVM tarifą spaudai. Visiškai nesuprasdamas kultūrinės ir krikščioniškos spaudos problemų po penkis kartus padidinto PVM jis kalbėjo tik apie smulkiosios rajonų, regionų žiniasklaidos problemas, kuriai esą stengėsi padėti: skyrė papildomų lėšų kažkokiam specialiajam fondui, teikė valstybės paramą periodiniams leidiniams pristatyti kaimo vietovėse. Žinant, kad toji parama sudarė ne daugiau kaip 20 proc. beveik du kartus padidėjusių spaudos pristatymo įkainių, darosi aišku, kad ji negali išgelbėti žlugdomos spaudos. Siekdami pateisinti tolesnį spaudos smaugimą mokesčiais, iniciatyvos šalininkai, tarp kurių aktyviausias yra premjeras A. Kubilius, susigalvojo pasiremti kažkokiais Europos Komisijos tyrimais, kurie esą rodo, kad PVM lengvatos veikia ne kaip kainų mažinimo veiksnys, o kaip subsidija prekių ir paslaugų teikėjams. Premjeras taip pat teigia, kad spauda remiama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Atrodo, kad jis nori parodyti, jog nežino, kad minėtas fondas vykdo savų draugų politiką: jis jau 15 metų remia tik tuos leidinius, kurie jam patinka, kuriuos remti nurodo kai kurie politikai, taip pat ir didžiausią įtaką turintis premjeras. Privilegijuoti leidiniai gauna visą išlaikymą, o atstumtieji turi teisę mokėti mokesčius jų naudai. Ir dar. Premjeras ir TS-LKD frakcijos seniūnas aiškina, kad sumažėjo reklamos, todėl spaudai pasidarė sunku, tad be reikalo kaltinama valdžia. Matyt, premjeras galvoja tik didžiosios spaudos Lietuvos ryto ar Respublikos smegenimis. Įdomu, kada gi XXI amžius, Kregždutė turėjo reklamos ir iš jos išgyveno?
Vokietijoje visą sovietinį laiką gyvenęs ir dabar tebegyvenantis ekonomistas dr. Jonas Norkaitis interviu XXI amžiui (2009 08 28), paklaustas apie PVM įtaką piliečių skurdinimui, sakė: Šio mokesčio iš tikrųjų labai nemėgstu, dažnai jį kritikuoju. Mano supratimu, nėra teisinga, kai už tą patį pirkinį vienodą kainą sumoka ir turtingas, ir vargšas. Štai pavyzdys: už litrą pieno apie pusantro lito sumoka vos galą su galu suduriantis studentas ir milijonierius, kurio pajamos per metus siekia šimtus tūkstančių litų. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. (...) Bet protingai besitvarkančiose valstybėse PVM mokestis nėra pagrindinis. Lietuvoje, man regis, tuo PVM per daug piktnaudžiaujama. Piktnaudžiaujama tik todėl, kad jį valstybei lengviausia surinkti. O tai, kad PVM skaudžiausiai smogia patiems neturtingiausiems, dažnai pamirštama, numojama ranka. Toliau apie PVM tarifo didinimą spaudai dr J. Norkaitis kalbėjo: Ypač man nepatinka, kai PVM mokestis padidinamas knygoms, laikraščiams. Taip pat laikau neteisingu žingsniu, kai PVM mokestis vienodai padidinamas ir rimtajai literatūrai, ir kriminaliniams, bulvariniams leidiniams, nes rimtųjų laikraščių ir knygų tiražai ir taip nedideli. Padidinus PVM mokesčius leidėjams, leidžiantiems rimtąją literatūrą, sakykim, laikraščiui XXI amžius, bus dar sunkiau išsilaikyti. Jis privalės didinti prenumeratos kainą, vadinasi, prenumeratorių dar labiau sumažės. O kai sumažės rimtąją literatūrą skaitančiųjų, tai Lietuvoje sumažės ir protingų, išsilavinusių žmonių. Nejaugi valdžia šito siekia? Dabar, vertinant šią beveik prieš trejus metus pasakytą mintį, akivaizdu, kad dešinioji valdžia to ir siekė. Labai gaila ir labai apmaudu.
© 2012 XXI amžius
|