|
Laimingumo kriterijai neblėsta
Linas ŠALNA
Prieš metus atlikus ES socialiniam klimatui skirtą Eurobarometro apklausą, išryškėjo dideli šalių skirtumai labiausiai savo padėtimi patenkinti Šiaurės valstybių ir Nyderlandų gyventojai. Pagal apklausos duomenis, 2011 metų pradžioje Lietuvoje padaugėjo gyventojų, patenkintų savo gyvenimu. Net 56 proc. tvirtino, kad yra laimingi, rezultatai tokie patys, kaip ir prieš prasidedant krizei. Žemiausias pasitenkinimo gyvenimu rodiklis buvo 2010 metų pavasarį tuomet į šį klausimą teigiamai atsakė kas antras apklaustasis. Tačiau reikia įvertinti tai, kad apklausa Lietuvoje atliekama dar prieš prasidedant šildymo sezonui. Statistinis europietis gerokai laimingesnis už lietuvį. Trečius metus iš eilės į klausimą, ar jaučiasi patenkinti savo gyvenimu, teigiamai atsako 78 proc. europiečių. Labiausiai ES savo gyvenimu nepatenkinti 2011 metų pavasarį teigė bulgarai, portugalai, rumunai, graikai ir vengrai. Ilgai šiame penketuke figūravusios Lietuvos tada nebeliko: mus išstūmė graikai arba portugalai. Labiausiai gyvenimu patenkinti Danijos, Liuksemburgo, Švedijos, Nyderlandų ir Suomijos gyventojai. Vidutiniškai europiečiai būstui išleidžia penktadalį (20 proc.) disponuojamų pajamų. Vadinasi, jei vidutinis atlyginimas Lietuvoje į rankas siekia 1 300 litų, tai būtų apie 260 litų viskam, kas susiję su butu nuo nuomos, paskolos iki remonto ir šildymo. Tačiau realiai žiemos metu išlaidos būstui padidėja iki 1000 ir daugiau litų. Kaip lietuvis jaučiasi tada, kai maistui lieka pora šimtų litų ar dar mažiau, o kultūrinėms priemonėms nė lito? Kokybišku gyvenimu tai pavadinti būtų sunku.
Kai praėjusią savaitę LRT laidoje Įžvalgos Virginijus Savukynas kalbino ekonomistą Raimundą Kuodį apie vadinamąją laimės ekonomiką, minčiai, kad lietuviai yra nelaiminga ir nuolat dejuojanti tauta vien dėl nepakankamo uždarbio, nepritarė. R. Kuodžio nuomone, laimingos visuomenės paslaptys glūdi ne tik piniguose. Ne mažiau svarbus yra saugumo, teisingumo jausmas, taip pat asmens statuso reikšmė kitų visuomenės narių atžvilgiu. Uždarbis yra labai svarbu, kai tenka kovoti už duoną kasdieninę. Tačiau kai pajamos pradeda didėti, didesnį vaidmenį pradeda vaidinti ir tai, kiek žmogus uždirba kitų atžvilgiu. Netgi gali atsitiki taip, kad žmogus sutiktų uždirbti mažiau nei gauna dabar, jeigu visi kiti uždirbtų dar mažiau. Tai rodo, kad laimė yra santykinis dalykas, susijęs ne tik su pinigais, bet ir su žmonių noru būti viršesniais už kitus. Taip pradedama lenktyniauti vienas su kitu, bet nė vienas negali lengvai išsiveržti į priekį ir vienas, ir kitas persidirba, nes dėl nepabaigiamų varžybų, siekiant aplenkti visose srityse kaimyną, dirba per daug, praranda svarbius laimės jausmui dalykus: bendravimą su šeima, draugais, taip pat laisvalaikį, pomėgius.
Apie tokį lenktyniavimą kalbėti galima ekonominės gerovės požiūriu subrendusioje visuomenėje. Tačiau Lietuvoje skurstančiųjų yra daugiau nei gyvenančiųjų vidutiniškai. Dauguma esame susirūpinę šiandiena kaip geriau išgyventi, kaip sumokėti mokesčius, kurie į pašto dėžutę (ar kompiuterį) ateina vieninteliai (dauguma žmonių jau atprato rašyti ir gauti laiškus, kurie teikdavo malonumą praėjusių amžių žmonėms), kodėl mes sunkiai suduriame galą su galu, kodėl valdžia neatsižvelgia į mūsų, mažų žmonių, poreikius, kodėl, kodėl, kodėl... Mes dažnai nusiviliame ir manome, kad esame nelaimingi, palikti likimo valiai, užmiršti. Taigi mes praradome laimės pojūtį, mes nesijaučiame laimingi, būdami lietuviai, turėdami savo valstybę, galėdami kalbėti lietuviškai, rašyti lietuviškai, darbe bendraudami lietuviškai (su retomis kai kuriomis išimtimis). Nesijaučiame laimingi, kad prieš beveik šimtą metų sukūrėme nepriklausomą valstybę, o prieš 22 metus vėl ją atkūrėme. Bet juk tai didžiausias mūsų, kaip tautos, laimės kriterijus.
Kadangi minėtas televizijos pokalbis vyko su ekonomistu, kalba pakrypo apie ekonominius dalykus koks gaunamų pajamų lygis padarytų žmogų laimingu? Abu pašnekovai sutarė, kad Lietuvoje minimali laimės kartelė būtų 45 tūkstančiai litų per mėnesį į rankas kiekvienam šeimos nariui. Taigi trijų asmenų šeimai laimės kartelė būtų 1215 tūkstančių litų. Ar ne per aukštai iškeliama toji kartelė? Lietuvoje tokiomis pajamomis gali pasidžiaugti tik ypatingi bankininkai, ekonomistai, žurnalistai, ypatingų įmonių ypatingi vadovai ir dar kai kurie politikai pavyzdžiui, Seimo nariai, sugebantys dirbti dar ir antraeilėse ministrų pareigose. Tačiau pašnekovai sutiko, kad yra daug kitų dalykų, prisidedančių prie visuomenės laimingumo arba nelaimingumo. Ekonomistas sakė, kad labai svarbu yra ne tik pinigai, bet ir teisingumo jausmas, kurio Lietuvoje katastrofiškai trūksta. Trūksta pasitikėjimo vieni kitais, valdžios institucijomis ir pan. Ir jeigu mūsų Vyriausybei sunkiai sekasi didinti pajamas, tai priklauso ne tiek nuo jos, kiek nuo teisingumo, pasitikėjimo. Šiuo atžvilgiu labai atsiliekame nuo Skandinavijos šalių, kurios yra laimingo gyvenimo etalonai. Ten yra ir nedidelis nedarbo lygis. Tai yra labai svarbu. Psichologai yra išskaidę žmonių gyvenimą į atskirus epizodus, kiekvienam epizodui suteikdami po kažkokį laimės balą. Tarkime, darbo praradimas savo poveikiu praktiškai prilygsta skyryboms, šeimos iširimui. Todėl laiminga visuomenė yra ta, kurioje mažai nedarbo, žmonės yra užimti, jaučiasi reikalingi. Visi šie dalykai daro visuomenę laiminga. Lietuvos atveju R. Kuodis ima visa apimantį rodiklį, atspindintį visuomenės būklę, ir tai, jo nuomone, būtų emigracijos mastai. Tai yra kraštutinė nelaimingumo išraiška negalima rasti darbo, išmaitinti savo vaikų. Be to, politinė sistema yra smarkiai korumpuota. Tada žmonės tiesiog perka bilietą į vieną pusę ir bėga iš savo krašto. Antras rodiklis Europoje didžiausias lietuvių savižudybių skaičius: jau dešimt metų jis artimas 1500 per metus. Jau vien dėl šio žmogaus vidinę būseną nusakančio kraštutinio kriterijaus mūsų tautai iškilusi didelė grėsmė.
Kai kalbama apie laimės ekonomiką, pirmiausia prisimenama maža Himalajuose esanti karalystė Butanas, kuri visiems tapo neginčijamu pavyzdžiu. 1972 metais Butano karalius Jigme Singye Wangchuckas, kreipdamasis į Nacionalinę asamblėją, pareiškė, kad nacijos gerovė turi būti matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), bet bendrąja nacionaline laime (BNL). Nors nuo to laiko Butane pasikeitė daug kas, taip pat ir karalius, bet šalies premjeras savo kasmetėje ataskaitoje tautos padėtį nušviečia remdamasis keturiais pagrindiniais BNL kriterijais: teisingos socialinės ir ekonominės plėtros užtikrinimu, tradicinių kultūros vertybių puoselėjimu ir vystymu, aplinkos apsauga ir teisingu šalies valdymu. Ir nors ši Butano sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keista, šiandien ne tik psichologai, bet ir ekonomistai sutaria, kad toks šalies uždavinių iškėlimas nėra žaidimas. Juk tokie rodikliai kaip BVP neapima daugybės vertybių, kurias šalis kuria arba, priešingai, praranda. Tai, pavyzdžiui, savanorių nemokamo darbo vertė, sveikatos kaina, kai žmonės ilsisi arba pervargsta, ekonominiai praradimai, patiriami dėl nykstančios gamtos. Laimingas ir gyvenimu patenkintas žmogus dirba geriau nei nelaimėlis, todėl šis neekonominis rodiklis tikrai veikia ekonomiką. Nuo tada, kai Butanas pradėjo gaminti nacionalinę laimę, šalis pasiekė išties gerų rezultatų ne tik ekonomikos, bet ir kultūros, žmonių psichikos sveikatos, atjautos, bendrumo srityse. Daugybė ekspertų domėjosi Butano patirtimi. Aktyvumas ypač padidėjo po to, kai JT Generalinė asamblėja priėmė deklaraciją, kuria valstybės buvo kviečiamos išstudijuoti, kaip nacionalinė politika gali daryti įtaką visuomenės laimei. Savaime suprantama, laimės ekonomikos kūrimo kontekste negalima niekinti ekonominio progreso reikšmės. Kai žmonės alkani, kai jiems trūksta elementarių dalykų, kai šlubuoja sveikatos apsauga, švietimas ir nėra darbo, jie kenčia. Todėl ekonomikos plėtra, mažinanti skurdą, yra svarbi laimės dalis.
Taigi atkaklus siekis didinti tik bendrą nacionalinį produktą (BVP) neveda į laimę, nes ją lemia subalansuotas požiūris į gyvenimą: ir pavienių žmonių, ir bendruomenių. Todėl visai suprantama, kad ne veltui mūsų tautiečių nedžiugina politikų kalbos apie vis augančius ekonomikos tempus, apie vis didėjantį BVP, nes realybėje labiau jaučiami kitokie kriterijai emigracijos mastai, politikų abejingumas tautiečių išlikimui, didžiuliai darbo krūviai, tenkantys privačių įstaigų vadovams, kai jie tampa darbiniais jaučiais. Juk žmogui yra svarbu, kiek laisvo laiko jis turi, kokia laisvalaikio vertė. Jeigu žmogus dirba 1012 valandų per dieną, įskaitant ir šeštadienius bei sekmadienius (nes kitaip sužlugs jo verslo įstaiga, iš kurios jis dėl padidintų mokesčių priverstas atleisti pusę darbuotojų), jis didina nematomąjį BVP, tačiau pervargsta, negali daugiau niekuo užsiimti laisvalaikiu, kaip tik pervargęs vakarienės metu pažiūrėti televizijos ekranus gausiai užpildžiusią šou laidą. Arba štai toks rodiklis: ištirta, kad Lietuvoje tėvai su savo vaikais per dieną vidutiniškai bendrauja vos 7 minutes. Suprantama, kad tai tragiškai mažai. Juk, remiantis kitais tyrimais, statistiškai daug daugiau laiko praleidžiama prie televizoriaus ar naršant socialiniame tinkle Facebook. Todėl priežastis tikrai ne ekonominiai sunkumai (tėvai visą parą lenkia nugarą, kad vaikams nupirktų geresnių daiktų). Paprasčiausias dėmesys vaikams svarbiau nei nauji daiktai. Tad kuo didesnio BVP siekimas, kai nelieka laisvalaikio pabendrauti su artimaisiais, kai tas laisvalaikis išskirstomas ne taip, kaip reikia (o tokias galimybes menkina žmones vieną nuo kito atskiriančios aukštosios technologijos, politikų ypač propaguojamos kaip didžiuliai pasiekimai), tikrai nedidina laimės visuomenėje. Politikai mėgsta turėti vieną skaičių BVP ir juo naudojasi savo darbams papuošti. Tad aiškinant vadinamąją laimės ekonomiką, reiki imti laimingumą apibūdinančių indikatorių rinkinį, kuris geriau atspindėtų visuomenės progresą. JT turi žmogaus išsivystymo indeksą, kai žiūrima į išsilavinimą, gyvenimo trukmę ir pan. OECD organizacija neseniai parengė išsamią studiją, kurioje surašė daug rodiklių, ko šalis turėtų siekti. Šalia visų materialinių dalykų nelygybės ir pan. iškeliamas žmonių pasitikėjimo valdžios institucijomis rodiklis. Pagal jį Lietuva labai smarkiai atsilieka. Net ir per didele laisve žmonės nesidžiaugia: jeigu yra laisvė, yra pasirinkimas, tada reikia pradėti galvoti, ką pasirinkti, tada atsiranda atsakomybė ir pan. Nors ir paradoksalu, tačiau sovietiniais laikais buvo saugumo iliuzija, ir kai kurie žmonės iki šiol su nostalgija prisimena tuos laikus.
Galima sakyti, kad laimės siekimas yra pernelyg subjektyvus rodiklis. Kita vertus, įrodyta, kad visos tautos pradedant Butanu ir baigiant Europa gali atsakyti į klausimą, kaip jaučiasi, t. y. ar yra laimingi, vidutiniškai laimingi ar nelabai laimingi. Jeigu tauta nėra laiminga, politikai turi aiškintis, kas yra ne taip ir suprasti, o ne vaidinti, kad nieko nėra, kad nieko spręsti nereikia, ir vien siūlyti savo priemones, kaip surinkti dar didesnius mokesčius...
© 2012 XXI amžius
|