|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsiliepkite, buvę tremtyje vaikai
1941-ųjų tremtiniams teko ypač sunkūs išbandymai. Pirmas, pats skaudžiausias ir lemtingiausias smūgis tremiamoms Lietuvos šeimoms (inteligentų, verslininkų, pasiturinčių ūkininkų ir kitoms) buvo vyrų (tėvų) atskyrimas nuo šeimų. Be to, Lietuvos moterų, vaikų ir senolių apgyvendinimo vietose laukė nauji iššūkiai: vietos gyventojų priešiškumas (atvežė banditus, fašistus, liaudies priešus), gyvenimui netinkamas būstas, skurdus ir menkas maistas, kortelių sistema, komendantūros režimas. Moterims buvo skirti nepakeliami miško bei kiti darbai ir neįvykdomos darbų normos. Daugeliui nemokėjo atlyginimo, nebuvo šiltų, darbui tinkamų drabužių, poilsio dienų, medicininės pagalbos. Rusų kalbos barjeras sudarė sąlygas vietinių valdininkų apgaulei ir savivalei, tremtinių išnaudojimui. Atsivežtas maistas greitai baigėsi. Kai baigėsi visi vertingesni tremtinių daiktai, kuriuos buvo galima iškeisti į bulves ar duoną, į tremtinių šeimas atsėlino badas, ligos, mirtis. Pirmiausia mirė seniausi ir jauniausi tremtiniai, o vėliau ir darbo jėga paverstos mažamečių motinos. Jau 19421943 metais daug lietuvių vaikų, ištremtų į tolimas SSRS vietoves, tapo visiškais našlaičiais. Atskirti jų tėvai buvo sunaikinti lageriuose, o motinos tremtyje. Pasibaigus karui, žinios apie beviltišką tremtinių būtį, našlaičiais likusius vaikus, pasiekė Lietuvą, jų artimuosius. Kas išgalėjo, siuntė maistą, pinigus, drąsesniems kilo mintis važiuoti į tremties vietas ir parsivežti vaikus į Tėvynę. Pasinaudoję sovietinės sistemos spragomis, ryšiais, dovanomis, radę tylų pritarimą Švietimo ministerijoje bei aukštesnėse instancijose, kilnios dvasios šviesuoliai rinko pažymas, dokumentus, nesiviešindami važiavo į tremties vietas ir vežė vaikus į Lietuvą. Tokio pobūdžio veikla reikalavo didelio pasiruošimo, dvasinio ryžto, išminties bei fizinio tvirtumo. Kai kurios ekspedicijos truko net iki dviejųtrijų mėnesių. Reikėjo gauti Lietuvos sovietinių įstaigų tarpininkavimo raštus, patvirtinti kelionės dokumentus, sudaryti vežamų vaikų sąrašus, įveikti visagalės vietinės valdžios ir komendantų įtarumą, NKVD patikras, finansinius bei transporto sunkumus, nepalankias gamtines sąlygas, vaikų ligas, nakvynės bei maitinimo problemas ir kt. Formaliai buvo vežami tik nepilnamečiai vaikai visiški našlaičiai, bet ekspedicijų vadovai gudravo ir kaip beįmanydami stengėsi grąžinti į Tėvynę kuo daugiau vaikų. Ne visi vežami vaikai turėjo reikiamus dokumentus, tad kelionės metu ekspedicijų vadovams prireikė daug išradingumo bei diplomatinių sugebėjimų. 1946 metais buvo organizuotos penkios vaikų gelbėjimo ekspedicijos: į Komiją, Jakutiją, Altajų, Uralą ir vėl į Komiją. Vėliau, dar buvo organizuotos ekspedicijos į Altajaus kraštą bei kitus lietuvių tremties regionus. Galima manyti, kad šios ekspedicijos pažadino ištremtųjų viltį sugrįžti. Galbūt dėl to 1947 metais iš SSRS tremties vietų nusirito ryški lietuvių bėgimo į Tėvynę banga... Ekspedicijų vadovai, organizatoriai ir dalyviai Marcelinas Ignatavičius, Petras Monstavičius, Jonas Bulota, Kazimieras Gerulaitis, Zakarevičius ir Kuznecova, Ona Jakubėnaitė, Natalija Gudonytė, Marija Didvalytė, Kazys Kiznis (Kezys?) ir dar daug kitų neįvardintų asmenų dalyvavo šiame kilniame žygdarbyje, išgelbėjo ir į Tėvynę grąžino kelis šimtus lietuvių vaikų. Nedidelėmis grupėmis vaikus iš tremties į Lietuvą vežė ir pavieniai, iki šiol neįvardinti asmenys. Beje, ne visiems sovietinės Lietuvos vadovams patiko 19461947 metais vykęs banditų vaikų grąžinimas į Lietuvą. 1950 metais Natalija Gudonytė buvo suimta ir įkalinta. Tais pačiais metais M. Ignatavičius buvo tardomas dėl, neva, neteisėtai parvežtų asmenų. Jam pavyko išsiginti, bet parvežtų vaikų sąrašai iš jo buvo atimti ir negrąžinti. Yra duomenų, kad K. Kiznis taip pat galėjo būti represuotas ir 1949 metais išvežtas į tremtį. Šiuo metu apie buvusius vaikų grąžinimo į Lietuvą ekspedicijų vadovus, organizatorius ir dalyvius labai trūksta informacijos. Mažai kas žinoma ir apie K. Kiznį. Yra išlikusios dvi jo į Lietuvą parvežtos vaikų grupės nuotraukos. Vienoje iš jų matome patį K. Kiznį, stovintį tarp parvežtų vaikų. 1947 metų rugsėjo mėn. jis iš Altajaus krašto Kutašo apylinkių parvežė 1719 vaikų. Kauno geležinkelio stotyje jų jau laukė keletas giminaičių ir tuojau atsiėmė 45 vaikus. Nuotraukas pateikęs Steponas Gobis, 1947 metų rugsėjo mėn. K. Kiznio buvo parvežtas iš Altajaus krašto į Kauną. Apie jį St. Gobis nedaug ką prisimena. Žino tik tiek, kad K. Kiznis gyveno Kaune, dirbo geležinkeliečiu. Pats St. Gobis kitą dieną išvyko laivu į Jurbarką ir šiandien ten tebegyvena. Jo liudijimu, K. Kiznis parvežti vaikų iš Altajaus krašto vyko ne vieną kartą! Vaikai buvo maži, kelionės draugų vardų neįsidėmėjo. Parvežti visi išsibarstė kas kur. Vėliau ryšių nepalaikė ir viskas pasimiršo. Prašome skaitytojus atidžiau pažvelgti į nuotraukas. Gal ką atpažinsite. Gal galėsite suteikti daugiau informacijos apie nufotografuotus vaikus. Ir ypač apie jų geradarį K. Kiznį. Nuoširdžiai kviečiame atsiliepti visus, kurie, būdami vaikai, organizuotai ar pavieniui buvo grąžinti iš tremties į Lietuvą. Laukiame Jūsų detalių atsiminimų. Rašykite apie Lietuvai grąžintus vaikus ir žmones, padėjusius jiems sugrįžti. Rašyti galima el.paštu: elena@genocid.lt selenga2003@yahoo.com arba adresu: Elenai Stulgienei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Didžioji 17/1, Vilnius, 01128. Tel. (8-5) 2314151
Rimvydas Racėnas,
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |