2012 m. vasario 17 d.    
Nr. 7
(1982)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai privačių lektorių minčių cituoti negalima

Gintaras Visockas

Tarptautinių santykių ir politikos
mokslų institutas, kuriame
buvo surengta keliolika paskaitų
Lietuvai aktualiomis temomis

Pagrindinis praėjusios savaitės akcentas – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dvidešimtmečio prasmingas minėjimas. TSMPI nueitas kelias pažymėtas skaitant viešas paskaitas mums visiems aktualiais klausimais, pavyzdžiui, „Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme proveržį?“, „Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje“, „Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais“, „Ar mums dar reikia teisės?“, „Kaip numatyti rinkimų rezultatus“, „Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?“. Paskaitų būta ir daugiau, bet paminėjau būtent tas, kuriose teko pačiam dalyvauti.

Nesijaučiu veltui sugaišęs laiko. Vertėjo išklausyti. Nepaisant aplinkybės, jog kai kurie pranešėjai nebuvo linkę atvirauti, nepateikė nei konkrečių įžvalgų, nei rekomendacijų, nei receptų. Nevalia tvirtinti, kad „pilstyta iš tuščio į kiaurą“. Ir vis dėlto kai kuriose paskaitose nei šių eilučių autorius, nei gausiai susirinkę studentai, drįstu manyti, neišgirdo svarbių akcentų. Štai kad ir istoriko doc. Česlovo Laurinavičiaus atsargūs, diplomatiški svarstymai, kodėl lietuviams verta sugyventi su savo kaimynais. Akivaizdu, kad Lietuvai geriau nesipykti nei su Lenkija, nei su Rusija, nei su Baltarusija. Net ir su Latvija nėra ko mums bartis. Jau vien dėl aplinkybės, jog dažnai esame silpnesni. Tačiau ką daryti, jei mes norime su kaimynais gražiai bičiuliautis, o kaimynai slapta siekia mus praryti, asimiliuoti, kontroliuoti? Ir, užuot draugiškai ištiesę ranką, vieną po kito mums žeria žeminančius ultimatumus? Atsakymo į šį klausimą taip ir neišgirdau. Tad kam lipti į tribūną, jei neketini būti bent kiek atviresnis? Istorikui Č. Laurinavičiui būtų galima padėkoti nebent už tai, kad nepiršo minties, esą Lietuva, pakliuvusi į konfliktinę situaciją su kaimynais, teturi vieną vienintelę išeitį – kapituliuoti.

* * *

Keistai skambėjo žymaus teisininko Egidijaus Kūrio paskaita „Ar mums dar reikia teisės?“. Be abejo, teisininkas E. Kūris turi puikią iškalbą. Į jo paskaitą sugužėjo itin gausus būrys studentų. Kai kurios dėstytojo mintys palydėtos nuoširdžiais plojimais. Taip pat būtų kvaila teigti, esą daugelis E. Kūrio pateiktų pavyzdžių apie teisinį nihilizmą – neverti nei dėmesio, nei rimtesnės analizės. Įsiminė kritiški pastebėjimai, kaip netinkamai kuriami įstatymai, reglamentuojantys kai kurių mūsų valstybinių institucijų veiklą, pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros įstatymas. Akivaizdu, kad jį kuriant būtina atsižvelgti ne tik į prokurorų, bet ir į visuomenės poreikius bei interesus. Vaizdžiai tariant, prokurorams nevalia patiems kurti savo veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau Lietuvoje nūnai vis labiau įsigali netoleruotina tendencija, kai konkrečių institucijų darbą reglamentuojančius įstatymus bando kurti ir vėliau Seime bet kokia kaina siekia prastumti ... tų pačių institucijų vadovai. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio teisės aktai prieštarauja bent jau sveikam protui. Deja, teisininkas E. Kūris tvirtino, jog panašių stebuklų Lietuvoje jau pasitaiko. Jis neatmeta galimybės, kad tokių reiškinių gali net daugėti.

Tačiau labiausiai suklusti privertė pono E. Kūrio svarstymai, ar mūsų teismams reikalinga prisiekusiųjų arba bent jau tarėjų institucija. Klausimas, be abejo, – aktualus. Juk lietuvių pasitikėjimas teismine sistema nukritęs iki labai pavojingo lygio. O tai reiškia, kad dėl autoriteto kritimo greičiausiai kalta ne vien teisinių niuansų neišmananti visuomenė, bet ir patys teisėjai – profesionalai, priimantys kai kada visuomenei absoliučiai nesuprantamus sprendimus.

Ir vis dėlto šį klausimą aptarti nutaręs ponas E. Kūris netikėtai ėmė remtis oficialiai atliktų apklausų duomenimis, bylojančiais apie lietuvių polinkį imti bei duoti kyšius. Be abejo, šis netiesioginis palyginimas – iškalbingas, skaudus, nerimą keliantis. Jį suvokiau būtent kaip paaiškinimą, kodėl Lietuvos Temide nusivylusiai visuomenei nederėtų žavėtis priesiekusiųjų ar tarėjų institucijomis. Juk lietuviai mėgsta imti bei duoti kyšius! O jei kam nors iš lietuvių ir neteko duoti kyšio, tai, suprask, tik todėl, kad nepasitaikė tinkamos progos arba tiesiog nežinota, ką galima pamaloninti grynaisiais ir brangiomis dovanomis. Taigi mintis aiški: tarp tarėjų ar prisiekusiųjų taip pat gali atsirasti nesąžiningų žmonių. Bet ar tai reiškia, kad mums nereikalingi nei tarėjai, nei prisiekusieji?

Mano supratimu, ponas E. Kūris pateikė nekorektišką palyginimą. Jei apklausos byloja, jog lietuviai šiuo metu dažnai neišsiverčia be kyšio davimo, tai dar nereiškia, jog Lietuvos Temidė gali apsieiti be prisiekusiųjų. Vadovaujantis E. Kūrio palyginimu negalėtume absoliučiai nieko nei išsirinkti, nei paskirti į atsakingas pareigas. Teisėjų – taip pat. Nes visuomenės apklausos byloja, esą kyšininkavimas Lietuvoje tapęs vos ne masiniu reiškiniu.

Galų gale keistas pats diskusijos pavadinimas. Man regis, Lietuvos Temidės sprendimais nusivylusiems lietuvaičiams reikalinga ne tiek teisė, kiek teisingumas. Žinoma, teisinėje valstybėje privalu laikytis įstatymų net tada, kai jie tau asmeniškai nepalankūs. Tačiau besivadovaudami įstatymo raide mes privalome nepamiršti ir įstatymo dvasios. Tad kodėl nesurengus paskaitos, kurioje būtų pasakojama apie atvejus, kai „laikydamiesi įstatymų mes kuriame neteisingumą“? Kada imsime ieškoti giluminių priežasčių, nulėmusių visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos Temidės darbais? Kada garbūs teisininkai pagaliau išdrįs išsamiai papasakoti ne tik apie kitų, suprask, teisinio išsilavinimo neturinčiųjų, bet ir apie savo, teisininkų profesionalų, klaidas?

* * *

Labiausiai nustebino vasario 10-ąją surengta paskaita „Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?“ Tiksliau tariant, nustebino ne pati paskaita. Paskaitos būta niekuo neišsiskiriančios. Tąsyk neištarta, bent jau mano supratimu, nieko nei labai sensacingo, nei originalaus, nei nežinomo. Tiesiog keletas žymių europinių institucijų atstovų, ekonomistų, politikų tarė pagiriamąjį žodį Europos Sąjungai (ES), kaip perspektyviam, konkurencingam ekonominiam ir politiniam dariniui. Suprask, ES, nepaisant įvairių krizių, nežlugs nei dabar, nei artimiausiu metu. Nežlugs todėl, kad tokia sąjunga ekonomiškai naudingesnė nei išsivaikščiojimas ir pakrikimas. Nemaloniai tądien nuteikė diskusijos metu nuskambėjęs perspėjimas, esą paskaita skirta ne spaudai. Todėl diskusijos organizatorių minčių nevalia cituoti laikraščiuose, internetiniuose portaluose. Šiuo konkrečiu atveju lektoriai tiesiog atvirai dėsto savo privačias mintis, kurios galbūt ne visuomet sutampa su jų atstovaujamų institucijų oficialia pozicija.

Štai ši nuostata ir suglumino. Norom nenorom prisiminiau žymaus rusų rašytojo, politinio veikėjo, buvusio sovietinio disidento Vladimiro Bukovskio žodžius, esą „Europos Sąjunga – tai ta pati diktatoriška Sovietų Sąjunga, tik sumaniau, išradingiau sukonstruota“, o „politkorektiškumas, kuriuo ji neva visur ir visada vadovaujasi, – žymiai blogiau už leninizmą“.

Buvęs sovietinis disidentas V. Bukovskis pirmasis pavadino Europos Sąjungą „naująja ESSR“. Jo giliu įsitikinimu, Europa pasuko totalitarinės valstybės kūrimo keliu. Pagrindinis SSRS ir ES panašumas – tiek viena, tiek ir kita trokšta „sunaikinti tautas“. Tik sovietiniai veikėjai šio tikslo siekė grubiai, stačiokiškai, naudodami fizinę ir karinę jėgą, o ES biurokratai surado patrauklesnių tautų niveliavimo bei asimiliavimo priemonių.

