Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Sveikata
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tūkstantmečiu minėtas ne esminis įvykis, o su juo susijęs žodis

Algimantas Zolubas

Lietuvos karaliaus Netimero krikštas. M. A. Polonio freska Pažaislyje

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus iš JAV Rimanto Kunčo-Žemaitaičio rašinį, analizuojantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais argumentuodamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data Lietuvos istorikus, Bažnyčios hierarchus, tūkstantmečio minėjimo komisiją, nes iš tikrųjų anuomet gimė krikščioniška Lietuvos valstybė, dėl to buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Deja, rašinys deramo dėmesio nesulaukė; minėta tik Lietuvos vardo paminėjimas, o krikštas – aktas, susijęs su krikščioniškos valstybės gimimu, liko nutylėtas.

Aktas, davęs progą paminėti Lietuvos vardą istoriniuose šaltiniuose, buvo prieš tūkstantmetį įvykęs Netimero krikštas (1009 metais). Taigi Lietuvos vardo paminėjimas yra glaudžiai susijęs su esminiu įvykiu – krikštu, – tarsi krikšto pasekmė. Minėdami pasekmę, privalėjome minėti priežastį – Lietuvos krikšto tūkstantmetį. Netimeras nebuvo eilinis lietuvių tautos žmogus, o jos atstovas, kunigaikštis, kurį istoriniai šaltiniai vadina karaliumi, pasikrikštijęs drauge su 300 karių. Netenka abejoti, kad tie kariai nebuvo eiliniai kareivėliai, o karo vadai. Čia dera žinoti, kad anuometinėje Europoje karaliaus titulą ir karūną teikdavo ne tik popiežius. Praėjus 242 metams po šv. Brunono įvykdyto Netimero krikšto, įvyko Mindaugo krikštas, po kurio, praėjus dar dvejiems metams, Lietuva antrąkart tapo jau Popiežiaus karūnuota karalyste. Tautos virsmo krikščioniška šalimi, žinoma, negalima laikyti vienkartiniu aktu, įvykusiu valdovui priėmus krikštą. Tai turime vertinti kaip šimtmečius trukusią evangelizacijos raidą.

1987 metais buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, nors faktiškai tuomet sukako 978 metai nuo Netimero ir 735 metai nuo Mindaugo krikšto. Koks pagrindas buvo minėti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų?

Tikėtina, kaip teigia savo rašinyje R. Kunčas-Žemaitaitis, kad 1387 metais neva įvykęs Lietuvos lenkiškas krikštas yra lenkų istoriko, vysk. Z. Olesnickio (įsakiusio pagrobti Vytauto karūną) sekretoriaus J. Dlugošo fantazijos bei istorinės klastos ir mūsų laikų lenkų mesianistų sukurpto spektaklio padarinys. J. Dlugošo XII tomų istorinė klastotė „Lenkijos garbei“ „Historia Polonicae“ („Lenkijos istorija“), dar vadinama „Kronika“, pasižymi ypatingu šmeižtu visai Gediminaičio karaliaus Jogailos šakai bei liguista neapykanta Lietuvos karalystei ir jos savarankiškumui. Modernizuotoje „Kronikoje“ atsirado pirmas istorijoje teiginys apie karaliaus Mindaugo ir Lietuvos atsimetimą nuo krikščionybės, kurio autorius – lenkų „mokslininkas“ L. Latkovskis. Šį teiginį perėmė kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai.

J. Dlugošas Vengrijos karaliaus Liudviko I iš Anžu dinastijos dukrai Jadvygai „prikabino“ Lietuvos krikštytojos vardą. Neva, 1387 metų balandžio 6 d. Didįjį Sekmadienį įvykęs tas krikštas.

 J. Dlugošo teigimu, „...atėję krikštytis lietuviai buvo basi, apsivilkę išverstais kailiniais, apžėlę, atrodė kaip laukiniai. Karalienė dalino jiems medvilninius rūbus, batus. Lietuviai, pirmą kartą pamatę šiuos apdarus, ėję į upę du tris kartus, kad juos gautų“. Kad tuo metu Lietuvoje dar buvo užšalusios upės ir ežerai ir, kad vengrė Jadvyga Lietuvoje nei karto nebuvo, J. Dlugošo „istorijai“ nesvarbu (ne veltui Lietuvos Atkuriamasis Seimas 1990 metais uždraudė įsileisti į Lietuvą lenkų istorikų darbus). Tačiau, lenkų veikėjams suklaidinus patį Popiežių, lenkiško Lietuvos krikšto vaidinimas įvyko, nes 1986 metais moksliniame simpoziume, svarsčiusiame Lietuvos krikšto datos minėjimą, dalyvavo Liublino Katalikų Universiteto ir Varšuvos profesoriai vietoje lietuvių, to laikotarpio žinovų. Simpoziume dalyvavęs vienintelis lietuvis Paulius Rabikauskas SJ laikėsi pasyviai. Čia dera pridurti, kad 1991 metais Popiežiškoji Krokuvos teologijos akademija už bažnyčios istorijos tyrinėjimus suteikė P. Rabikauskui daktaro vardą, o 1992 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Šventųjų skelbimo kongregacijos konsultantu. Panašiame svarstyme dėl Latvijos krikšto (900 metų jubiliejaus) dalyvavo akademikai latviai ir tik vienas kitatautis.

Kalbant apie Lietuvos krikšto raidą, neturėtume pamiršti, kad Jogaila (iki vainikuojantis Lenkijos karaliumi) buvo Rytų krikščionių (ortodoksų) sektantas. 1386 metų vasario mėnesį Jogaila buvo katalikiškai pakrikštytas Vladislovo vardu, vasario 18 d. vedė Jadvygą ir kovo 14 d. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Dera pastebėti, kad, vykstant „lenkiškam“ Lietuvos krikštui, Vilniuje jau buvo penkios katalikų bažnyčios ir vienuolynas bei 12 ortodoksų bažnyčių ir vienuolynas. Po Jadvygos mirties, 1422 metais, stačiatikė Sofija Alšėniškė (Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio Andriaus duktė), priėmusi katalikybę, tapo ketvirtąja Jogailos žmona. Jogaila ir jo žmona Sofija (būsima šv. Kazimiero močiutė) tvirtino pakrikusią Lenkijos katalikybę, pastaroji išvertė Šventąjį Raštą į lenkų kalbą, rėmė bažnyčias ir labdaros įstaigas, įkūrė Krokuvoje bendrabutį Lietuvos studentams, ypatingai jais rūpinosi. Po jos mirties už nuopelnus platinant krikščionybę Lenkijoje jai nebuvo ne tik atsidėkota, bet dėtos pastangos istorinį faktą nustumti į užmarštį, paniekinti, atstatyti „lenko garbingą vardą“. Tai darė lenkai, keldami Jogailos žmonos Jadvygos „šventumą“, nepelnytai prisegę jai Lietuvos krikštytojos vardą. O 1997 metais popiežius Jonas Paulius II šeštąjį kartą oficialiai lankydamasis Lenkijoje, Krokuvoje, Lenkijos karalienę Jadvygą paskelbė šventąja... Neturime pamiršti, kad 1387 metais Jogailos rūpesčiu buvo krikštyta tik Aukštaitija, Žemaitiją 1413 metais krikštijo Vytautas drauge su Jogaila.

Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Valstybės buvimą liudija karaliaus Netimero krikštas. Lietuvių tauta į krikščionybę atėjo, žinoma, ne iš karto, todėl tautos krikštui primesti tam tikrą datą gal ir būtų neteisinga. Tačiau krikščionybės ar evangelizacijos pradžią, kurią randame istoriniuose šaltiniuose, minėti buvo prasminga, reikalinga. Taigi 2009 metais turėjome minėti ne Lietuvos vardo paminėjimo, o Lietuvos karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį. Šiuo klausimu turėjo tarti žodį Lietuvos istorikai. Tačiau per dabartinių istorikų niekinantį, prilygstantį lenkiškajam požiūrį į Lietuvos praeitį, minėjome pasekmę – vardo paminėjimą, bet ne priežastį, esminį įvykį – karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį.

Jurgis Baltrušaitis rašė:

Dievo pasaulis dar nesutvertas,
Dievo šventovė neužbaigta,
Tiktai negyvos uolos pažertos,
Tiktai galybė rankoms duota.

Taip ir lietuvių tauta ir jos valstybė tebekuriama, todėl ir Lietuvos istorija dar rašoma.

Prorusiška J. Žiugždos „Lietuvos TSR istorija“ atgavus nepriklausomybę nuėjo į šiukšlyną, prolenkiška A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ laukia panašaus likimo. Neiškraipytą Lietuvos istoriją, kurioje bus minimas prieš tūkstantmetį įvykęs Pirmasis Lietuvos krikštas, turės rašyti istorikai, ruošti pagal naujus, politiškai netendencingus, Lietuvos neniekinančius šaltinius, kokių dar tebeieškome. Lieka viltis, kad tokios istorijos sulauksime.

© 2012 „XXI amžius“