Taigi paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje V. Bukovskis buvo gavęs leidimą tyrinėti slaptuosius sovietinės vadovybės dokumentus. Jis tvirtina buvęs labai nustebintas, kai atidžiai susipažino su Prancūzijos politiko V. Giscardo d’Estaingo ir tuometinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo konfidencialaus pokalbio stenograma. Buvęs Prancūzijos vadovas tada pareiškęs ponui M. Gorbačiovui, kad „po 15 metų Europa taps federacine valstybe“. Tiesa, Jungtinių Europos Valstijų projektas po nesėkmingų 2005-ųjų referendumų buvo trumpam atidėtas. Bet įtakingi Europos lyderiai Lisabonoje jį sugebėjo vėl įtraukti į darbotvarkę...

Tad sėdėdamas 402-ojoje TSPMI auditorijoje mintyse svarsčiau, ko vertos ES vadovybės kalbos apie žmogaus teises, spaudos laisvę, pagarbą kitai nuomonei, jei ES žemesniojo rango darbuotojai bijo ištarti bent kiek aštresnę pastabą. Kilo ir kur kas liūdnesnių palyginimų: firma, kurios darbuotojai sukaustyti cenzūros ir savicenzūros, pasmerkta lėtai mirčiai, nes joje nėra nei kūrybiškumo, nei iniciatyvumo.

Taigi kokia prasmė gilintis į, pavyzdžiui, pono Vyginto Pugačiausko įžvalgas, jei iš anksto žinoma, kad jos nėra iki galo atviros ir nuoširdžios? Tokiu atveju visuomet mieliau klausytis filosofo Vytauto Radžvilo kritiškų, skeptiškų pastebėjimų. Taip, tądien paskaitoje „Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?“ dalyvavo filosofas V. Radžvilas, keletą sykių griežtai pabrėžęs, jog „ES žlugimas būtų baisus visais atvejais“. Tačiau filosofas akcentavo, kad žlugimo išvengti įmanoma tik tada, jei organizuosime tikrą, atvirą, nuoširdžią diskusiją ir apgailestavo, kad svarbiausi ES išlikimo klausimai paverčiami vien techniniais svarstymais. Jis prieštaravo tiems paskaitos dėstytojams, kurie įrodinėjo, esą „čia svarbiausi – ekonominiai dalykai“.

Norėčiau pacituoti bent keletą V. Radžvilo iškeltų pastebėjimų, kurie paliko įspūdį. Oficialusis Briuselis taip ir neatskleidžia tikrojo savo požiūrio, kaip iš tiesų traktuojamos tautinės valstybės – kaip gėris ar blogis... Europa pasuko pavojingu šunkeliu, nukirsdama svarbiausius ryšius su savo šaknimis – krikščionybe... Europa sensta, degraduoja, stokoja rimtų, originalių idėjų. ES negali nežlugti, nes jai dešimtmečiais vadovauja tokie politikai, kaip Silvijus Berluskonis... Jei Europa ir toliau stiprins federacinius principus, neišvengiamai sulauks rimto tautiškumą vertybe laikančių jėgų pasipriešinimo...

Taip, niekas nenori ES žlugimo. Bendrauti ir prekiauti visuomet geriau nei kariauti. Tačiau, kaip teigė vienas paskaitos dalyvis, „nė viena imperija nenorėjo mirti, bet vis tiek mirė“. Tai įvyko dar ir dėl to, kad vaikėsi vien ekonominės naudos, o apie moralę, dvasingumą, padorumą pamiršo.

Oficialusis Briuselis nežino, kaip pažaboti svarbiausias bėdas – Europos senėjimą ir tingumą. Europiečiai negimdo vaikų, Europa nenumaldomai sensta, o tai reiškia, kad į Europą plūsta pigi darbo jėga iš Azijos ir Afrikos. Europiečiai tampa tingiais pensininkais, nenorinčiais sunkiai, intensyviai dirbti, bet trokštančiais gauti solidžias pensijas, leisiančias nerūpestingai gyventi. Tokia europiečių vizija demonstruoja, kad jie neabejotinai pralaimi konkurencinę kovą su tomis tautomis, kurios šeimoje augina daugiau kaip dešimt vaikų ir kurios nebijo dirbti „iki devintojo prakaito“.

Tad jei ne filosofo V. Radžvilo aštriai, konkrečiai iškeltos abejonės ir skepticizmas, paskaitą apie Europos Sąjungos perspektyvas būtų galima laikyti nuobodoka ir paviršutiniška. Ypač šios paskaitos vertę menkino pradžioje ištarti žodžiai: „Cituoti lektorių minčių negalima“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija